Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

INERCIJOS ĮVEIKA

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Ramūnas ČIČELIS

Prieš trejus metus teko garbė ir malonumas dalyvauti Maskvos M. Lomonosovo valstybinio universiteto rengtoje mokslinėje konferencijoje, skirtoje gana siauriems, labiau literatūrologijos specialistus dominantiems klausimams. Kadangi pranešimą skaičiau nuotoliniu būdu (naudodamasis kompiuterio nuotolinių pokalbių programa), galėjau sau leisti sakyti beveik bet ką ir būti tikras, kad už tai nebūsiu nubaustas ar kaip nors nukentėsiu. Pasirinkau analizuoti dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“, kurioje kalbama apie lietuvių emigrantus Londone, ir šį kūrinį lyginau su tuomet didelį skandalą Rusijoje sukėlusiu filmu „Leviatanas“ (režisierius Andrejus Zviagincevas). Pranešime netrūko kritikos Vladimiro Putino režimui ir dabartinei mūsų kaimyninės šalies gyvenimo sanklodai bei politinei sistemai. Aišku, valdžios kritika buvo griežtai atskirta nuo Rusijos piliečių mąstysenos ir elgsenos analizės – juk daugelis rusų yra tiesiog nekalti dėl to, ką išdarinėja jų prezidentas, vyriausybė ir parlamentas. Vis dėlto, man bekalbant, buvo ne kartą bandoma nutraukti pranešimą ir užgniaužti tai, ką turbūt taip skaudu ir nemalonu girdėti. Tačiau nepavykus pertraukti ir man baigus savo kuklią kalbą, reakcija buvo labai iškalbinga. Ją būtų galima apytiksliai cituojant pasakyti taip: „Na, sutinkame su tuo, ką jūs sakėte, bet manome, kad Vakaruose gyvenimas juk niekuo nesiskiria nuo Rusijos aktualiosios tikrovės“. Suprantama, daugiau kalbėti šioje kasmetinėje konferencijoje nebuvau kviečiamas.

Prieš du mėnesius, Lietuvoje vykstant tarptautiniam literatūros festivaliui „Poezijos pavasaris“, kai kurie mūsų šalies poetai lankėsi Vakarų valstybėse, kur susitiko su vietiniais lietuviais, besidominčiais literatūra, rašoma jų gimtąja kalba. Kai vieno iš poetų po tokios kelionės paklausiau, „kaip gyvena tie, juokais sakant, supuvę Vakarai“, jis atsakė: „Žmonės ten kvėpuoja oru, kaip ir mes, o daugiau skirtumų nepastebėjau“. Netrukau susieti savo mokslinės veiklos per minėtą konferenciją įspūdžius su šiuo bičiulio poeto atsakymu, kuris reiškia, kad gyvename nekaip, vyrauja inertiškas mąstymas, nenoras keistis ir ką nors aplink save keisti, tobulėti, mokytis naujų dalykų. Tai – toks rusiškas blogąja prasme susitaikymas su tuo, kaip yra, ir pasidavimas, reiškiantis, kad nugyvensime savuosius gyvenimus taip nieko ir nesukūrę, nepakeitę ir nepagerinę šio pasaulio.

O pasaulis pirmiausiai prasideda mūsų namuose ir kieme, tik po to apima mūsų darbo ir poilsio, apsipirkimo ir kitas vietas, kuriose lankomės kasdien ar beveik kasdien. Jau daugiau nei du dešimtmečius Lietuvoje įprasta stereotipiškai sakyti, kad provincijoje pokyčiai vyksta lėtai (atseit, pakito tik gatvės, aikštės ir parkai), įsivyravęs sąstingis ir abejingumas beveik viskam. Tačiau tokie pastebėjimai dažniausiai niekaip nebūna susiję su konkrečiomis patirtimis tuose mažesniuose Lietuvos miestuose.

Ir kultūros, ir platesniame, visuomenės, gyvenime neišvengiamai egzistuoja institucijos, kurios yra kiek konservatyvios, saugančios tradicijas. Minėto „Poezijos pavasario“ šiųmetis laureatas Almis Grybauskas viename iš interviu yra sakęs, kad tokios institucijos palaiko kultūros gyvybę ir užtikrina jos tęstinumą. Vis dėlto rūpi pridurti, kad šalia šių institucijų ar net jose turi knibždėti įtarimą keliančių „susivėlusių“ tipų – anarchistų, bohemistų ir avangardistų. Klaidinga būtų sakyti, kad mažuose mūsų šalies miestuose stinga tokių, dažniausiai, menininkų. Tik jų pastangomis ir rūpesčiu dėl to, kaip gyvena miestelėnai, galimi inertiškos aplinkos pokyčiai, padiktuoti ne iš viršaus. Naujų idėjų, pokyčių baimė beveik visada yra susijusi su nuojautomis, kad avangardas, naujovės sugriaus klasikines vertybes, institucijas bei įpročius. Toks mąstymas yra ydingas iš esmės – tik avangardas, o ne stovintis „pelkės vanduo“ gali gyvybingai pratęsti klasiką.

Tam, kad išsivaduotume nuo rusiškų blogųjų jausenų ir elgesio, mažuose miestuose būtinas dviejų tipų žmonių susitikimas – prie vieno stalo turi sėsti ne valdžios atstovai ir kiti žmonės, o tikri avangardistai ir patyrę vadybininkai. Geros idėjos nevirsta išsipildžiusia tikrove paradoksaliai dažniausiai ne dėl to, kad jų trūktų, o todėl, kad jų autoriai paprastai nieko neišmano apie viešųjų reikalų tvarkymą, procedūras, reikalingas, kad sumanymai būtų įkūnyti.

Paskutinis ir esminis faktorius, reikalingas inercijos įveikai, yra labai paprastas ir kartu sudėtingas – tai draugystė. Lietuvoje ir daugelyje kitų posovietinių valstybių įprastas jaunų žmonių gyvenimas diktuoja taisyklę, pagal kurią ką tik susituokusios poros paprastai apriboja savo draugų ratą. Priežastys – banalios: šeima turi daug rūpesčių, mažai laisvo laiko ir noro bendrauti su kitais. Blogiausiu atveju, buvusios draugystės virsta politiniais pusiau nusikalstamais ar visiškai įstatymų nepaisančiais ryšiais, kurių esmė yra bendri piniginiai interesai, nauda, arba, geresniuoju atveju, visiškai legalūs, bet jau ne asmeniniai, o verslo, santykiai. Apie „jaunas dieneles“, kai svajota pakeisti pasaulį, beveik visuotinai pamirštama. Jei Lietuvos mažuose miestuose neužgestų ir būtų plėtojamos ne bendrais vakarėliais, o sutartiniu interesu (bet be didesnės asmeninės naudos) dėl savojo miesto pagrįstos, draugystės, panašu, kad gyvenimas imtų keistis daug sparčiau ir Lietuvoje būtų įdomiau gyventi ne dėl politikų aferų, o dėl kūrybinio džiaugsmo, kuris randasi plėtojant bendrąjį gėrį.

INERCIJOS ĮVEIKA
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų