Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Lietuvoje esama dviejų tipų nedidelių miestų: vieni jų viešosiose erdvėse turi mažosios skulptūros kūrinių, o antri, deja, ne. Kuo skiriasi šie dviejų rūšių miestai ir kokią įtaką tai daro miesto žmonių elgsenai, mąstymui, mentalitetui, pasaulėžiūrai?
Vakarų vizualiųjų menų teorijoje įprasta teigti, kad bet kuris filmo, paveikslo ar skulptūros žiūrovas gali megzti su šiuo artefaktu santykį kaip su veidrodžiu, langu ar stiklu. Žinoma, tai – metaforiniai, perkeltinės reikšmės apibūdinimai.
Kai skulptūros žiūrovas žvelgia į ją kaip į veidrodį, tuomet jis ieško, kaip tapatintis su tuo, ką mato. Kitaip sakant, ieško savo minčių ar jausmų atspindžio kūrinyje. Ne paslaptis, kad lengviausia ir paprasčiausia yra įvardyti ir suprasti tai, kas artima tau pačiam. Tuomet veikia vadinamasis psichologinės projekcijos dėsnis – vidinė tikrovė perkeliama, atspindima išoriniame. Mūsų laikais su skulptūromis žmonės retai mezga veidrodinį santykį – tai labiau televizijos ir kino požymiai: teoretikai sako, kad šiuolaikinis kino ar televizoriaus ekranas veikia kaip „geismus gaminanti mašina“, nes didžioji dalis žiūrovų nesąmoningai apsisprendžia, kaip gyventi savąjį laiką, stipriai veikiami vizualumo. Bene dažniausias ir paprasčiausias būdas tuo įsitikinti yra reklaminiai TV intarpai, per kuriuos pristatomos žmonėms reikalingos prekės ir paslaugos. Visgi žiūrovai nusprendžia pirkti vieną ar kitą daiktą ne vien todėl, kad jiems jo labai reikia. Kartu su pirkimo poreikiu įperšamas tam tikras gyvenimo būdas, vertybės ir net radikalūs kiekvieno žmogaus apsisprendimai. Taigi, veidrodinis santykis – tai dažniausiai ne skulptūros, o judančių paveikslėlių efektas.
Jei į skulptūrą būtų dažniau žvelgiama kaip į langą, rastųsi tam tikras, kad ir pradinis, tiriamasis santykis su tikrove, kuri nėra pats matomas meno kūrinys, o labiau informacija apie jį. Reikėtų kalbėti apie nedidelį miestą kaip tekstą, kuris įtraukia tiesiogiai nematomus kontekstus. Vien žinoti mažo miesto skulptūrų autorių ir kūrinių sukūrimo aplinkybes yra provincinės inteligencijos požymis. Visgi tikrieji krašto šviesuoliai neapsiriboja pradine informacija apie asmenybes, įvykius savame mieste, architektūrą ir gamtą. Tokie žmonės – labai dažni miesto bibliotekos kraštotyros skyriaus ir miesto muziejaus lankytojai. Jei atvykus svečiui prireiktų ekskursijos, jie galėtų būti puikūs gidai. Būtina pasakyti, kad šie žmonės nėra tiesiog „pamišę“ istorikai – iš tiesų jie pasiekia daug aukštesnį sąmoningo gyvenimo mieste lygmenį ir aiškiai žino, kad tikrovė nesibaigia tuo, kas matoma. Būtent todėl mieste stovinčios skulptūros yra veiksnys, kuris net vidutinio, nebūtinai vyresnio amžiaus žmones gali paskatinti pasidomėti, kur jie iš tikrųjų gyvena, kas čia buvo įsikūręs iki jų ir kokias istorijas gali papasakoti mažosios skulptūros kūriniai.
Pagaliau pats svarbiausias ir įdomiausias yra estetinis, arba, taikant metaforą dailei, rėmo santykis. Čia domimasi pačiu kūrybos artefaktu, daiktu. Tuomet ima rūpėti, kaip jis padarytas, kodėl jis kiekvienam žmogui yra gražus arba bjaurus, arba dar koks nors. Skulptūra tampa būdu mažinti miesto žmonių abejingumą tam, kas juos supa, – gyvenamajai aplinkai, nes svarbu ne vien pašluoti savo kiemą, bet ir domėtis viso miesto kultūra. Estetinis santykis yra priešingas siauram praktiniam interesui. Esame įpratę nueiti į prekybos centrą ir įsigyti daiktų, maisto, nes mums to reikia. Miesto skulptūros primena žmonėms, kad esama ne vien to, kas nusiperkama, suvartojama ir išmetama, žmonijos istorija patvirtina, kad ilgiau išlieka ne buitinės ar cheminės aplinkos, o meno kūriniai. Pagaliau pats svarbiausias suvokimas, matant mažąją skulptūrą miesto centre, yra toks, kad egzistuoja ne vien kopijuojamos, dauginamos, tiražuojamos prekės, bet ir šis tas, kas unikalu ir nepakartojama.
Miestai, kurie neturi mažosios skulptūros tradicijų, yra akivaizdžiai nuskriausti ir nesuteikia progos žmonėms patirti bent šiokį tokį mokslinį ar labai turiningą grožio suvokimą ir požiūrį į pasaulį. Miestas su mažąja skulptūra niekada nevirsta vien betono kvartalais ar privačių namų rajonais – tokiame mieste gyventi yra net geriau nei didmiestyje, į kurį daugelis veržiasi ar bent lygiuojasi. Nedidelis miestas išvengia nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų architektūroje įsigalėjusio funkcionalumo kulto – nedidelė skulptūra megapolyje yra tik oazė, o mažame mieste ji pretenduoja būti beveik visumine, nes visas miestas tampa oaze nuo pašėlusio civilizacijos greičio norintiems pailsėti žmonėms.
