Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

BIRŽĖLIO SAULA SVILINA PAKAUŠĮ

Palmira KERŠULYTĖ

Apsidairai kiemi, pakaušį paskasai, ir nebar matų. Po Joninių ir vėl diena pradas trumpėtėn. Unt didumų mono vasarina suknia buvo, dabar ir to ištrumpėjo. Iš stonėlio (par juozmenį) do gera, tik iš sijonėlio posiaura, priseis plotyt, negaliu išmėstėn, labai brungi, bobutas siūta.

Tatulyta mono sarga ir sarga, kė nėr ligos rimtos, tai jai plaukai ir nagai sopa, tunkiai ataina kėminatų, vis man šidina: nebapažinau šindėn tavį, tokio storumo, kėp stolas nugara, o šlaunų drūtumas, kė aini, nėt liula. Bora, kad suknia trumputa, mėsk tų savo striužį, kų čia svietų babaidai? Sakau, kė šalčiau, kėlniom kokiom apsiskraistavai ir gerai, o vosarų saula šitėp svilina, raikia plonasnas dropanos.

Norėjau do ir piktai atsikirstėn, alia kų čia močis. Kad ir kų pasisokom, abidvi grait užmirštam. Mokino tatulyta, plaukų vakari trumpai nekirpka, bo pomėtis išdils. Kur tau. Gol ir mon kėp tatulytai klerozė, doktarka jai tėp sokė, vaistus palaida gyslos, raumenys ir voikščioja apsveikėjus. Tatulyta mono kėp spirginys unt patalnios, aš patyliu, ir gerai. Tik pro sukųstus duntis išstanu – oi, kėp tau laukiau, kėp saulas užutakunt. Misliu, kad nesveikas, do nieko, mat kė esi įsipykįs su savais, tadu prasti popėriai.

Susėdį abi prėš saulalį prisimanam mono bobutį. Svėtovas jinai žmogus buvo, ir kriaučka, ir daininykė, ir vaikus gaudydavo, krikštynos, būdavo, tai vis su štukom visokiom. O va užėjo vežimas pavoserį Sibiran, su skarpačkom išvežė, nebapaspėjo nei apsiaut. Kė sugrįžus jau laida savo namuos gyvint, kų gi, nieko nebar, sulygyta gimtina. Alia tunkiai atvažiuodavo tėviškėn pasilsatų, vis sakydavo, kad niekas negolia apsakytėn tėvynas Lėtuvos laikų, ir saula šviesi buvo, ir šilta. Gimtinaj ir juoda pluta – pyrogai. Nors ir šiaudina, bat tėvyna, čia miela, gali neprastai gyvint: ir gryčia sava, daržas savas, ir duonų savo kėptų volgai. Grynai Kupiškio tarmas kraujo gali būtėn, nesugadinta. Prigimimas visa viršija.

O tu svėtuliau, ir ko čia nėr tėp unt svieto, kėp būt turatų? Iš kur piktybas gimsta pasauly? Ir ko ti nepasdalija valstybas, kad už tėvynas vardų trėmia, užu gimtinas maldas šaudo? Kad dabar Lėtuvoj ir nepriklausoma, visokių žiulkų prisitaisa, ir savų, ir iš viso svieto suvažiovusių. Mainas monas, kas apgauna, tas ir ponas. Pašas visi, tartum jė čia gyvins su sauli. O savi vaikai išsibloškė, išsiloksta po svėtimus kraštus. Gol kad vėlnio pasiūta pinigina be dugno, o kadu jų ažusius, niekas nežino. Gol tik tas, katras su Dievu susidūra pirštais?

Kad atsikelt seniejė žmonas, tai sakyt, ojojoj, kėp dabar svietas gerai gyvana!

BIRŽĖLIO SAULA SVILINA PAKAUŠĮ
Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. r.t. (212.117.7.253)

    2018-07-20 at 17:21

    Jau ir vosaros vidurys atajo,ale naujo gražaus straipsnėlio do nėr.

  2. Patikslinimai (212.117.7.253)

    2018-06-23 at 10:23

    Be-ba,abi-abidvi,užėjo-ažejo,savo-sovo,aš-ošenai,norėjau-norajau.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų