Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

O TU, VILKO SKŪRA, KUR AINI?

Palmira KERŠULYTĖ

Darži morkas sėjau, uždusįs atplasnojo par laukus mono kavalierius. Bant kiek sveikėsnis, tai tik uodžia, dairos pro lungus, kad vėl kur išbrauktėn. Purienos prė kepuras užkištos šviečia. Švarkėlio skvarnai palaidi, kėlnias pasraitįs lig pusas blauzdų, išsišiepįs kėp blėšina. Runkoj botogas ir traukia dainalį – ralio, kiaulyta, mon gera kilbasyta! Soko, sušolįs kėp drugys pavasarinis. Asųs vienas kėp dūlala, kėp ir žola nuvytus. Viduriai jau sveiki, gali su lintu par pilvų plot – nebasopa. Peikia, kad mono do prostas daržas ba čibulių, ba krapų, kėp marga ba papų. Pavoserį sprogstų lopai, dygstų kakėlas, čėsas jau tekėtėn. Vienų badų tik turiųs, pavoserį jo lūpos visadu suplaišėjų. Gol, soko, rėbjos smatonas turi, pastepčia, meiliai pasbučiuotumam. Ar tu marga kėp dilgyna, neprisglausi?

Mon plaučiai tinsta klausunt tokios niekus, apsimatu, kad pykstu. Ei tu, žioply žirnių, nieko neišmanai, tu krypaila, vėl atvirtai, ko prunkšti, kėp kumelys užuodįs kumalį? Ko čia lendi kėp ėrkė po skūru?
O kavalierius meiliai lėžuvėliu ploka – pasižiūrėk, tai sudžiūvįs gražiai: tik skūra, rūra ir guzikas. Rytų vokarų lapiena, arbota, no tokio volgymo kaulai motos. Labai noriųs kokios kilbasytas, skilundėlio, meilių žodėlių patrovos. Vokar pamėtįs paskutinį švarkėlio guzikų. Gol galačia įsiūtėn? Ajįs pogrioviu, varlas kurkia, kukuoja kėp gegutas. Žinųs, varlas po pievų šokinėja – bus lėtaus. O šindėn varlas poiniojas po kojom – gol nesisaks?

Misliu, kėp žola nelygi, tėp ir žmonas. Kų čia daug sprėčysės, mergėlių, bobėlių kėp žolas prėš šėnapjūtį, to gėro netrūksta. Kų ti žinai, ar sulauksi kitimat gegutas balsalio. Susadam abudu unt solalio, apė vaistus senybas pasikalbam. Mat yr visokių žolalių no ligų, no smerčio tai nėr. Tik smilga ne vaistas, o tėp visos žolas gydžia. Kol negriaudžia, tol žola neauga. Atatrinkia žolį griaustinis. O šėmat gol bant tris kartus trunkės brolis strielčius, saso žibuta (griaustinis ir žaibas).

Kė labai negėra, ryji saujom daktarėlio išrašytas liekarstvas. O tė vaistai vienų doiktų gydžia, kitų gadina. Geriau kokia žolala. Ir kavalierius atajo užuntin priskišįs dilgynių, jom vaistai. Soko, kė vienas gyveni, tunkiai šolta, drūtai krėčia drugys, įsidadųs užuntin varlį, kė tų užkroto, dadųs kitų. Ir viduriai tai užkėtėja, tai paloidūs. Nasturkų žėdų, gyslalapių burbolių, pelynų, ojero šaknės pridadu svėčiu maišėlios, galas gėrtėn arbotų, kė vidurius susuks. O viduriai tvarkoj, ir ūpas gėras, tadu ir mergiotį capt. Ir ury ury kėp ir griausmas meila nuplaukia nuurduliuoja upėliais.

O TU, VILKO SKŪRA, KUR AINI?
Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2018-05-28 at 11:29

    Nuostabaus grožio tekstas.Tik keli patikslinimai:morkas-morkvas, uždusįs-aždusįs, užkištos-ažukištos, pavasarinis-pavoserinis, tu-tujei,tujen, lėžuvėliu-lėžuvaliu, pasižiūrėk-pasižiūrak, užuntin-ažuntin, užkroto-ažkroto, užkėtėja-ažkėtėja.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų