Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

BUTRIMŲ KASDIENYBĖS IR PRAEITIES VERSMĖS

Stračnių karjero maudykla Butrimuose.
Autorės nuotraukos

Butrimų kaimo laukai plyti Subačiaus seniūnijoje, ties Kupiškio ir Panevėžio rajonų riba. Nuo Subačiaus čia reikia važiuoti 4 kilometrus į vakarus per Stračnių kaimą, keliu Senasis Subačius–Bygailiai. Butrimų ramybę kartais sudrumsčia traukinių bildesys. Mat čia pat nutiestas Šiaulių–Daugpilio geležinkelis.

Pietiniu kaimo pakraščiu teka Vašuoka, o iš vakarų pusės stūkso Gitėnų miškas.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, Butrimai šiuo metu turi šešis gyventojus.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Dvidešimta vasara

Piragiai puoselėja anksčiau Petrui ir Emilijai Šateikams priklausiusią sodybą.

Pirma stotelė Butrimuose buvo pas Virginiją ir Joną Piragius gražiai tvarkomoje, gausios augmenijos apsuptoje sodyboje su iškelta trispalve.

Nuo nepakeliamos kaitros pasislėpti ir pasišnekučiuoti sodybos šeimininkas pakvietė į kiemo pavėsinę. Jis papasakojo, kad yra panevėžietis, gimęs ir užaugęs Pasvalio rajone. Šią sodybą nusipirkęs per skelbimą. Ji anksčiau priklausė Petrui ir Emilijai Šateikams.

Nuo Panevėžio iki čia apie 30 kilometrų. Kasdien būtų toloka važinėti. Tad daugiausia laiko praleidžia Butrimuose, ypač per darbymetį. Sodybą susitvarkė taip, kad būtų patogu gyventi. Pušelėmis apsodino, paties sumeistrautais meniškais akcentais papuošė. Netoliese yra ežeriukas, Stračnių karjeru vadinamas. Ten žolę apipjaunąs. Dar vienas tvarkingas poilsiautojas atsirado, irgi prisideda palaikant tvarką. Pas senelius netoliese anūkai studentai atostogauti suvažiuodavo. Tai ir jie prie to vandens telkinio aplinką švarinti padėdavo.

Jonas ir Virginija Piragiai su ištikimąja Čita.

„Žmona ūkininkauja. Yra apie 10 hektarų žemės. Ji skirta grūdinėms kultūroms, daržovėms. Aš turiu savo įmonę. Užsiimu medinių namų, pirčių statyba. Butrimuose dvidešimta mūsų vasara. Šiuo metu sodyboje visuomet apsčiai darbo. Reikia šienauti, augalus prižiūrėti. Į kaimą mane traukia ir medžioklė. Kartais sukirba mintis, kad jau reikėtų atsisakyti šios sodybos. Visaip pasvarstau. Sūnus išvykęs į užsienį. Neaišku, ar grįš. Dukrai dar tik keturiolika. Taigi kol kas visiškai neaišku, ar vaikams to mūsų ūkio reikės“, – apie savo veiklą ir sodybos ateitį svarstė pašnekovas.

Netrukus į pokalbį įsijungė ir Jono žmona Virginija.

„Man patinka prie žemės. Esu panevėžietė, bet norėjau gyventi kaime. Vyrui reikėjo vienkiemio prie miško. Jis medžiotojas. Taigi siūloma pirkti sodyba mums abiem tiko. Tai ir įsigijome ją. Į miestą grįžti netraukia. Miesto daugiabučiame name nerasi tokios ramybės, gryno oro kaip čia. Panevėžyje centriniame turguje aš prekiauju savo ir draugų užaugintomis daržovėmis. Ketvirti metai auginu mėsines vištas. Turiu ir keletą dedeklių. Svajoju įsigyti povą. Tai tiek to mūsų ūkio“, – pasakojo moteris ant rankų laikydama dar vieną šio kiemo gyventoją šuniuką.

Originalus paties Jono Piragio sumeistrautas koplytstulpis. Tik vytis ne jo padarytas.

Jonas pridūrė, kad anksčiau jie norėjo Butrimuose įkurti elnyną, bet šios svajonės neįgyvendino.

Prieš atsisveikinant sodybos šeimininkas prisiminė įdomų faktą iš praeities. Nusipirkęs šią sodybą atsivežė jos apžiūrėti ir amžinatilsį savo tėvuką, taip pat Joną. Šis pro šalį vežamas prisiminė, kad pas tuometinius sodybos šeimininkus buvo užėjęs atsigerti vandens, kai iš Žaliosios miško vežė per Karsakiškio tiltą medienos prievoles geležinkelio stoties link.
Kaip sakoma, pats likimas bakstelėjo savo pirštu, kad Piragiai čia įsikurtų.

Kur žydi ne tik gėlės

Antrą savo pašnekovę Elvyrą Ribokienę radau daržo pakraštyje skabančią ramunėles. Pats metas žiemai vaistažolių pasiruošti.
Moteris Butrimuose apsigyveno prieš trisdešimt metų.

Anksčiau šioje sodyboje gyveno Povilas Marcinkevičius.

„Esu kilusi iš Mitošiūnų kaimo, netoli Troškūnų. Vyras miręs. Šiuo metu čia gyvenu su sūnumi Kęstučiu. Kitas sūnus Alvydas gyvena Panevėžyje. Penkis hektarus žemės nuomojame ūkininkui. Sodybos stengiamės neapleisti. Iki pensijos kolūkyje melžėja dirbau trisdešimt metų. Nuo to darbo visi pirštų sąnariai išsukioti. Ne juokas būdavo 11 karvių rankomis kasdien po kelis kartus pamelžti. Dirbti pradėjau Mitošiūnuose nuo 16 metų. Nepilnametei negalėdavo darbadienių užrašyti. Tai mamos vardu užrašydavo. Sunkūs buvo laikai. Į fermą eidavau megztomis vyželėmis, autais apvyniotomis kojomis. Reikėjo ir normą kolūkinių burokų ravėti. Dabar dyki vaikai laksto arba lengvus darbelius dirba. Ištekėjus teko įvairiose vietose gyventi. Vyras dirbo kolūkio brigadininku, vėliau traktorininku“, – pasakojo apie savo gyvenimą pašnekovė.

Elvyra Ribokienė prie brolio sukurto medinio arkliuko su vežimu.

Ji pridūrė, kad ūkio treji metai nebelaikanti. Prieš tai turėjo karvytę, vištų. Tik pastarąsias šeškas ar lapė kelis kartus išpjovė. Paklausta, ar į mišką nueidavo grybauti, uogauti, Elvyra patvirtino, kad šis užsiėmimas jai buvęs prie širdies, kad ten visada prisirinkdavusi aviečių, bruknių, grybų.

Moteris sakė, kad bene kasdien girdi kertant mišką. Kerta ir kerta. Gal viską iškirs? Nesinorėtų plyno kirtimo pamatyti.
Elvyros sodyboje ne tik gėlės žydi, eglutės žaliuoja, bet akį patraukia ir originalios, humoristinės kompozicijos iš visokiausių senų daiktų, kelmų.

Tai mirusio moters brolio Jono Peleko, gyvenusio Klaipėdoje, fantazijos ir nagingų rankų vaisiai.

Senų daiktų kompozicijos Elvyros Ribokienės sodyboje – ir gražu, ir primena praėjusius laikus.

Elvyra gyvenimu kaime nesiskundė. Pasak jos, žiemą, jei prisninga, tai pats seniūnas atvažiuoja traktoriuku kelių pravalyti. Pas gydytojus važinėjanti į Panevėžį. Ten ją sūnus priregistravo, nuveža prireikus.

„Gaila tik, kad kaimas pamažu baigia išnykti. Senieji gyventojai miršta, o jauni čia nebesikuria. Kaimynystėje tušti stovi Onos Žiaunienės namai. Čia žolės nupjauti atvažiuoja iš Panevėžio jos sūnus Alvydas. Dabar likusi artimiausia kaimynė Bronė Šateikienė ligoninėje“, – nelinksmai apie kaimo dabartį ir ateitį kalbėjo pašnekovė.

Buvęs Onos Žiaunienės gyvenamasis namas Butrimuose.

Apie gimtinę

Apie Butrimus pasikalbėjome ir su Kupiškyje gyvenančia Vida Tamašauskiene, B. Šateikienės dukra.

Ji papasakojo, kad čia užaugo savo senelių Mato ir Onos Šateikų sodyboje. Jų nepažinojusi. Kai gimė, jie jau buvo mirę. Apie juos žinanti tik iš artimųjų pasakojimų. Senelis daug metų gyveno Amerikoje. Jo ūkio būta nemažo. Dirbo apie 20 hektarų, tačiau šeima gana sunkiai vertėsi, nes turėjo septynis vaikus, iš jų du leido į mokslus. Tėvų namuose liko tik jos tėvas Simpronijus, jauniausias iš brolių. Kiti broliai ir seserys pasklido po Lietuvą. Yra gyvenančių Šilutėje, prie Panevėžio, Subačiuje.

Jos mama Bronė Baltušytė į Butrimus atitekėjo iš Puponių. Mamos tėvas yra rašytojo Juozo Baltušio pusbrolis.

Bronės Šateikienės sodyba.

„Tėvas visą laiką dirbo miške sakintoju. Mama – „Šviesos“ kolūkyje. Augau su dviem vyresniais broliais Algirdu ir Vladu. Jie įsikūrę Panevėžyje. Šiemet mano tėčiui būtų sukakę šimtas metų. Mirė prieš septyniolika metų. Vaikystėje tėtis su broliais ir seserimis sode turėjo po savo obelį. Iki šių dienų išliko tik vienintelė jo obelis. Ją ir vadiname tetės obelimi. Tam vaismedžiui gal daugiau nei šimtas metų“, – pasakojo Vida.

Anot jos, Butrimai buvęs nemažas kaimas. Didelis būrys vaikų traukdavo į Subačiaus vidurinę mokyklą. Kaime buvo keturi Šateikų kiemai. Iš jų tik su Petru Šateika, tėtės pusbroliu, giminiuotasi. Kiti ne giminės.

Pasidomėjus, kas gyveno šio kaimo miško sodybėlėje, Vida sakė, kad ten buvo įsikūręs Povilas Jurkevičius su žmona. Jiedu vaikų, rodos, neturėjo. Šiuo metu kažkas ta sodybėle rūpinasi toliau.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų