Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PALĖVENĖ, TAPUSI ŽMONIŲ LIKIMU

Palėvenė neįsivaizduojama be bažnyčios ir buvusio dominikonų vienuolyno ansamblio.

Palėvenės miestelis įsikūręs dešiniajame Lėvens krante, Noriūnų seniūnijoje. Jo panorama su baltuojančia ant kalno bažnyčia visu gražumu atsiveria važiuojantiems pro šalį plentu iš Kupiškio į Panevėžį, ties Noriūnais. Čia yra parapijos centras. Gretimi kaimai: Aukštaičiai, Buivėnai, Noriūnai, Vasalava. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Palėvenėje gyvenamąją vietą yra deklaravę 79 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Gyvenk ten, kur gimei

Palėvenė – nemažas miestelis. Buvo sunku apsispręsti, kuriuos palėveniečius reikėtų pakalbinti. Pasvarsčiusi nutariau pirmiausia paieškoti šio krašto senbuvių.
Viena iš jų čia gimusi ir užaugusi Stasė Žalnieriūnienė (Julevičiūtė).

Žalnieriūnų sodybos išskirtinumas – pačios jos šeimininkės rankomis padarytas kryžius.

Žalnieriūnų sodybos ilgai ieškoti nereikėjo. Ji turi išskirtinį akcentą – medinį originaliai papuoštą kryžių. Kalbantis su šios sodybos šeimininke paaiškėjo, kad ji esanti to kryžiaus autorė. „Nieko ten nėra. Kalsi ir iškalsi. Mano tėtė buvo nagingas meistras. Gal ir aš esu tuos gabumus iš jo perėmusi. Man to kryžiaus reikėjo ir tiek. Kai 1995 metais į pensiją su vyru išėjau, tai lyg ta proga ir sumaniau šį kryžių. Vyras rūpinosi mediena. Nuvažiavo pas eigulį. Gero būta to žmogaus. Sužinojęs, kad ąžuolo reikia kryžiui, davė. Jį pastatyti padėjo ir vaikai. Subačiaus kunigas pašventino“, – pasakojo moteris.
Jos vaizduotės vaisius ir iš metalo išpjautos gyvūnų figūrėlės, puošiančios darželio tvorelę.

Per gyvenimą jai teko nešti nelengvą savo kryželį. Pustrečių metukų liko našlaitė, kai 1941 metais, karo pradžioje, jos tėvas Alfonsas Julevičius buvo sušaudytas.

Mama Stasei nieko apie tai nebuvo užsiminusi. Nežino, nei kas šaudė, nei už ką. Tik šiais laikais vienas iš jos sūnų per renginį Kupiškio etnografijos muziejuje sužinojo, kad jo senelis buvo sušaudytas kartu su septyniais kitais visai nekaltais žmonėmis.
„Mano seneliai žemės neturėjo. Abu dirbo pas dvarininką Adomonį. Tėvai Veronika ir Alfonsas Julevičiai buvo iš Vanago nusipirkę 6 arus žemės ir pasistatę gryčiutę pakalnėje, už Kriaučiuko sodybos. Aš augau su vyresne seserimi Irena. Ji jau mirusi. Gyveno Kaliningrade. Esu baigusi 4 skyrius Noriūnuose. Mokytojas mamos prašė, kad leistų toliau mokytis, bet mokslus teko mesti ir padėti mamai. Dvylikos metų pradėjau dirbti ūkio darbus. Savarankiškai išmokau austi, siūti. Mokėjau arti su dviejų arklių traukiamu plūgu. Kaimynai mamai sakydavo, kad išsprūdęs plūgas taip gali man vožtelėti, kad neatsikelsiu. Bet nieko nenutiko. Ardavau linksmai dainuodama“, – pasakojo apie savo artimuosius ir save pašnekovė.
Ji iš mamos pasakojimų žinanti, kad prieš karą Palėvenėje gyveno trys žydų šeimos. Tai Kaimukas ir Mindelis, trečio vardo nebeatmenanti. Prekybininkas Mindelis gyvenęs netoli jos tėvų namų. Mama sakydavusi, kad buvęs labai geras žmogus. Vis vargšų pagailėdavęs.

Stasė prisiminė, kad vėlesniais jaunystės metais ji labai mėgusi šokti. Palėvenėje buvo susibūręs šokių kolektyvas, devynios poros. Vadovės pavardės nebepamenanti. Ji nuomojo kambarį pas Vaškevičių. Šokėjai dažnai važiuodavo į Kupiškį pasirodyti įvairiuose susibūrimuose, rajono dainų šventėse.

Stasė ir Bronius Žalnieriūnai prie savo namo.

Didžiausia pramoga palėveniečiams pokario metais buvo vienuolyno kieme rodomi kino filmai. Atvažiuodavo kilnojamasis kinas. Ten ir su būsimu vyru Broniumi iš gretimo Buivėnų kaimo susipažino.

„Iš pradžių po vestuvių glaudėmės pas mamą. Vieno kambario ir virtuvėlės gryčiutėje buvo sunku visiems sutilpti. Kolūkis pradėjo naujakuriams kitame miestelio gale, Ožiakalnio link, dalyti sklypus namų valdai. Tai šioje vietoje 1959 metais, gavę 60 arų, pradėjome statyti namą. Vyras daugiau nei 40 metų dirbo vairuotoju. Aš daugiausia namuose triūsiau, o vaikams paaugus dirbau veršelių fermoje. Susilaukėme trijų sūnų Alberto, Sauliaus ir Dainiaus bei dukters Gytos. Turime 9 anūkus ir 8 proanūkius. Du sūnūs įsikūrę netoliese, Noriūnuose ir Žvėriuose, o trečias sūnus ir dukra gyvena Panevėžyje. Užsienyje kuriasi tik viena anūkė. Tiesa, dar keli anūkai važinėja į Norvegiją padirbėti. Gera, kad dauguma saviškių laikosi Lietuvoje, kad dažnai susitinkame. Spalį man bus 80 metų, o šį mėnesį vyrui – 85 metai. Taigi šie metai mums abiem jubiliejiniai. Galiu pasakyti, kad gyvenimas vis dėlto buvo ir yra gražus. Gal tik anksčiau žmonės buvo draugiškesni, atviresni. Dabar labiau užsisklendę, ne tokie bendruomeniški“, – atviravo pašnekovė.

Į mūsų pokalbį įsijungė ir į namus sugrįžęs Stasės vyras Bronius. Pasak jo, blogai, kad Palėvenėje šiuo metu nebėra parduotuvės. Atvažiuoja automobilinė, bet čia prekių kainos gerokai aukštesnės, menkas prekių pasirinkimas.
Palėvenėje jam patinka graži gamta. Smagu, kad kelias asfaltuotas. Anksčiau pro čia ėjo žvyrkelis iš Kupiškio, nuo Zuntės, į Panevėžį. Palėvenėje jis jaučiasi tarsi gimtinėje. Juk Buivėnai, kur gimė ir užaugo, čia pat, tarsi Palėvenės tęsinys.
Čia ir parapijos bažnyčia, ir vienuolynas, kur pokario metais būta kolūkio centro, gyventa žmonių.

„Vienuolyne kurį laiką buvo kolūkio kontora, pieno surinkimo punktas. Čia pat ir mašinų garažai. Vienuolyne įrengtuose butuose gyveno šeimos. Buvo įsikūręs felčeris Rapnikas, gydytoja Lida Petrauskienė, pacientus priimdavusi Noriūnuose, buhalteris Edvardas Jankauskas, vairuotojai Jonas Stakonis, Vytautas Papučka, kolūkio pirmininkas Adolfas Špigelskis. Vėliau vieni vienuolyno gyventojai pasistatė namus miestelyje, antri persikėlė gyventi į kitas vietoves. Tada ir nebeliko butų vienuolyno pastatuose. Gerai, kad šiuo metu bandoma šią vietą atgaivinti, pritaikyti turizmui. Pokario metais miestelio parduotuvės pardavėjas buvo Švilpa. Palėvenė turėjo ir pašto skyrių. Jo viršininku dirbo Žebrys. Vėliau paštas į Noriūnus buvo perkeltas“, – prisiminė praeitį pašnekovas.

Pasak Žalnieriūnų, šiuo metu Palėvenėje, mirus šeimininkėms, yra tuščios tik dvi sodybos. Tai Jadvygos Karaliūnienės ir Aldonos Blaževičiūtės. Kitose trobose dar po vieną ar kelis žmones kruta. Vis dėlto Palėvenės ateitis nėra labai optimistiška, nes jauni žmonės šioje vietoje nenori kurtis.

Bronius prisipažino, kad niekada nesvajojo gyventi dideliame mieste. Kolūkio brigadas vežiodavęs į Rygą. Tai nuo žmonių šurmulio, automobilių gausmo sugrįžus namo jam dar ilgai galvą skaudėdavo. Kaimo ramybė mieliausia ir Stasei.
„Kur gimai, ti ir gyvink“, – kupiškėniška tarme sutartinai tvirtino abu pašnekovai.

Dolomitą lipdė lyg kregždės lizdą

Garsusis Palėvenės dolomitinis namas, statytas Povilo Petrulio.

Mokytoja Zina Petrulytė – taip pat tikra palėvenietė. Jos sodybą iš kitų išskiria originalus gyvenamasis namas. Aplinkiniai jį vadina dolomitiniu namu. Gal ir nieko keista, nes dolomito klodų šiose apylinkėse esama.

Užsukusi pas mokytoją pirmiausia ir paklausiau apie namą. Jo šeimininkė paaiškino, kad šis pastatas tėvelio Povilo Petrulio, nagingo tų laikų mūrininko, pastatytas iš raudonų plytų, su oro tarpu, užpildytu šlaku. Namo sienos tik aplipdytos dolomito gabaliukais. Jos tėvelis buvo labai fiziškai stiprus žmogus. Dirbo su penkiais mokiniais padėjėjais. Statyboms naudojo akmenį. Aplinkiniuose kaimuose buvo daug jo iš molio ir akmens statytų ūkinių pastatų.

„Šį namą labai sunku buvo pasistatyti. Stigo plytų. Leidimą joms nusipirkti buvo galima gauti pardavus tam tikrą kiekį bulvių. Jų supirkimo punktas buvo Paulionkoje. Miestelyje žemės visi nedaug turėjo. Taigi bulvių reikėjo pirkti iš daugiau žemės turinčių ir jas auginančių ir parduoti savo vardu. Taip buvo gautas statybos leidimas. Tėtė dolomitą Buivėnuose kasė. Abu su mama tuos dolomito gabaliukus prie namo sienų lipdė su cementu lyg kregždės lizdą. Į šį namą persikraustėme 1956 metais. Sklypas labai buvo akmenuotas. Tėvai ilgai vargo, kol jį galėjo dirbti. Šalia mūsų namų valdos iki šiol yra tuščias plotas, kuris irgi buvo skirtas namo statybai. Neatsirado daugiau norinčių su tais akmenimis galynėtis“, – pasakojo Zina.

Zina Petrulytė mokykliniais metais.

Jos mama Emilija Petrulienė kartu su kita šio kaimo gyventoja Ona Petrauskiene buvo garsios šių apylinkių siuvėjos. Darbo joms ypač padaugėdavo prieš atlaidus.

„Ona Petrauskienė, jei ko neaprėpdavo padaryti, tai siųsdavo savo klientes pas mano mamą. Mama buvo labai kruopšti. Išmokė siūti giminaitę Onutę Jokšytę. Kartais klientės net ir grindis mūsų namuose išplaudavo, kad tik mama galėtų siūti ir nesukti galvos dėl tvarkos namuose. Mano penkerių metų broliukas Dangutis nuskendo. Užaugau viena. Buvau labai tėvų mylima ir lepinama. Vaikystė buvo labai šviesi, nors prabėgo karo, pokario metais. Nei patyčių, nei žeminimų patirti neteko. Smagiai visas pulkas vaikų traukdavome į Noriūnų mokyklą. Baigusi Kupiškio vidurinę, mokiausi Šiaulių mokytojų institute, o vėliau baigiau ir tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Čia įgijau geografijos, biologijos ir chemijos mokytojos specialybę. Mano pedagoginio darbo stažas keturiasdešimt metų. Ilgiausiai dirbau Maksvyčių aštuonmetėje mokykloje. Šios mokyklos jau nebėra. Metus mokytojavau Kupiškyje, tiek pat dirbau rajono švietimo skyriaus buhalterijoje. Trylika metu buvau Noriūnų pagrindinės mokyklos mokytoja. Galėjau išvykti dirbti ir į didesnį miestą, bet 1990 metais mamą paralyžiavo ir turėjau ją slaugyti. Meilė kaimui mane irgi laikė čia. Iki mamos mirties trylika metų gyvenau ūkiškai. Taip ir praėjo gyvenimas. Nenusivyliau juo. Palėvenė šiuo metu ištuštėjusi. Likę daugiausia tėvai, o vaikai išlėkę kitur. Kiekvienas pasirenkame savo gyvenimo kelią“, – pasakojo apie save ir gyvenimą pašnekovė.

Iš kairės: Leonora Alasevičiūtė (Zinos teta), Zina Petrulytė, Ona Alasevičienė (Zinos bobutė iš mamos pusės), Emilija ir Povilas Petruliai (Zinos tėvai) apie 1938 metus.
Nuotraukos iš Zinos Petrulytės asmeninio albumo

Ji pridūrė, kad šiuo metu šiek tiek nuobodoka. Norisi pabendrauti su žmonėmis. Juk gyvena viena. Tapo sunkiau vaikščioti. Nebenueinanti iki bažnyčios. Pasimeldžia namuose. Pas gydytojus ar kitais reikalais į Kupiškį nukakti naudojasi taksi paslaugomis. Savo darbų ir rūpesčių turintys kaimynai ne visada gali pavėžėti. Kaskart nesinori jų trukdyti. Visgi dar nėra visiška atsiskyrėlė. Turi vieną kitą pagalbininką, yra keletas artimesnių bičiulių, neužmiršta įvairiomis progomis ir buvę mokiniai bei kolegos. Tad gyvenimu tikrai nėra ko labai skųstis. Žinoma, mieste vyresnio amžiaus žmogui gyventi turint visus patogumus namuose daug lengviau. Visgi nenorėtų savo jaukios kiemo erdvės keisti į tuos patogumus.

„Svarbiausia, kad nuo mažų dienų svajojau būti mokytoja ir tą svajonę įgyvendinau. Siekiau savo mokinius išmokyti to, ką galiu. Smagu man gražios gamtos apsuptyje pabūti. Dar galiu savo darže pasikapstyti, knygą paskaityti. Seku naujienas. Domiuosi, kaip mano specialybės žmonės gyvena. Keistos kai kurios švietimo reformos. Ar tinkama linkme einama, parodys tik ateitis“, – sakė mokytoja ir, prieš sėdant į automobilį, pakvietė apžiūrėti iš arčiau gelsvus, apkibusius jos namo sieną dolomito gabaliukus, kuriuose per kelis šimtus tūkstančių metų užkoduotos žemės raidos paslaptys.

Jaunimo polėkiai

Jaunosios palėveniečių kartos atstovas Vaidas Juknevičius.

Kitame Palėvenės gale, Buivėnų kaimo link, beldžiausi į dar vienos tikros palėvenietės Genės Jarmalavičienės (Blažytės) namų duris. Deja, niekas jų neatvėrė. Pasidairiusi kieme, kur amsi keli šuniukai, pasukau į Palėvenės bendruomenės pirmininkės ir seniūnaitės Laimutės Juknevičienės ir jos vyro Aleksandro kiemą.

Čia radau jų sūnų Vaidą su gyvenimo drauge Ernesta. Vaidas yra gimęs ir užaugęs Palėvenėje. Šiuo metu gyvena Noriūnuose. Pas tėvus dažnai svečiuojasi. Gretimame Aukštaičių kaime kuria baidarininkams stovyklavietę „Šeimos slėnis“, kur galėtų atvykti miestiečių, norinčių pabūti arčiau gamtos, šeimos. Nuomoja baidares. Jis taip pat pramogautojams siūlo ir dažasvydį. Turi tam reikalingą aprangą ir priemones. Šią veiklą jis derina su darbu Kupiškio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

„Palėvenė man gražus, mielas kaimas. Čia užaugau su broliu Justu ir seserimi Agne. Justas jūreivis. Jis kaskart po plaukiojimo sugrįžta pas tėvus. Kitur dar nėra įsikūręs. Agnė su šeima gyvena Londone. Man susiklostė taip, kad į gimtinę grįžau po maždaug septynerių metų gyvenimo Vilniuje. Nesigailiu. Čia kamščiuose nereikia stovėti. Dėl darželio vaikui galvos sukti. Nenorėčiau 30 metų paskolą už butą mokėti ir kas savaitgalį į kaimą poilsiauti važinėti. Žinoma, jei neturėčiau darbo, gal kitaip kalbėčiau. Dabar savo apsisprendimu esu patenkintas“, – tvirtino Vaidas.

Turistinio miestelio vizijos

Šnekučiuodamiesi sulaukėme ir sodybos šeimininkės Laimutės. Ji yra kilusi iš Buivėnų kaimo, buvusi Tupolskytė, o jos vyras – iš Aukštaičių. Taigi Palėvenė jiems pusiaukelė.

Palėvenės seniūnaitijos seniūnaitė, „Palėvenio“ bendruomenės pirmininkė Laimutė Juknevičienė.
Autorės nuotraukos

Iš pradžių po vestuvių jiedu gyveno keturių butų name. Vėliau vyro mama nusipirko šią sodybą. Susiklosčius tam tikroms šeimyninėms aplinkybėms, jų šeima apsigyveno kartu su ja. Mama jau mirusi. Anksčiau kolūkio laikais šiame name gyveno įvairūs specialistai, vėliau buvo apgyvendinti armėnai. Čia ūkiniame pastate jie buvo įsirengę batų siuvimo dirbtuves.
Laimutė apie 10 metų dirbo pardavėja šio kaimo parduotuvėje. Kai padidėjo mokesčiai, sumažėjo apyvarta, nebeapsimokėjo dirbti. Parduotuvę uždarė. Šiuo metu ji dirba Noriūnų mokyklos valgykloje.

Paklausta, ar didelė našta visuomeninės pareigos, Laimutė sakė, kad daug kur bendruomenės pirmininko ir seniūnaičio pareigas eina tas pats asmuo. Jų funkcijos panašios.

„Labiausiai man ir visai „Palėvenio“ bendruomenei džiugu, kad tvarkomas vienuolynas, kad mes buvome pirmi ir atkakliausi to proceso judintojai. Šiuo metu eina į pabaigą svirno remontas. Gautas finansavimas pagrindinio vienuolyno pastato rekonstrukcijos projektui parengti. Džiaugiuosi, kad mano veiklą palaiko šeima. Antai gėlių vazonams, kurie įkelti į stulpus abipus pagrindinės kaimo gatvės, lankus padarė vyras. Vasarą aplinką puošiame gėlėmis, o žiemą vėl prigalvojame visokių akcentų. Noriu, kad Palėvenė būtų gražus, jaukus turistinis miestelis. Džiaugiuosi, kad žmonės pasidarė rūpestingesni, suvokia, kad visi turime prisidėti gražindami aplinką. Tik gaila, kad jaunimo Palėvenėje beveik nebeliko. Vyresnius į talkas sunkiau pasikviesti. Daug kam sveikata nebeleidžia aktyviai reikštis. Po dvylikos metų vadovavimo bendruomenei pakalbu ir apie šių pareigų perleidimą kitiems. Bet norinčių neatsiranda. Per vasaros atostogas norėčiau vėl grįžti prie turizmo veiklos. Esu vedusi ekskursijas po vienuolyną, palydime turistus ir iki Komaro dvaro, pasigiriame savo gražia bažnyčia. Šiaip gyvenant kaime jokių atostogų nėra. Aplinką nuolat reikia tvarkyti, daržais pasirūpinti. Pavargstu, bet viską atperka tai, kad gali stebėti, kaip skleidžiasi pačios sodintų gėlių žiedai, gali šiltnamyje nusiskinti šviežutėlį agurką ar pomidoriuką, gali mėgautis ramybe, savo erdve“, – kaimo gyvenimo trūkumus ir privalumus vardijo pašnekovė.

Istoriniai šaltiniai

Leidinyje „Palėvenės link“ (2005 m.) pateikiami duomenys, kad pirmą kartą Palėvenės vardas istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1586 metais. Vėliau ši vietovė minima 1620 metais Vilkmergės pavieto teismo aktuose.

Tolimesnė Palėvenės istorija glaudžiai siejasi su Lauryno Mykolo Počobuto-Odlianickio ir jo žmonos Marijonos, kilusios iš Siesikų Daumantų giminės, vardais. Apie vienuolyno ir bažnyčios atsiradimą yra išlikęs įdomus padavimas. Esą švedų invazijos metu L. M. Počobutas po nelaimingo mūšio pasislėpęs miško koplyčioje. Matydamas savo beviltišką būklę, pažadėjęs – jei išliksiąs gyvas, pastatysiąs bažnyčią. Švedai įsibrovė į koplyčią, tačiau L. M. Počobuto nepastebėjo. Išsigelbėjęs L. M. Počobutas pažadą ištesėjo – pastatė bažnyčią ir vienuolyną, įkurdino dominikonus ir gausiai juos apdovanojo žemėmis bei kitais turtais.

Palėvenės prieigos, važiuojant nuo Kupiškio pusės.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad XVIII a. išaugus Palėvenės bažnyčios ir vienuolyno kompleksui, šalia pradėjo formuotis ir bažnytkaimis. 1744 metais pastatyta dominikonams priklausiusi karčema.
1775 metais bažnytkaimyje buvo 6 dūmai (ūkiai). Karalius Stanislovas Augustas Palėvenei suteikė miestelio titulą ir leido trečiadieniais rengti turgus. 1830 metais Palėvenės miestelyje, vienuolyne ir Karališkio palivarke buvo 5 dūmai, 854 gyventojai. 1859 metais miestelyje buvo 7 sodybos ir karčema. 1869–1915 metais Palėvenė priklausė Subačiaus valsčiaus Palėvenės seniūnijai. 1903 metais čia buvo 80 gyventojų. XX a. pradžioje bažnytkaimis su keliomis krautuvėmis pasižymėjo slapta svaigalų prekyba. Tuo metu čia buvo trys gatvės, juokais vadintos Plikių, Piervovo sorta (Pirmos rūšies) ir Ožkų.
Nuo XIX a. vidurio Palėvenėje minima parapinė mokykla. XX a. pradžioje buvo įkurta iš iždo išlaikoma liaudies mokykla, kuriai paskirtas valdiškos žemės sklypas su buvusios karčemos griuvėsiais. 1907 metais mokykla veikė M. Čepelės namuose. Pirmojo pasaulinio karo metais klieriko Petro Mačiulio iniciatyva vieną vasarą prie Palėvenės bažnyčios veikė kelių savaičių suaugusiųjų kursai, kuriuos lankė moterys ir merginos.

1923 metais Palėvenėje buvo 17 ūkių ir 116 gyventojų. Juozas Alekna iš Terpeikių kaimo bažnyčioje dirbančioms moterims savo lėšomis pastatė namą, pramintą Kregždynu. Nuo 1928 metų Palėvenėje veikė pašto agentūra. Gyveno 3 žydų šeimos. 1931 metais buvo 3 krautuvės – 2 žydų ir M. Šilinio. 1941 metais bolševikai nukankino vargonininką ir pašto agentūros vedėją Povilą Grakauską, amatininką Bronių Tumonį. 1942 metais Palėvenėje buvo 107 gyventojai.

1959 metais čia buvo Vincės Černiauskaitės, Antano Černiausko, Povilo Šilinio, Antano Butkevičiaus, Juozo Ivaškevičiaus, Emilės Lauciūtės, Antano Valos, Alvyros Žebrytės, Katrės Valaitės, Domės Dūdaitės, Valės Musteikienės, Onos Jonavičiūtės, Povilo Šablevičiaus, Palmiros Birbilaitės, Anelės Grakauskienės, Balio Bakanavičiaus, Antaninos Daugelavičienės, Aldonos Povilauskaitės, Emilės Vapšytės, Pranciškos Mikulėnaitės, Petro Blažio, Mato Šilinio, Veronikos Julevičienės, Vinco Petrausko, Tautvilio Bukio, Stasio Muraškos, Juozo Paskočimo, Broniaus Jonuškos, Antano Didžiariekio, Mato Jančio, Uršulės Jokubkaitės, Povilo Muraškos, Birutės Dūdaitės, Povilo Lauciaus, Jono Lauciaus, Edvardo Jankausko, Marės Zumbrickaitės, Adolfo Špigelskio, Jono Černiausko, Marės Jokšienės, Emilės Šaučiūnaitės, Emilės Grilauskienės namų ūkiai. Iš viso 112 gyventojų.

Čia buvo Marytės Melnikaitės, Aukštaičių ir Byčių kolūkiai.

Iš Palėvenės kilęs literatas Stasys Michelsonas (Michelevičius). Vietovardžiai: Kleštorius – vienuolynas, Zuntė – bažnytkaimio pabaiga iš šiaurės pusės.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų