Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

SAUGOMA EIČIONIŲ PRAEITIS IR GYVA DABARTIS

Kelias į Eičionis.
Jurgos Banionienės nuotraukos

Eičionys arba Aičionys – Skapiškio seniūnijos ir parapijos kaimas, per 3,5 km nutolęs nuo Skapiškio. Gretimi kaimai: Tvirai, Totoriai, Šiurpiškiai, Žiogai.
2000 metų duomenimis, čia gyveno 27 žmonės, buvo 11 sodybų.
Ramūs, pritilę šiandien Eičionys, bet vietinių mylimi ir branginami. Draugiškai vietiniai tarpusavyje sugyvena, į pagalbą vieni kitiems visada atskuba.

Jurga BANIONIENĖ

Iš gimtinės – į tremtį

Į Eičionis kelias veda nuo Skapiškio Pandėlio kryptimi. Privažiavus Tvirus, ties dešinėje stovinčiu keturbučiu namu sukame į kairę. Kiek pariedėjus dulkėtu žvyrkeliu, tolumoje matyti eičioniečių sodybos. Skapiškio seniūnijos pateiktais duomenimis, šiame kaime gyvenamąją vietą deklaravę 28 gyventojai.

Stasėnai su sūnumi Gyčiu (kairėje).

Pirmiausia užsukame į Stasėnų sodybą. Čia įsikūrusi Eičionių senbuvė Bronislava, jos vyras Stanislavas ir sūnus Gytis. „Visą laiką gyvenu Eičionyse, išskyrus tuos metus, kai su šeima buvome ištremti į Sibirą“, – ima pasakoti B. Stasėnienė, buvusi Tijūšaitė. Stasėnai šeimininkauja name priešais gimtąją senutėlę Bronislavos trobą. Tuščia ji dabar, labai sena, visą šimtą metų skaičiuoja. Čia gyveno pašnekovės seneliai, tėvai Jonas ir Eugenija Tijūšai.

„Augome devyni vaikai – penkios seserys ir keturi broliai, dviejų brolių jau nebeturiu. Tėvelis buvo stalius, mama vaikus augino. Mūsų šeimą, senelius, mamos brolį į Sibirą, Irkutsko sritį, Nižnij Udinsko rajoną, ištrėmė 1948 metais, buvau septynerių, dar buvo vyresnysis brolis Vincas, Povilas, sesė Stanislava, o Julija teturėjo vos šešias savaites. Dar du – Dana ir Petras gimė tremtyje, o kai grįžome, tėvai susilaukė Antano ir Janinos“, – kalbėjo B. Stasėnienė.

Nors buvo maža, tas lemtingas rytas iki šiol išlikęs Bronislavos atmintyje. Iš miegų prikeltiems liepė greitai ruoštis, vyrus už stalo susodino ir laukti įsakė, o moterys ką spėjo, tą su savimi pasiėmė. „Prisimenu, mama atidarė spintą, ten daug siūlų buvo prikrauta, pakilnojo, o vienas iš kareivių liepė imti, nes pravers. Dar pasiūlė karvę pasimelžti ir pieno įsidėti, mamai bidoną primelžus vienas kad spyrė koja, viską išliejo. Į Lietuvą grįžome po aštuonerių su puse metų. Sibire septynias klases baigiau, daugiau niekur ir nesimokiau“, – pasakojo eičionietė.

1956 m. spalį parvažiavusių į gimtinę niekas nelaukė. Namai buvo kolūkio žinioje, gyveno melžėjos, kitame namo gale biblioteka veikė. Nutarė su giminaičiais pasitarę važiuoti į Kauną, pas tėvo brolį, sesę. Bet tokiai gausiai šeimai bute gyventi buvo sudėtinga, tad kreipėsi į kolūkio pirmininką, kad leistų vėl savo namuose šeimininkauti. Leidimą gavo. B. Stasėnienė prisiminė, jog daug turėjo vargti, kol įsikūrė, susitvarkė, nes namai buvo gerokai užleisti. Paskui kolūkis davė karvę, vietiniai kaimo žmonės padėjo.

Turtas – septyni vaikai ir būrys vaikaičių

Bronislava galėjo važiuoti gyventi į Kauną, ten giminės siūlė prižiūrėti vaikus, bet nenorėjo mamos palikti, pagalbos jai reikėjo, tai ir liko. Darbų visokių teko išbandyti – karves ganė, kolūkyje triūsė, dirbo ir paštininke, ir pieno supirkimo punkte.
Bronislavos vyras – netoli Skapiškio gimęs, beveik kaimynas, bet vaikystės metais su mama, broliu ir seserimi gyveno Jokšiuose. Bronislava prisiminė judviejų pirmą pažintį – grįžusi po darbo namo kieme rado žmones triūsiant, stogams lenteles pjaunant. Stanislavas atvažiavo atraižų parvežti, žodis po žodžio įsikalbėjo, paskui šokiuose susitiko. Pažintis virto santuoka. Šį rugpjūtį minės 55-ąsias vestuvių metines. Užaugino septynis vaikus. Beveik visi įsikūrę netoliese, Virgilijus – Puponyse, darbuojasi pas ūkininkę Adelę Danutę Adamonienę, kaip ir dukra Lina. Visai čia pat, Eičionyse, gyvena sūnus Eugenijus ir dukra Laima, kita duktė Edita – Kupiškyje. Toliausiai, į Utenos rajoną, išsikėlė Regina. Stasėnai turi net 17 anūkų ir 5 proanūkius, tad kai visi į namus susirenka, išties prie stalo didelis būrys.

Bronislava džiaugėsi, kad vaikai ją su vyru mėgsta staigmenomis nustebinti. Buvo slapčia auksinių vestuvių jubiliejų suorganizavę, dabar ruošiasi tėčio aštuoniasdešimtmečiui, kurį jis minės Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją.
Stasėnai ūkio nebeturi, karves rudenį išpardavė, tai iš pensijų verčiasi. Sūnus Gytis šiuo metu nedirba, po namus triūsia.

Ne visuose Eičionių namuose žmonių gyvenama, kai kurie seniai stovi tušti.

Apsnūdę nebuvo

Pasak B. Stasėnienės, nebedaug žmonių kaime belikę. Tuščia dabar Jono Kaladės sodyba, tik giminės atvažiuoja, prižiūri. Tuščias ir Karpinskų vienkiemis. Dar gyvena Stasėnų dukra Laima Dilienė, Rauduvės, Kytros. Iš kitur į Eičionis atsikėlė Rimskiai, iš tėviškės niekur nepabėgo Stasėnų dar viena atžala – sūnus Eugenijus, gyvas ir Čeikų vienkiemis. „Seniau daugiau gyventojų Eičionys turėjo. Gyveno Kaladės, Mikoliūnai, Leknickai, Pranckūnai, Žarauskai, Ivanauskai, Mironai, dar Bieliauskienė, Stakėnas, Trakienė. Išmirė žmonės, jaunimas išėjo“, – kalbėjo pašnekovė.

Moteris prisiminė, kad Eičionyse seniau gyvenimas virė, kaip ir kituose kaimuose. Vykdavo smagios jaunimo gegužinės atviroje vietoje, jas rengdavo ir Kytrų klojime, buvo kas programas paruošdavo. Armonika grodavo Antanas Bieliauskas. Turėjo Eičionys ne vieną siuvėją – Bronislavos krikšto mama Julė Kaladienė šiuo amatu užsiėmė, Zosė Markevičienė, Spetylienė. Buvo ir daug choristų, kurie giedodavo ne tik bažnyčioje, bet ir laidotuvėse. „Draugiškas tai kaimas, bėdoje visada vieni kitiems padėdavo, į laidotuves visuomet susirinkdavo. Per šventes irgi nenuobodžiaudavome – per Velykas kiaušiniauti pas kaimynus eidavome, prieš Kalėdas – persirengėliais, tikrai neapsnūdę žmonės buvo“, – prisiminė eičionietė.

Čeikų vienkiemyje

Eičionys – Irenos Lukošiūnienės gimtinė. Nuotraukoje – su vyru Rimantu.

Toliau važinėdami po Eičionis užsukome pas Rauduves, tačiau namie nieko neradome, nepavyko ir su Kytromis, Rimskiais pasišnekėti. Tačiau svetingai namų duris atvėrė Irena Lukošiūnienė, jos vyras Rimantas ir Irenos mama Janina Čeikienė.
Pasišnekėti pirmiausia susėdome su Irena. Gyventi į gimtinę ji grįžo po tėčio Jono mirties, iki tol gyveno Skapiškyje. Vienai likusiai mamai pagalbos ūkyje reikėjo, tad iškart apsisprendė. Ilgą laiką gyvulius laikę šios sodybos gyventojai nutarė ūkio atsisakyti. Netrukus žada paskutines karves parduoti.

„Aštuonias, devynias visada laikydavome, buvo laikas ir trylika turėjome, bet dabar, kai pieno kainos tokios, tiesiog rankos svyra. Pati dirbu mobilia laiškininke, vyras irgi darbuojasi, bet reikia algas ir dar mamos pensiją gyvuliams atiduoti, o apie pelną nebėra ką ir kalbėti. Nors 20 centų už litrą mokėtų, o dabar vos 12 tegauni. Anksčiau visas kaimas gyvulius laikė, bet šiandien visi gyventojai juos sumažino, nebeapsimoka, juk net didieji ūkiai nebeišsilaiko. Pasiryžome viską išparduoti, tiesiog taip viskas susiklostė“, – kalbėjo I. Lukošiūnienė.
Nuo gimimo Eičionyse gyvenusiai Irenai šis kaimas labai brangus. Mokyklą lankė Skapiškyje, paskui studijavo Kauno ekonomikos technikume raštvedybą, bet mieste nepasiliko. Grįžusi sutiko būsimą vyrą, kartu – jau 26 metus.

Vyresnioji dukra Simona gyvena Vokietijoje. Ten nubloškė meilė. Anot pašnekovės, dar studijuodama susipažino su vokiečiu ir trečius metus jo šalyje gyvena. Jaunylė Evelina įsikūrusi su tėvais, dirba Kupiškyje.
I. Lukošiūnienė teigė, kad gyventi kaime patogu. Žiemą gal tik liūdniau, o vasarą nei darbų, nei gamtos grožio netrūksta. Visai arti – ne tik Skapiškis, bet ir kaimyninis Rokiškio rajonas, Pandėlys. Jei reikalų yra, į Kupiškį skuba, o į turgų dažniau į Pandėlį traukia.

Gyvi prisiminimai

I. Lukošiūnienės mama Janina – nevietinė, atitekėjusi iš Rokiškio rajono, iš Sriubiškių, o tėtis, kurio 15 metų nebėra, buvo tikras šio kaimo gyventojas. Ne tik tėvai, bet ir seneliai apie Eičionis Irenai daug yra pasakoję, ir pati daug ką pamena. Pavyzdžiui, kad čia stovėjo Zolbos, Žaliausko, Petro Čeikos sodybos. Ne tik jų, bet ir gyventojų seniai nebėra. „Čeikos Petras buvo muzikantas, lyg per miglą dar pamenu, kai ateidavo pas mus, armonika grodavo, o Tijūšas – kaimo stalius. Seneliai pasakojo, kad kažkurioje kaimo sodyboje veikė pradinė mokykla. Pas mus miške per Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių lėktuvas buvo nukritęs, kai maža buvau, net tą vietą rodė, netoli nuo mūsų namų ji. Seniau kaimas buvo mažesnis, o kai buvo skirstomas į vienkiemius, smarkiai išsiplėtė“, – kalbėjo Eičionių kaimo gyventoja.

Visai netoli kaimo – Švedukalnis. Irena būdama vaikas dažnai ten skubėdavo paslidinėti ar su rogutėmis nusileisti. Kalnas status, tad ne viena pora slidžių sulaužyta. Teka Sūrupio upelis, dabar tai melioracijos griovys. Vaikystėje maudytis eidavo į Skapiškio ežerą, tvenkinius prie Sriubiškių, o į Žalbalos pelkę – spanguoliauti, mėlyniauti. „Vaikai būdami per pelkes eidavome ir iki Notigalės ežero, ne kartą ir paklydę buvome“, – prisiminė pašnekovė.

Eičionių kaime Janina Čeikienė gyvena beveik 50 metų.

Ir įvairių kitokių vaikiškų išdaigų, smagių dalykų buvo, juk augo su broliu Juliumi, dabar gyvenančiu Kaune, o vasaromis į svečius pusbroliai atvažiuodavo. Žinoma, reikėjo ir darbuose pagelbėti, mat tėvai gyvulius laikė. Dar Irena pasakojo, kad augo Jono ir Janinos kieme, tad kaimynai tėvų su vardinėmis nepamiršdavo pasveikinti, vainiką užkabindavo.

Namas, kuriame šeima gyvena, senas, moters proseneliai, seneliai jame šeimininkavo, o tėtis perstatė. Kiemą puošia senutėlė klėtis ir klojimas, dar iš senojo kaimo, kol į vienkiemius nebuvo išskirstytas, atitempti.
Pasak Irenos ir Rimanto, Eičionių mirštančiu kaimu nepavadinsi. Daugiausia gyvena vidutinio amžiaus žmonės, pensininkų – tik kelios šeimos. Visi vietiniai labai draugiški, į pagalbą esant reikalui atskuba. „Mes čia visi – kaip vienas kumštis“, – šypsojosi Rimantas.

Gyvenimą praskaidrina kūryba

Viešėdami šiuose namuose pasišnekėjome ir su J. Čeikiene. Prieš 49 metus į Eičionis gyventi atvykusi moteris sakė, jog čia labiau patinka nei gimtuosiuose Sriubiškiuose. Įprato, pamilo šį kraštą, viskas sava tapo. Tik gaila, kad kaimas sparčiai mažėja. „Miestai tuštėja, tai ką apie kaimus kalbėti, jie – tuo labiau“, – sakė J. Čeikienė.

Moteris priklauso Skapiškio literatų klubui „Liktarna“, kuria eilėraščius. Jai šis pomėgis – puiki galimybė turiningai paįvairinti savo laisvalaikį, su kitais bendraminčiais susitikti, savo kūryba pasidalyti. O kartu ir proga iš namų išeiti. Jau penkerius metus kūrybai atsidavusi J. Čeikienė sakė, kad jos mama dainas kurdavusi ir dainuodavusi, o krikšto tėvas paveikslus tapydavo, tad gal ir pati bus paveldėjusi polinkį į meną. „Esu poetė mėgėja. Kuriu eilėraščius. Apie viską, kas į galvą šauna. Labai mėgstu humoristinius, apie politiką, seimūnus“, – kalbėjo Janina.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų