Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

DIDŽIAGRAŠIŲ KAIMO VIENKIEMIUOSE GYVENIMAS TEBEVERDA

Važiuojant nuo Byčių Didžiagrašių link.

Didžiagrašiai – Noriūnų seniūnijos, Palėvenės parapijos kaimas, 3,5 km nutolęs į pietvakarius nuo Kupiškio, beveik tiek pat – nuo Noriūnų. Gretimi kaimai – Byčiai, Blizgė, Puponys, Žvėriai. Prieina Kiškio miškas, naujosios Kupiškio kapinės.
2001 metų duomenimis, čia buvo 2 sodybos ir vos penki gyventojai. Ir šiuo metu abiejose gyvena po šeimą.

Jurga BANIONIENĖ

Miestą iškeitė į kaimo ramybę

Rima Einorienė Didžiagrašiuose gyvena dešimt metų.

Pirmą aplankėme Rimos ir Edmundo Einorių šeimą. Atokus jų vienkiemis, gamtos apsuptas, bet gyvybės pilnas. Einoriai turi nemažą ūkį, augina įvairias daržoves, kuriomis Rima prekiauja „Kupiškėnų turguje“.
„Ūkis registruotas dukters Jovitos vardu, o mes dirbame. Laikome per 30 avių, jaunus ėriukus rudenį mėsai parduodame, pardavinėjame ir veislines avis, avienos mažai valgome, mėsa skani, bet kai pats augini, gaila. Yra ir apie 40 vištų, dar ančiukų. Auginame grūdines kultūras, visokias daržoves – bulves, agurkus, pomidorus, salotas. Sau, o kas lieka, parduodu. Prasidėjus sezonui daržoves atsivežu ir iš Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnijos Čerkesų ūkio, ir iš Anykščių šiltnamių, iš čia perku agurkus, pomidorus“, – kalbėjo R. Einorienė.

Einorių kiemo ir ūkio gyventojai.

Su gyvuliais daugiausia triūsia vyras, o Rima, dukros padedama, daržus, šiltnamį prižiūri.
Pašnekovė yra kilusi iš Anykščių rajono, Kurklių kaimo, dar turi sesę Vidą, gyvenančią Ukmergėje, vyras – iš Alizavos seniūnijos, iš Žadeikių. Jis šiuo metu darbuojasi UAB „Kupiškio komunalininkas“ vairuotoju. R. Einorienė visą laiką dirbo prekybininke, „Kupiškėnų turguje“ prekiauja nuo pat jo atidarymo, anksčiau darbavosi senojoje turgavietėje, įvairiose maisto prekių parduotuvėse. Yra baigusi Vilniaus prekybos mokyklą.

Abudu susipažino mokydamiesi sostinėje, šią vasarą bus 47 metai, kaip susituokę. „Baigę mokslus dirbome Vilniuje, bet pablogėjo vyro tėvo sveikata, važinėdavome savaitgaliais, tačiau tada susisiekimas būdavo prastas, nutarėme keltis į Kupiškį. Gyvename čia apie 40 metų, trisdešimt praleidome mieste, Kraštiečių mikrorajone, mūsų bute dabar įsikūrusi dukra su šeima. Pati kaimą nelabai mėgstu, bet visada turėjome sodą, ten auginome vištų, netgi kiaules. Vyras labai nenorėjo mieste sėdėti, rūpėjo turėti gyvulių. Šioje sodyboje anksčiau gyveno marčios seneliai, atsikėlę iš Panevėžio, kai nusprendė ten grįžti, iš jų namus ir nusipirkome. Prieš tai jie priklausė Balčiūnams. Pagalvojome – miestas netoli, tas pats bus, kaip sodas. Tai prieš dešimt metų ir atsikėlėme“, – prisiminė Didžiagrašių kaimo gyventoja.

Sodyba tuščia nebūna

Kai kūrėsi, viskas čia atrodė kitaip – didelis gyvenamasis namas buvo apkaltas toliu, viską plėšė, kalė lentelėmis, keitė stogą. Daugiausia triūsė sūnus Darius, dirbantis statybų srityje. Pasak R. Einorienės, ir šiandien darbo dar yra daug, reikia remontuoti namo vidų, nekeistos lubos, grindys.

Erdvus šeimininkų kiemas.

Sūnus su šeima, draugais pas tėvus dažnai atskuba. Su žmona Odeta augina dvi atžalas – dukrą Danielę, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokinę, ir penkiolikmetį sūnų Vakarį. Darius bitininkauja, turi 10 bičių šeimų. Bites laikė Rimos vyro mama, dovanų avilį su bitėmis buvo gavęs ir Edmundas, bet bitininkavimo turėjo atsisakyti, nes yra alergiškas bitėms. Šią šeimos tradiciją tęsia sūnus.

Dar dažnesnė viešnia pas močiutę – anūkė Beata, dukters Jovitos ir žento Manto atžala. „Ji vis prie mamos, tai abi dažnai atvažiuoja, šiuo metu anūkė baigia darželį, pradės lankyti pirmą klasę. Danielė su Vakariu jau dideli, jiems savi užsiėmimai rūpi. Vaikai, kai tik laiko turi, visada atskuba. Turime tvenkinį, jį padidinome, žuvies prileidome – karpių, karosų, šamų, amūrų, tad sūnus, draugai mėgsta pažvejoti. Aš pati – ne, bet valgyti žuvį – labai“, – kalbėjo R. Einorienė.

Moteris prisipažino, kad vasarą kaime jai labai patinka, nors gyventi čia niekada nenorėjo. Abejoja, ar kada teks į miestą grįžti. „Čia tik mano svajonės, nei vyras, nei sūnus tikrai nepritars“, – šypsojosi Didžiagrašių kaimo gyventoja.

Ši sodyba, pasak pašnekovės, labai geroje vietoje. Atoki, šalia Kiškio miškas, kelias toliau, tad dulkių nėra, grynas oras, o ir iki miesto visai netoli. Namų valda didelė – net 7 hektarai, tad erdvės tikrai užtenka.

Rima pasakojo, kad kai prieš dešimtmetį atsikėlė į Didžiagrašius gyventi, čia ir tebuvo ši ir dar viena – Puidokų sodyba. Bet kaimynystės ir nereikia, namai tušti beveik nebūna, artimieji suvažiuoja. „Todėl ir patiko mums čia, kad labai ramu, nuošalu. Vienkiemyje labai gerai, prabanga dabar čia gyventi, mėgautis ramybe, niekas tau netrukdo, tu kitam nemaišai“, – sakė R. Einorienė.

Grįžo į gimtuosius namus

Savo tėvų Puidokų sodyboje dabar šeimininkauja Rita Kemeklienė.

Visą ūkį apžiūrėję ir atsisveikinę su šios sodybos šeimininkais skubėjome į antrą Didžiagrašių kaimo vienkiemį, kuriame įsikūrę Rita ir Vytalis Kemekliai. Šis kaimas – Ritos tėviškė. Čia ji užaugo. Tėvų Onos ir Vilhelmo Puidokų tarp gyvųjų nebėra septyneri metai. „Tėtis buvo vietinis, o mama atitekėjusi iš Utenos rajono, Tauragnų. Labai gardžią naminę duoną kepdavo, ne tik mums, bet ir kolūkio valdžiai prašydavo iškepti, sūrius darydavo. Dar turiu du brolius – Gintautą ir Rimantą, vienas gyvena Byčiuose, kitas – Noriūnuose“, – pasakojo R. Kemeklienė.

Rita prisiminė, kad kai augo, per jų kiemą ėjo lauko keliukas iki pat Blizgės miško. „Ten gyveno labai puikūs žmonės, Kregždės. Pamenu, Kregždė turėjo armoniką, bandoniją, šeštadienio vakarais išeidavo į kiemą ir grodavo, mums gerai girdėdavosi, smagu būdavo pasiklausyti. Jų sodybos seniai nebėra, melioracija nugriovė. Prie griovio gyveno Rudžiai, kur buvęs sąvartynas – Emilija Biliūnienė. Dar buvo Keburiai, Kiškiai, bet jų aš nebepamenu, kiek žinau, jie į Sibirą buvo išvežti. Šalia stovėjo didelė Lukavičių sodyba, kai augau, jau jų dukros čia atvažiuodavo. Kaimo gyventojai Balčiūnai turėjo keturis vaikus, šeimoje augo trys broliai ir sesuo. Jie bitininkavo. Tėvai su visais sueidavo, daugiau su Kregždėmis, į svečius pas mus užsukdavo ir E. Biliūnienė. Tėvai sakė, kad anksčiau Didžiagrašiai buvo nemažas kaimas, bet paskui sunyko, daug gyventojų ištrėmė“, – apgailestavo pašnekovė.

Didžiagrašiuose prieš 15 metų pasodintas Europos miškas.

Pati Rita augo su broliais. Tėvai darbavosi Byčių kolūkyje, turėjo ir gyvulių, karvių, prieauglio, tad padėti darbuose reikėdavo. Lankė tuometinę Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą. Autobusai nevažinėdavo, šešis kilometrus kasdien pėsčiomis reikėdavo kulniuoti. „Viliojo popierėliai, todėl pasirinkau mokytis buhalterijos, sostinėje baigiau buhalterinės apskaitos technikumą. Turėjau iš kolūkio stipendiją, tad grįžau čia dirbti, bet dirbau neilgai, iškėlė į žemės ūkio valdybą, paskui dirbau „Agrochemijoje“, o tada pakliuvau į Kupiškio miškų urėdiją, dabar tai Valstybinių miškų urėdijos Kupiškio regioninis padalinys. Šioje darbovietėje buhalteriauju 27 metus“, – kalbėjo Didžiagrašių kaimo gyventoja.

Vytalis – uteniškis, darbuojasi Povilo Matulionio mokykloje. Per giminaičių vestuves susipažinę ir paskui susituokę Kemekliai kartu nuo 1990 metų. Turi dukrą Justiną, įsikūrusią Kupiškyje. Ji dirba burnos higieniste. Dažnai pas tėvus atvažiuoja.

Prieš įsikurdama Didžiagrašiuose, šeima kurį laiką gyveno bute mieste, bet vėliau nutarė kurtis prie Ritos tėvų, pasistatė priestatą. Gyvenimu kaime nesiskundžia – turi nedidelį ūkį.

Jį plėsti, pasak Ritos, nėra tikslo, tam reikia ir žemės, ir technikos, užtenka, kad savų daržovių užsiaugina.

Vienkiemis prie miškų

Kaime yra valstybės saugomas paminklas – Didžiagrašių senkapis.

R. Kemeklienė sakė, kad gal ir visai smagu būtų, jei šalia kaimynų turėtų, bet gyventi vienkiemyje yra įpratusi. „Visada norėjau kaime gyventi, didmiestis netraukė. Mūsų sodyba geroje vietoje, tik kai pradėjo kelią į Panevėžį remontuoti, labai suintensyvėjo eismas, o namas prie pat žvyrkelio. Niekas jo netvarko, labai duobėtas, tad vasarą skęstame dulkėse. Žiemos dabar mažai snieguotos, tai išvažiuojame, bet seniau tekdavo ir pėsčiomis į darbą bristi. Kai veikė sąvartynas, kvapas jausdavosi ir krankliai ramybę drumsdavo, o dabar ramu. Man čia patinka, mėgstu po įtemptos darbo dienos į žemę rankas sukišti“, – džiaugėsi Rita.

Visai prieš pat šią sodybą ošia Europos miškas, pasodintas 2003 metų pavasarį rekultivavus buvusį karjerą, likus metams iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Tuo metu jau buvo žinoma įstojimo data, tad šis miškas ir įveistas šiai datai paminėti. Jo plotas – 16 hektarų. Didelėse pavasarinėse miškasodžio talkose dalyvavo įvairios rajono įstaigos. Buvo pasodinta įvairių rūšių medžių – pušelių, beržų, juodalksnių, eglių, ąžuolų, klevų.

Didžiagrašiuose yra valstybės saugomas archeologinis paminklas – Didžiagrašių senkapis. R. Kemeklienė sakė pamenanti, kad čia kasinėjo archeologai. „Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, šis plokštinis kapinynas buvo kasinėtas 1988 m. (vad. P. Tebelškis). Rasti 5 nedeginti mirusiųjų kapai, datuojami I tūkstm. po Kristaus pab.–II tūkstm. pr.

Žaliąsias atliekas – į kompostavimo aikštelę

Į aikštelę atvežamos žaliosios kompostuojamos atliekos – žolė, lapai, medžių ir krūmų šakos. Iš pūvančių atliekų išgaunamas kompostas, kuris vietoje parduodamas.

Didžiagrašiai daugeliui žinomi, nes čia anksčiau būta sąvartyno, o šiandien veikia Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė. Atliekų priėmėju čia dirbantis Marius Baltuška sakė, kad aikštelė dirba lyginėmis dienomis – antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Jau kone šešerius metus dirbantis vyras teigė, kad dažniausiai žaliąsias kompostuojamas atliekas (žolę, lapus, medžių ir krūmų šakas) atveža gyventojai, taip pat UAB „Kupiškio komunalininkas“. „Daugiausia sulaukiame gyventojų, jie iš sodų bendrijų veža sukauptas daržo atliekas, šakas, komunalininkai atgabena nugenėtas medžių šakas, sugrėbtus lapus“, – kalbėjo M. Baltuška.

Aikštelėje gyventojus priima atliekų surinkėju dirbantis Marius Baltuška.

Šakos keliauja į vieną atliekų krūvą, žolė, lapai – į kitą. „Tik kelmų nepriimame, tai žmonėms nepatinka. Visada paaiškinu, kur kokias atliekas dėti, gyventojai drąsiai klausia“, – sakė pašnekovas.
Pasak jo, didžiausio antplūdžio sulaukiama rudenį ir pavasarį, kai pats darbymetis. Žmonės pradeda darbus daržuose, soduose, stato šiltnamius, ieško geresnių žemių. Vasarą į aikštelę atkeliauja nupjauta žolė, o žiemą atliekų būna mažai. „Rudenį atvažiuoja ir po 15 žmonių per dieną, vasarą – įvairiai, būna daugiau, kartais visai niekas neužsuka“, – teigė M. Baltuška.

Paviršinio vandens pertekliui subėgti skirtas rezervuaras. Karštomis vasaros dienomis šiuo vandeniu laistomos atliekos, kad geriau pūtų.

Pagal nustatytą tvarką, nuo praėjusių metų sausio 1 d. norintys aikštelėje palikti atvežtas atliekas turi su savimi turėti asmens tapatybės kortelę. „Asmens pavardę, vardą rašome į elektroninį žurnalą, kad žinotume žmonių srautus“, – sakė darbuotojas.

Paklaustas, ar neprailgsta darbo diena, jis tvirtino, kad šiltuoju metų laiku kuo užsiimti visada yra, reikia aplinką sutvarkyti. „Žiemą laikas lėčiau eina, o dabar daug žmonių sulaukiu, pasišnekame. Šiais metais labai daug uodų, pernai taip nebuvo. Aplinkui miškas, drėgniau, tai turbūt juos čia ir privilioja, dirbant reikia juos nuolat vaikyti“, – teigė M. Baltuška.

Tądien, kai lankėmės, jis laukė atvykstant vienos įmonės, kuri rūpinasi teritorijos žolės pjovimu.
Aikštelėje taip pat galima įsigyti komposto, kuris išgaunamas iš pūvančių atliekų.

Istoriniai šaltiniai

Seną kaimo praeitį mena senutėliai medžiai.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad kaimas susiformavo XVI a. ir priklausė Panoriūnio-Palėvenės dvarui, kurį valdė Naruševičiai. 1605 m. dvaro savininkas ir Kupiškio seniūnas Andrius Naruševičius užstatė Didžiagrašių kaimą Stanislovui Lukoševičiui, po to jis buvęs užstatytas Jurgiui Suliatickiui. Šis vėliau grąžino kaimą ir keletą kitų Kotrynai Naruševičienei. Paskui Didžiagrašiai priklausė Noriūnų dvarui. 1667 m. minima, kad Didžiagrašiuose buvo 9 dūmai, kuriuos valdė Andrius Mykolas Grabovskis iš Palėvenės. Nuo 1682 m. kaimas minimas Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. 1775 m. jame buvo 7 dūmai. Kupiškio parapijos inventoriuje kaimas nurodomas kaip Tiškevičienės valda, esanti už pusės mylios nuo bažnyčios. Minimos kaimo kapinės. 1795 m. kaime buvo 8 baudžiauninkų dūmai arba 28 vyrai. Taip pat minimi 6 laisvieji žmonės. 1811 m. tebebuvo 8 baudžiauninkų dūmai, iš viso – 34 vyrai ir 1 laisvasis žmogus. 1820 m. – 9 dūmai ir 90 gyventojų.

Autorės nuotraukos

1861–1915 m. kaimas priklausė Ukmergės apskričiai, Subačiaus valsčiui. Po baudžiavos panaikinimo Didžiagrašiuose liko dvarininko H. Venclovavičiaus žemės, kurią išnuomodavo. 1903 m. kaime ir vienkiemyje buvo 48 gyventojai. Napalys Lukavičius aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose.
1919–1940 m. Didžiagrašiai priklausė Noriūnų seniūnijai. 1936 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius. Jų savininkai: Petras Puidokas, Kazys Kregždė, Dominykas ir Petras Keburiai, Napoleonas Lukavičius, Juozas Keburys, Juozas Kurmauskas, Balčiūnas, Bukienė, Rudienė, Simonavičius. Keburio, Puidoko ir Lukavičių sodybos liko kaimavietėje.

1941 m. birželio 24 d. kaime raudonarmiečiai sušaudė Joną Simonavičių, Juozą Kuravičių, Alfonsą Lasinską.

1942 m. buvo 8 šeimos: Povilo Balčiūno, Veronikos Bukienės, Petro Keburio, Jono Kregždės, Petro Puidoko, Onos Simonavičienės, Kosto Lukavičiaus, Uršulės Rudienės. Iš viso – 35 gyventojai.
Pokario metais Algis Bukys prisidėjo prie partizanų, todėl jo mama ir seserys 1948 m. buvo ištremtos į Sibirą. 1947 m. rusų kareiviai kaime nužudė Petrą Kiburį, Vilių Juknevičių, Adolfą Stanį. 1949 m. į Sibirą, Irkutsko sritį, ištremtos Lukavičių ir Balčiūnų šeimos. Tai buvo kaimo naikinimo metas. 8-ajame dešimtmetyje panaikintos net kaimo kapinės.

1959 m. kaime buvo Arvydo Kregždės, Anelės Balčiūnienės, Jono Nemajuškos, Onos Simonavičienės, Petro Puidoko, Broniaus Rudžio, Jono Kregždės, Vytauto Merkio ūkiai. Apylinkėje garsėjo Didžiagrašių audėja Anelė Balčiūnienė, muzikantas Zigmas Lukavičius, aludariai Balčiūnai, bitininkas Petras Puidokas.

Užrašyti šie vietovardžiai: Bubinėlis (kalnelis), Klumpa, Pukė (balos), Un daržinali, In griovį takėlis (lauko keliukai, takeliai), Pablizgys, Vidupievis (pievos), Akmenina (pieva, dirva ir miškelis).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų