Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

AR ŠEIMĄ DAR GALIME VADINTI VERTYBE?

Vytauto Didžiojo universiteto švietimo vadybos magistrantė, dailės mokytoja Aušra Menčinskaitė, įsitikinusi, kad jaunuoliams kuriant šeimą nereikėtų pasiduoti artimųjų spaudimui ir norui skubėti.
Nuotrauka iš Aušros Menčinskaitės albumo

Daugelis žmonių savo gyvenimo kelią pradeda šeimoje. Čia įgyta patirtis yra reikšminga, nes formuoja žmogaus asmenybę ir jo santykius su kitais asmenimis. Deja, spartūs šiuolaikinės visuomenės pokyčiai, greitas gyvenimo tempas lemia tai, kad jaunuoliams sudėtinga sukurti pastovesnius ryšius su kitu žmogumi.

Audinga SATKŪNAITĖ

Švietimo srities atstovai pastebi ir tokią problemą, kad Lietuvoje rengimo šeimos gyvenimui veikla vykdoma gana vangiai. Mokyklose švietimas šeiminio gyvenimo klausimais bandomas keisti lytiniu švietimu, o ne ugdymu. Ikisantuokinio rengimo programas vykdo tik katalikų bažnyčios institucijos, tačiau šios programos taip pat nėra visiems prieinamos.

Kaip šeimos gyvenimą įsivaizduoja ir vertina jauno žmogaus akys, atvirai pasikalbėjome su Vytauto Didžiojo universiteto švietimo vadybos magistrante, dailės mokytoja Aušra Menčinskaite.

Kaip, Tavo manymu, pakito šeimos samprata šiuolaikinėje visuomenėje? Ar dar galime teigti, kad jaunuoliams šeima tebėra vertybė?

Šeimos sąvoką kiekvienas suprantame subjektyviai. Galvočiau, kad ji yra visiems svarbi, nes niekas nenori per gyvenimą eiti vienas, ir visi sugebame jausti meilę, tik galbūt kiekvienoje šeimoje bendraujama skirtingai. Žmonėms šiais laikais trūksta nuoširdumo, todėl ir šeimose tikriausiai mažiau yra bendraujama ir atviraujama.

Dirbu su lopšelį-darželį lankančiais vaikais nuo 1 iki 6 metų ir pastebiu, kad vaikai labai daug ko nežino. Tiesiog paprastų dalykų. Pavyzdžiui, kaip vadinasi vienas ar kitas paukščiukas ar gėlytė, ir tik po tam tikro laiko, praleisto kartu su auklėtojomis, ir dalyvaujant pamokėlėse, pamatai, kaip tos žinios atsiranda. Vadinasi, dėl nežinojimo kaltas ne vaikas ar jo gabumų trūkumas, o tai, kad, matyt, namuose niekas apie tai su atžala nekalba. Galbūt mamos ir tėčiai su vaikais nevaikščioja po pievą ir nerodo visko, kaip tai darydavo mūsų tėvai. Žinoma, priežastys gali būti pačios įvairiausios: kas nespėja, kas daug dirba, kas gal nenori ar nemoka užsiimti su vaiku. Tiesiog noriu akcentuoti tai, kad šeima dažnu atveju tampa nebe jausmu, bet tiesiog bendra pavarde.

Ar pastebite, kad visuomenėje egzistuotų tam tikros šeimos kūrimo taisyklės? Ar jaunimas nėra per daug spaudžiamas laikytis stereotipų?

Vieni priima tam tikras šeimos kūrimo taisykles, antri jaučiasi jomis spaudžiami. Bet jaunuoliai gali rinktis, ar tam pasiduoti, ar laikytis suvokimo, kad čia jų asmeninis gyvenimas ir pasirinkimas. Kokie gali būti stereotipai: kad reikia susituokti ar vaikus gimdyti santuokoje? Visais laikais buvo visko, tarp jų ir ne santuokoje gimusių vaikų, tačiau jei jie yra mylimi ir prižiūrėti, tai jokia bėda. Jei žmonės vienas kitam įsipareigoję be santuokos, tai irgi jų pasirinkimas. Manau, kad tokie dalykai Lietuvoje ypač dažnai pasitaiko dėl to, kad vestuvių puota nėra pigus malonumas.

Aš asmeniškai laikausi principo, kad nėra kur skubėti. Jau kelerius metus turiu artimą žmogų, bet vaikų mes neplanuojame, todėl ir dėl vestuvių nesukame galvos. Manau, kad pinigus geriau investuoti į būstą, o ne išleisti vestuvių puotai. Pati iš šeimos spaudimo jokio nejaučiu.

Jauni žmonės vedybas neretai nukelia į vyresnį amžių. Galbūt tai reiškia, kad pakito visuomenės prioritetai? O galbūt šeimos nereikėtų tapatinti su santuoka?

Aš sakyčiau, kad vieniems santuoka atrodo nebūtina ir tapatinama su „popieriuko“ turėjimu, kiti iš tiesų nenori įsipareigoti. Šiuolaikiniai žmonės yra kitokie ir labiau koncentruojasi į save, todėl atsakomybės prisiėmimas už kitą žmogų nėra labai patrauklus. Juk susituokus, nebelieka „aš“ ir „mano“, o viskas tampa „mūsų“. Ar visi tam gali pasiryžti?

 Ar yra receptų, kurie gali garantuoti sėkmingą dviejų jaunuolių tolesnį gyvenimą kartu?

Receptas yra paprastas: kai kažkas lūžta, reikia taisyti, o ne mesti lauk. Gyvename vartotojiškame pasaulyje, todėl dažnai ir su žmonėmis pradedama elgtis kaip su daiktais. Jei kažkas nepatiko ar nepavyko, tai, atrodo, mesiu ir ieškosiu kito. Esmė tokia, kad prie visų reikia prisitaikyti ir susigyventi, ir tik per laiką galima pamatyti, ar tavo žmogus turi daugiau pliusų ar minusų.

 Ar šeimos modelis, kurį jaunuolis mato šalia savęs, turi įtaką jo tolimesniam pasirinkimui kuriant šeimą? Ar nelaimingos tėvų santuokos modelis signalizuoja, kad užaugęs vaikas gali pasekti tokiu pavyzdžiu?

Nemanau, kad tai yra taisyklė. Daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Jei jis nesugebėjo su savimi „dirbti“ ir per gyvenimą koja kojon žingsniuoja su blogais jausmais, kurie viską griauna, tai viskas grius ir jo asmeniniame gyvenime. Jeigu žmogus pasiryžęs gyventi kitaip nei gyveno jo tėvai, sugeba priimti šią informaciją ir pastebi, kokias klaidas daro bendraudamas, stengiasi jas taisyti, tuomet dviejų žmonių santykiai gali būti dar geresni nei daugelio kitų šeimų. Svarbu, kad žmogus save analizuotų ir stengtųsi būti geresnis.

 Kokias klaidas dažniausiai daro jaunuoliai kurdami šeimą?

Skuba. Dažnai jauni žmonės pasiduodami santykių euforijai ar šeimos, artimųjų spaudimui daro neapgalvotus ir skubotus žingsnius. O neretai atsiradus vaikams, žmonės suvokia, kad nebežino, kaip toliau gyventi, nes patys būna šeiminiam gyvenimui dar ne visai subrendę.

Dėl šios skubos dažnai vėliau kyla sunkumų dviem žmonėms gyvenant santuokoje.

 Kokias sąlygas reikėtų sudaryti jaunuoliams Lietuvoje, kad jie galėtų tinkamiau pasirengti šeiminiam gyvenimui?

Vyksta įvairūs mokymai, seminarai ir paskaitos, tik turbūt ne visi nori jas lankyti. O galbūt apie tai, kad jie vyksta, trūksta informacijos. Juk ir prieš bažnytinę santuoką reikia lankyti kursus. Tik nereikia pamiršti, kad žmonių per prievartą nieko daryti nepriversi, todėl viską lemia pačių jaunų žmonių sąmoningumas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų