Skelbimai
Pašnekesiai
Aktualijos

KUPIŠKĖNAMS – APIE ES AKTUALIJAS

Valdo Kilpio nuotrauka

„Kupiškėnų mintys“ kalbina Europos Parlamento narę dr. Laimą Andrikienę

Baigiasi dar vienas sezonas Europos Parlamente, po metų visoje Europos Sąjungoje (ES) vyks rinkimai į Europos Parlamentą, atsižvelgiant į jų baigtį, rezultatus, bus suformuota ir nauja Europos Komisija, paskirtas naujas ES Tarybos vadovas, pakeisiantis lenką Donaldą Tuską. Ką dabar veikia Europos Parlamentas, kokie svarbiausi klausimai jame svarstomi? Klausimų daug, visų tikrai neaptarsime, todėl renkuosi tą, kuris rūpi visiems, – pakalbėkime apie pinigus, ES biudžetą, kaip gyvensime tada, kai iš ES pasitrauks Jungtinė Karalystė, o tai įvyks kitų metų kovo 29 dieną.

Europos Parlamente visai neseniai pristatytas naujo laikotarpio – 2021–2027 metų – ES biudžetas. Tokio biudžeto projekto buvo galima tikėtis, nors dar visai neseniai tikinta, kad Europos Komisija pateiks daug nuosaikesnį projektą.
Pateiktame projekte Lietuvos paramą, skirtą kaimo plėtrai, siūloma sumažinti 25 procentais. Primenu, kad 2014–2020 metais Lietuvos kaimo plėtrai ES skiria beveik 2 milijardus eurų. Taigi, toks didelis lėšų sumažinimas, kaip siūloma, turės labai neigiamą įtaką.

Tiesioginės išmokos ūkininkams taip pat turėtų keistis. Europos Komisija siūlo, o Europos Parlamentas pritaria, kad būtų įvestos išmokų „lubos“ nuo 60 iki 100 tūkst. eurų per metus, be to, kuo daugiau bus viršyta 60 000 eurų riba, tuo mažiau bus mokama už vieną hektarą. Todėl maži ir vidutiniai ūkiai gautų santykinai didesnę paramą už hektarą, o tai Lietuvoje kai kam nepatiks – labai stambiems ūkiams, koncernams. Lietuvos Seime TS-LKD frakcijos atstovų įregistruotas įstatymo projektas, kuriame siūlomos gerokai aukštesnės išmokų „lubos“ – 150 000 eurų – liudija, kad Lietuvos Seimas yra dosnesnis nei Europos Parlamentas, projektuojantis ES biudžetą.

Pastebėsiu, kad Europos Komisijos ir Europos Parlamento siūlymuose numatoma, kad valstybės narės galės perkelti iki 15 proc. jų žemės ūkio politikos finansavimui skirtų lėšų iš tiesioginių išmokų į kaimo plėtros programas ir atvirkščiai. Taip siekiama užtikrinti, kad valstybės galėtų elgtis lanksčiai ir finansuoti savo prioritetus ir priemones.
Ūkininkų rėmimas taip pat siejamas su aplinkai nekenkiančia ūkininkavimo praktika. Tiesioginių išmokų gavimas bus susietas su griežtesniais aplinkos apsaugos reikalavimais.

O kokie bus ES struktūriniai fondai – svarbi ES finansinės paramos Lietuvai dalis? Ar ir ji 2021–2027 m. bus mažinama?

Iš tiesų, dar viena Lietuvos problema – visai ES siūloma sumažinti Sanglaudos fondo finansavimą 45 procentais, o Lietuvai parama sanglaudai, socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimui tarp mūsų šalies regionų sumažėtų 24 procentais. Tačiau paramą kai kurioms senosioms ES narėms – Graikijai, Ispanijai ir Italijai – siūloma didinti. Žinoma, šios šalys išgyveno labai rimtą ūkio krizę, neabejotina, kad joms daug problemų kyla ir dėl užplūdusių pabėgėlių, bet lyginti Lietuvą su Ispanija ar Italija ir skirti paramą joms Lietuvos ir Estijos paramos sąskaita – tikrai nepagrįstas žingsnis.

Bendrai kalbant, didelis žemės ūkio ir struktūrinių fondų paramos sumažinimas turėtų rimtų neigiamų pasekmių Lietuvai. Lietuva išgyveno sovietinę okupaciją, kuri toli nustūmė ją atgal nuo to vidurkio, kuris buvo iki okupacijos ir kuriuo mes lenkėme kai kurias dabar turtingas ES šalis, sakykime, Suomiją. Todėl ir 14 metų praėjus nuo Lietuvos narystės ES pradžios mes dar negalime lygintis nei su Italija, nei su Graikija ar Ispanija.

Padėtis tikrai nėra maloni, tačiau Lietuva turi laiko jai pakeisti iki šių metų pabaigos. Vyriausybės aktyvumas tiesiog gyvybiškai būtinas, nes ir vėl, kaip ne kartą yra nutikę anksčiau, Lietuvai liks tik trupiniai. Labai gerai būtų, jei Briuselyje sulauktume ūkininkų delegacijos arba kitokios jų reakcijos į Lietuvai nenaudingus, prastus pasiūlymus.

Tokių problemų nebūtų kilę, jei ne „Brexit‘as“? Ar pradėsime savo kailiu justi, ką reiškia šios narės pasitraukimas iš ES?

Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES reiškia, jog išeina viena didžiausių mokėtojų į ES biudžetą. Į jį 2014–2020 m. Jungtinė Karalystė sumokės per 100 milijardų eurų, o tai didžiulė suma: su Lietuva, kuri per septynerius metus sumokės ne visai 3 milijardus eurų, nė iš tolo negalima lyginti.

Po „Brexit‘o“ lieka du keliai – arba karpyti kai kurių ES programų finansavimą, arba didinti šalių narių įnašus į ES biudžetą, to ES valstybės labai nenori. Dabar valstybės narės į ES biudžetą moka juokingai mažą dalį – vos po 1 procentą bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Siūlomas įnašų padidinimas – iki 1,1 proc. – menkas, bet ir jis valstybėms narėms atrodo esąs per didelis.

Gaila, bet pinigai ant medžių neauga. Kitaip sakant, jei nebus sumokėta į ES biudžetą – nebus iš ko mokėti, reikės mažinti, karpyti, taupyti.

Iš Briuselio – vis daugiau žinių, kad būsimu finansiniu laikotarpiu, 2021–2027 metais, ES daugiau pinigų skirs saugumui ir gynybai. Ką tai reiškia – ar Europos Sąjunga ims ginkluotis? Ir jei taip, kam tuomet reikalingas Šiaurės Atlanto aljansas, tai yra NATO?

Tikiu, kad kupiškėnams nesvetimi gynybos ir saugumo klausimai, todėl kai ką paaiškinsiu.

Pirma taisyklė: nori taikos – ruoškis karui. Tai yra būk pasiruošęs gintis ir apsiginti, jei to prireiktų. Tuo tikslu mes ir dar 21 ES valstybė narė (iš 28) įstojome į NATO ir 14 metų esame NATO gynybinio aljanso sudėtinė dalis. Saugojame taiką Europoje ir pasaulyje, taika – tiesioginis ir pirmasis mūsų interesas. Deja, gyvename Rusijos kaimynystėje, kuri prieš 10 metų užpuolė Gruziją, prieš ketverius metus – Ukrainą. Šios dvi taikios valstybės „prasikalto“ tuo, kad ne tik deklaravo, bet ir vykdė suartėjimo su ES ir NATO politiką, siekė įgyvendinti savo strateginį tikslą – tapti ES ir NATO narėmis. Rusija ėmė jėga ir prievarta stabdyti šių valstybių integraciją į Vakarų struktūras, nesirinkdama priemonių: aneksuotas Ukrainos Krymas, kelerius metus vyksta kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje, aneksuotos ir dvi Gruzijos dalys – Pietų Osetija ir Abchazija, jas valdo Kremliaus paskirtos marionetės, ten yra ir Rusijos kariuomenė.

Taigi, žinome, kad turime reikalų su agresyviu ir vis agresyvėjančiu Kremliumi, siekiančiu įrodyti, kad Rusija – supervalstybė, pasaulinė jėga, o ne tik regioninė jėga, kuri, palyginti su pasaulio galybėmis, ekonomiškai yra labai silpna. Dar – trūkinėjantys mūsų transatlantiniai ryšiai ir neprognozuojamas Baltųjų rūmų šeimininkas Vašingtone. Kai Jungtinė Karalystė pasitrauks iš ES, pasikeis ir Lietuvos situacija NATO: po Brexit‘o 80 proc. NATO biudžeto pajamų bus iš ne ES valstybių narių – pagrindiniai mokėtojai bus JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Turkija. O kas moka, tas ir muziką užsako. Todėl mes, europiečiai, turime stiprinti savo gynybinius pajėgumus, turime būti pasirengę patys pasirūpinti savo gynyba, užtikrinti ES saugumą.

Jei yra pirma, tai turi būti ir antra taisyklė. Kokia ji?

Antra taisyklė – pagal ES taisykles (Lisabonos sutartį) ES valstybės narės ir visa ES negali pirkti ginklų už ES biudžeto pinigus. ES gali skirti lėšų su gynyba susijusiems moksliniams tyrimams ir technologijoms plėtoti, bet ne ginklams pirkti. Valstybės narės gali ir perka ginkluotę naudodamos nacionalinių biudžetų, bet ne ES biudžeto lėšas. Prisiperkame visi visko, dubliuojame vieni kitus, dažnai, siekdami sutaupyti lėšas, perkame toli gražu ne moderniausią ginkluotę, be to, dar ir sunkiai suderinamą tarpusavyje. Jei kiltų krizė ir prireiktų ją panaudoti, tikriausiai kiltų problemų. Pavyzdžiui, šiuo metu ES valstybės narės turi 178 ginklų sistemą, 17 rūšių kovinių tankų, 29 tipų fregatų (karo laivų), 20 tipų kovinių lėktuvų ir t. t.
Palyginkime: visos 28 ES valstybės per metus gynybai išleidžia 227 milijardus eurų (1,5 proc. BVP), JAV – 545 milijardus eurų (3,3 proc. BVP). Dėl dubliavimo ir prastos tarpusavio koordinacijos gynybos srityje ES valstybės narės kasmet praranda nuo 25 iki 100 milijardų eurų.

Įvertinus situaciją pasaulyje ir ES viduje akivaizdu, kad taip toliau tęstis negali. Todėl 2017 m. buvo įkurtas Europos gynybos fondas, jam per naują finansinį laikotarpį siūloma skirti 13 milijardų eurų: 8,9 mlrd. eurų – gynybos pajėgumų plėtrai ir 4,1 mlrd. eurų – moksliniams tyrimams ir naujoms technologijoms kurti. Be to, turime ir turėsime PESCO formatą, Europos taikos priemonę (10,5 mlrd. eurų), Karinio mobilumo priemonę (6,5 mlrd. eurų) ir t. t. Šiomis dienomis Europos Parlamentas ir ES Taryba pasiekė susitarimą, kad 2019 ir 2020 metais Europos gynybos pramonės plėtros programai, t. y. ir minėtam fondui, skiriama 500 milijonų eurų.

Išvada aiški: gyvename neramiame pasaulyje, kuriame saugumas ir gynyba, sienų apsauga ir kova su terorizmu, migrantų srautų suvaldymas – pirmas ir svarbiausias rūpestis. Tam turime skirti pakankamai lėšų iš ES biudžeto, žinia, pagal išgales. Iki šiol to nedarėme, dabar reikia tai daryti.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų