Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PENKIOS NUOŠIRDUMO STOTELĖS BILIŪNUOSE

Į Biliūnų kaimą iš Kupiškio galima nuvažiuoti keliu palei Lėvens tvenkinį riedant Virbališkių link, pasukus per Jutkonis. Įprastesnis maršrutas, ypač ne vietiniams, per Skapiškį. Mat Biliūnai nuo seno priklauso Skapiškio parapijai ir seniūnijai. Šis kaimas nuo Kupiškio į šiaurės rytus nutolęs 11 kilometrų, o nuo Skapiškio iki ten 5 kilometrai į vakarus. Per kaimą teka Mituvos upelis. Artimiausi kaimyniniai kaimai yra Čypiškiai, Kreipšiai, Mituva, Narbutai, Topolis, Vėželiai.

Biliūnuose 2011 metais gyveno 102 žmonės, o šiuo metu, seniūnijos duomenimis, gyvenamąją vietą čia yra deklaravę 73 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Melioracijos pastūmėti

Į Biliūnus važiavome per Skapiškį baigiantis balandžiui. Sutikti nuoširdūs pašnekovai ir daugybė gandralizdžių pakeliui su perinčiais gandrais šiai išvykai uždėjo ypatingumo ženklą.

Antanas Sokas Biliūnuose gyvena nuo 1976 metų.

Pirmiausia stabtelėjome Antano ir Janinos Sokų sodyboje. Abu jos šeimininkai tądien triūsė kieme. Anot jų, pavasaris. Reikia apsitvarkyti, žemę pajudinti.

„Didelių užmojų nebeturime. Kad nebūtų nuobodu gyventi, dar bulvių, daržovių pasisodiname. Visas kitas mūsų ūkis tai tik gaidys, kelios vištos ir šuo“, – dabartinį savo ūkininkavimą apibūdino Antanas ir pridūrė, kad jų žemę, apie 14 hektarų, šiuo metu dirba tame pačiame kaime gyvenantis sūnus Arūnas, laikantis gyvulių ūkį.

Sokai papasakojo, kad į Biliūnus atsikraustė iš kaimyninio Vainiškių vienkiemio 1976 metais. Kad čia jie gyvena daugiau nei keturiasdešimt metų, primena ir išlakūs medžiai prie namų, pasodinti tuo laikotarpiu. Anuomet šitoje vietoje buvęs plynas laukas. Tuometinis „Sakalo“ kolūkis čia plėtė gyvenvietę ir dalijo sklypus norintiems įsikurti žmonėms. Pasirinkę Biliūnus dar prieš melioraciją. Vainiškiuose jau nebeleido remontuoti tvarto, nes planuota sodybą dėl melioracijos vėliau nukelti. Visgi greičiau palikti vienkiemį paskatino prastas susisiekimas, dėl tos pačios priežasties buvo apleistas ir nebetaisomas kelias.

Kaimo koplytėlė.

„Nuo jaunystės domėjausi technika. Iš pradžių dirbau traktorininko padėjėju, vėliau ir traktoriaus vairas man buvo patikėtas. 1968 metais tapau vairuotoju ir tą darbą dirbau iki pensijos. Mano tėviškė – netolimas Vėželių kaimas. Vainiškiuose apsigyvenome 1970 metais po vestuvių, nusipirkę iš Poškos vienkiemį“, – pasakojo Antanas.

Janina pridūrė, kad ji kilusi iš Maksvyčių, Noriūnų seniūnijos. Technikume įgijusi agronomės specialybę į šį kraštą atvyko pagal paskyrimą. Dirbo kolūkyje brigadininke, sandėlyje. Viso reikalaujamo darbo stažo nespėjusi užsidirbti. Mat keitėsi santvarka, iširo kolūkis ir darbo tuo metu nebeliko. Tad ir pensija vargana.

Sokai užaugino tris sūnus – Gintarą, Arūną ir Rimą. Jie visi pasekė tėvo pėdomis ir tapo vairuotojais. Dirba ir čia, ir užsienyje. Seneliai džiaugiasi ir penkiais anūkais. Deja, du iš jų, Dovilę ir Renatą, mato retokai, nes jiedu gyvena Airijoje. Kiti trys Lietuvoje. Mantas ir Evaldas Vilniuje, o Simas Kaune. Pastarieji du dar studentai.

„Šiaip gyvenimas labai blogas nebuvo ir nėra. Tik šiuo metu kaime prasčiau jaunimui, kuris negauna darbo, kuriam neturint paspirties iš tėvų ar kitų artimųjų labai sunku pradėti savarankiškai ūkininkauti“, – teigė Janina.

Ji pridūrė, kad jaunimo kaime beveik nebėra, vien tik senimas. Keliose trobose niekas nebegyvena. Tikrųjų biliūniečių gal tik keli kiemai belikę – Klimkai, Adomėliai ir kt.

Pas tikrą biliūnietę

Atsisveikinę su Sokais sukame kita kaimo gatvele pas ūkininkus Vaitkevičius. Deja, šių namų šeimininkė atsisako kalbėtis. Mat esanti ne vietinė.

„Važiuokite pas ūkininką Regimantą Šilinį ar pas Adomėlius. Jie daugiau apie Biliūnus papasakoti galėtų“, – pataria sukant iš jos kiemo.

Adomėlių sodyba.

Iš čia arčiausiai pas Adomėlius, kurių sodyba su žalsvomis lentelėmis apkaltu namuku įsikūrusi tolėliau, už kaimo ribos, vienkiemyje.

Vladas ir Elvyra Adomėliai maloniai įsileidžia į namus ir sutinka pasikalbėti.

Elvyra yra tikra biliūnietė. Ši sodyba priklausė jos seneliui iš mamos pusės Petrui Kandzerkai. Vėliau čia užkuriomis atėjo jos tėvas Juozas Ridikas. Jų šeima turėjo 20 hektarų žemės. Dauguma pastatų yra likę iš prieškario laikų. Gyvenamasis namas irgi statytas Smetonos laikais. Dabar tik pagražintas, lentelėmis apkaltas.

„Mano tikroji mama mirė, kai tebuvau dvejų metų. Mane ir seserį Danutę (jau mirusi) užaugino mamos sesuo, kurią tėvas po mamos mirties vedė. Pamotė buvo labai gera ir mus abi augino lyg savas dukras. Tėvelis apie septynerius metus praleido Sibiro tremtyje, Vorkutoje. Paliko mus mažas, o kai sugrįžo, jau rado užaugusias. Pradžios mokyklą lankiau Topolio vienkiemyje. Vėliau mokiausi Kupiškio progimnazijoje, bet buvo sunkūs pokario laikai ir mokslų nebaigiau. Su Vladu susituokiau 1954 metais. Jis irgi užkurys iš gretimo Narbutų kaimo. Susilaukėme dukros Dalios (mirusi) ir sūnaus Sauliaus“, – apie save pasakojo Elvyra.

Vladas sakė, kad pokario metais jo tėvų šeima ir jis kartu su jais slapstėsi, kad neištremtų į Sibirą. Kurį laiką glaudėsi netolimame Vilniaus kaime. Į savo namus sugrįžo tik po penkerių metų. Jam irgi nedaug mokslų teko ragauti Skapiškio progimnazijoje dėl tų pačių priežasčių kaip ir Elvyrai.
Abu Adomėliai kolūkio laikais šėrė kolūkio veršius, melžė karves. Tas darbas jiems gerai sekėsi, tad pavyko neblogas pensijas užsidirbti.

Kai po 1990 metų susigrąžino savo žemę, pradėjo ūkininkauti. Nuo 2004 metų jų ūkį perėmė ir išplėtė iki 100 hektarų sūnus Saulius, kuriam šiuo metu labai padeda ir jo sūnus bei jų anūkas Audrius. Vaikinas ūkininkauja ir studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete, mechanizacijos fakultete.
Sūnaus šeima gyvena Kupiškyje. Į Biliūnus atvažiuoja ūkininkauti. Aplanko ir tėvus, pasirūpina, kad nieko jiems nestigtų, prireikus pas gydytojus nuveža.

„Abu peržengėme aštuoniasdešimties metų slenkstį. Gyvename dabar sau. Nuobodoka būna pro langą žiūrėti. Gerai, kad dienos šiltėja. Tai daugiau į kiemą išeisim. Širdį glosto, kad mūsų kiemas neapleistas, kad vaikai užsiėmę ūkio reikalais. Man tik atrodo, kad jie labai sunkiai dirba, bet man atsako, kad nieko tokio“, – kalbėjo Elvyra.

Biliūnų kaimo senbuviai Elvyra, Vladas ir Saulius Adomėliai.

Mums šnekučiuojantis į trobą užėjo iš laukų trumpam parvažiavęs Saulius. Vyras papasakojo, kad pusę dirbamos žemės nuomojasi, o antra pusė yra nuosava.

„Šiandien baigėme sėti kviečius. Žirniai kiek anksčiau pasėti. Pernai ruduo tikrai buvo sunkus. Džiaugiamės, kad žieminiai miežiai ir kviečiai peržiemojo neblogai. Prasčiau atrodo žieminiai rapsai. Greičiausiai juos reikės atsėti. Ūkininkaujame savo jėgomis. Pastaruoju metu nesame gavę jokios europinės paramos. Ja pasinaudojome tik ūkininkavimo pradžioje. Jei ne sūnaus pagalba ir didžiulis užsidegimas ūkininkauti, tikrai būčiau iš šios veiklos pasitraukęs. Šiuo metu norėčiau po truputį ūkį sūnui perleisti. Turiu dar ir dukrą Editą. Ji būsima medikė, mokosi Panevėžyje. Ūkininkauti nėra lengva. Pasikliauti tegali savo jėgomis. Patys ir techniką remontuojame. Jei prireiktų, tai kaime nelabai yra ką samdyti, kad tuos ūkio darbus padėtų nudirbti“, – pasakojo apie ūkio reikalus pašnekovas, buvęs respublikinių artojų varžybų dalyvis.

Prie parduotuvės ir arkliuko

Pasikalbėję su Adomėliais, kaip sakoma, apie ūkį ir bites, vėl įsukame į pagrindinę Biliūnų gatvę ir riedame pas kitus šio kaimo senbuvius – Klimkus.

Nostalgiškas kaimo peizažas.

Pakeliui sustojame prie, o stebukle, veikiančios kaimo parduotuvės. Čia pat stovi ir, ko gero, buvusi pati patikimiausia kaime transporto priemonė – arkliuko traukiamas vežimas. Mane apima toks dežavu jausmas – lyg būčiau laiką atsukusi kokius keturiasdešimt metų atgal ir sugrįžusi į savo paauglystę, kai gavusios kelis rublius iš senelių už tai, kad padėjome nuravėti kolūkinių burokų normą, su pussesere eidavome į panašią parduotuvėlę saldainių nusipirkti.

Pakalbiname šalia stovintį vyrą. Jis pasisako, kad esąs Sigis. Čia visi jį pažįsta iš vardo. Tad pavardės nesakysiąs. Arkliuku nuvežęs kelis žmones į Skapiškį pasiimti dalijamų nemokamų kruopų. Grįžtąs atgal. Stabtelėjęs prie parduotuvės apsipirkti.

„Arkliukas tai ne mano. Aš tik jį prižiūriu. Jo savininkas leidžia žmones esant tokiam reikalui pavėžėti. Man gerai, kad Biliūnuose veikia parduotuvė. Kodėl turėčiau septynis kilometrus keliauti į Skapiškį apsipirkti?“ – retoriškai kalbą baigė Sigis.

Pardavėja Daiva Jakštienė Biliūnų kaimo parduotuvėje laukia pirkėjų.

Užėję į parduotuvę, kurioje matyti išdėliotos būtiniausios prekės, pakalbiname ir pardavėją Daivą Jakštienę. Paaiškėja, kad ji Klimkų, pas kuriuos važiuojame, dukra.

„Dirbu nuo 10 iki 18 val. su pietų pertrauka. Darbo laiką šiek tiek pakoregavo nauja alkoholio pardavinėjimo tvarka, tačiau ji prekybos nepaveikė. Kam tų gėrimų reikia, ateina viena valanda vėliau nei būdavo anksčiau. Šiaip apyvarta nekokia. Biliūnuose ir aplinkiniuose kaimuose žmonių mažėja. Daugelis turi automobilius ir apsiperka mieste. Šiek tiek daugiau pirkėjų būna per patį darbymetį. Sunkiausia žiemą – ir pirkėjų mažiau, ir nuolat krosnį reikia pasikūrenti, kad parduotuvėje būtų šilta“, – apie darbo kasdienybę kalbėjo pašnekovė.

Su Sibiro tremties ženklu

Nuo parduotuvės tęsiame kelionę Povilo ir Irenos Klimkų kiemo link. Mus pralenkia automobiliu pietauti važiuojanti jų dukra. Tad nebereikia klaidžioti, kur yra šių žmonių sodyba.
Jos šeimininkai nekviestus svečius pasitiko kieme. Čia ir pasikalbėjome. Oras puikus. Saulutė žeme ridinėjosi.

Povilas ir Irena Klimkai savo sodybos kieme prie pavėsinės.

„Šitą namą pradėjome statyti maždaug 1962 ar 1963 metais. Įsikėlėme gyventi 1965-aisiais. Jau buvome susituokę. Mano tėviškė – visai greta buvęs Biliūnų kaimo vienkiemis. Tėvai turėjo 31 hektarą žemės. Ten užaugau su trimis seserimis Albina, Genute bei Veronika ir broliu Vladu. Brolis ir tėvai taip pat vėliau buvo persikėlę į Biliūnų kaimą iš vienkiemio. Jie jau mirę. Tėviškę nušlavė melioracija. Dabar ten plynas laukas. Seserys įsikūrė Vilniuje, Šiauliuose ir Kupiškyje. 1951 metais visi buvome ištremti į Sibirą, į Tomsko srities Vorkecko rajoną. Sibire mirė dar viena mūsų sesutė. Atgimimo laikais jos palaikus parsigabenome į Lietuvą. Į gimtinę sugrįžome po Stalino mirties 1957 metais. Mūsų šeimai nebuvo uždrausta vėl įsikurti buvusiuose namuose. Kolūkyje dirbau mechanizatoriumi“, – lakoniškai svarbiausius savo gyvenimo faktus išdėstė pašnekovas.

Jo žmona Irena sakė kilusi iš gretimo Vainiškių kaimo. Net trisdešimt septynerius metus dirbo kaimo parduotuvėje pardavėja. Jie yra Biliūnų kaimo parduotuvės pastatą privatizavę. Anksčiau jį nuomojo vienam verslininkui, o dabar čia dirba jų dukra, turinti savo įmonę.

„Nieko gero iš tos prekybos. Tik tiek, kad žmogus susikūręs sau darbo vietą ir neprašo iš valstybės pašalpų. Nelengva Daivai. Ji gyvena Kupiškyje, o šiokiadieniais, kai dirba, pas mus apsistoja. Padeda apie sodybą apsitvarkyti. Pernai rudenį pardavėme karvę. Nebe mūsų jėgoms tas rūpestis. Šiandien iš ūkio liko tik vištos ir šuo. Sūnus Remigijus įsikūręs netoli Utenos. Yra baigęs Žemės ūkio akademiją. Turi darbą. Kurį laiką mums padėjo ūkininkauti. Dabar žemė yra išnuomota kitiems. Vietiniams ūkininkams nebaisu nuomoti, o iš nepažįstamų už nuomą gali ir špygos sulaukti“, – kalbėjo pašnekovė.
Irena mielai papasakojo ir apie anūkus. Greta – žurnalistė, Aistė – buhalterė. Marius Budapešte filosofijos doktorantūrą studijuoja, o Martynas įsikūręs Jungtinėje Karalystėje.

Seno ąžuolo paunksnėje

Toliau judame į Biliūnų kaimo vienkiemį, kur gyvena Jonas Vytautas ir Palmyra Malinauskai bei jų dukros šeima – Aušra ir Saulius Ruliai.
Išvystame įdomiai tvarkomą sodybą galingo ąžuolo paunksnėje. Tiesa, tos paunksnės dar nėra, lapeliai tik ruošiasi sprogti.

Jonas Vytautas ir Palmyra Malinauskai su dukra Aušra Ruliene.

Su sodybos šeimininkais einame pasižvalgyti į pievelę priešais senovinį, bet švytintį geltonumu dviejų galų namą. Čia aplinkui gausu dekoratyvinių medelių, meniškais akcentais tapusių namų rakandų, boluoja balintų akmenukų apskritimai, įrėminantys gėlynus.

„Tai Aušros, mūsų gėlių karalienės, valdos“, – sako jos tėvas su šypsena veide.

Aušros šeima ūkininkauja. Užsiima gyvulininkyste ir augalininkyste. Laiko 13 galvijų, iš jų šešios melžiamos karvės. Dirba apie 40 hektarų žemės.

„Mūsų nuotaikos nekokios. Už pieno litrą moka tik 10 centų. Nuostolinga pienininkystę plėtoti. Praktiškai toks ūkis dabar tik dėl savęs. Jei būtų įkainiai didesni, galėtume ir daugiau melžiamų karvių laikyti. Jei greitu laiku niekas į gera nesikeis, gali tekti to ūkio ir atsisakyti“, – nelinksmai kalbėjo moteris.

Jos motina antrino dukrai, kad valdžia labiau turėtų prisiminti paprastą žmogų. Antai ji su vyru tiek vargo patyrė kolūkio fermose dirbdami, o senatvėje jokio už tai apčiuopiamo atpildo neturi.
„Per aštuoniolika metų fermoje karves melžėme, kiekvienas po 20, veršiukus liuobėme. Gyvuliams girdyti reikėdavo kibirais iš kūdros patiems ir vandens prinešti. Pagyrimo raštų už gerą darbą krūvą turime. Buvo labai sunku. Dukrą mažytę su vežimėliu iki fermos atsiveždavome ir dirbdavome. Vaikas stebėdavo ir karvių melžimą, ir gyvulių šėrimą. Ją vienintelę teturime“, – prisiminė praeitį Malinauskienė ir parodė nuo sunkaus darbo iškraipytus rankų pirštų sąnarius.

Aušros Rulienės tvarkomas sodybos kampelis.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Jos vyras papasakojo, kad šią sodybą 1964 metais įsigijo iš Bakano. Trobai apie 100 metų. Yra senoviška duonkepė krosnis.

„Mūsų gimtinės ne čia. Aš esu kilęs iš Čypiškių kaimo, o mano žmona iš – Vilniaus kaimo. Jau baigia išnykti tie kaimai. Mūsų žentas iš Suvalkijos“, – dėstė Malinauskas.

Aušra mano, kad jos sūnūs tikrai, kaip ji po vidurinės, kaime nepasiliks ir į jį negrįš. Vyresnysis Mindaugas studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete transporto inžineriją, o jaunylis Irmantas gimnazistas abiturientas. Jis irgi greitai paliks tėvų namus. Apie gyvenimą kaime nesvajoja. Taigi ji su vyru, ko gero, bus paskutiniai šios šeimos ūkininkai.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio pateiktais duomenimis, Biliūnų kaimas pirmą kartą paminėtas 1555 metų rugpjūčio 2 dieną, kai Stanislovas Jurgaitis Ožakas Skapas fundaciniame rašte Skapiškio bažnyčiai nurodė, jog iš savo Skapiškio-Mituvos dvaro užrašo bažnyčiai 6 valakų Biliūnų (Bilaki) kaimą Mituvos ežero gale.

1709 metais kaime buvo 13 dūmų (ūkių). Tai Kazimiero Gūros, Grigo Švelnio, Jokūbo Užkurio, Tomo Šarkėno, Stanislovo Gasiūno, Povilo Špetylos, Jono Švelnio, Simono Rudelio, Motiejaus Rudelio, Jokūbo Čekelio, Jurgio Mogilos (siuvėjo), Jono Klimkos, Kazimiero Čekelio ūkiai.

Vėliau Biliūnai, vykstant Skapiškio dvaro valdų dalyboms, atiteko Tūrų Topolio palivarkui.
1843 metais kaime buvo 131, 1864 metais – 138, 1888 metais – 154 gyventojai, o 1923 metais – 20 sodybų ir 128 gyventojai.

1926 metais matininkas Julijonas Janulevičius kaimo žemę išskirstė į vienkiemius 18 savininkų. Tai Juozui Klimkai, Pranui Klimkai, Petrui ir Povilui Pivoriūnams, Veronikai Pivoriūnienei, Povilui Klimkai, Antanui Klimkai, Petrui Gūrai ir Adelei Gabnienei, Justinui, Danieliui, Benediktui ir Juozui Baranauskams, Antanui Klimkai, Romualdui Klimkai, Juozui Gūrai, Jonui Matekoniui, Viktorijai Gūraitei ir Juzefai Gūrienei, Petrui Kandzerkai, Petrui Pečiūrai, Albinui Katelei, Vincui Stanioniui, Antanui Naujikui. Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas ir kapinės. Didžiausi ūkiai buvo V. Stanionio (38,95 ha) ir A. Katelės (32,89 ha). Kaimas turėjo du laisvamanius: Joną Matekonį ir Petrą Gūrą. Antanas Katelė vokiečių okupacijos metais buvo Skapiškio valsčiaus viršaitis.

1942 metais Biliūnuose buvo 23 šeimos ir 95 gyventojai. Pokario metais nemažai kaimo vyrų įsitraukė į partizanų gretas. Tai Antanas Gūra-Šarūnas, Leonardas Klimka-Grenadierius, Bronius Stančikas-Vlasovas, Albinas Katelė, Kazys Klimka, Vincas Katelė. Emilija ir Paulė Klimkaitės, Stasė ir Joana Pečiūraitės buvo partizanų ryšininkės. Kazio Klimkos sodyboje buvo partizanų bunkeris. Juozas Ridikas, Kazys Klimka, Petras Pivoriūnas kalėjo lageriuose. Spėjama, kad kaimo žvyrduobėse galėjo būti užkasami iš Skapiškio atvežti nužudyti partizanai. 1948–1951 metais iš Biliūnų į Sibirą išvežtos Nižinskų, Pečiūros, Juozo Klimkos šeimos. 1949 metais gegužės 12 dieną kaime įkurtas „Sakalo“ kolūkis. 1949–1977 metais kaime buvo „Sakalo“ kolūkio centras, išaugo centrinė gyvenvietė. Veikė kultūros namai, biblioteka, parduotuvė.

1959 metais Biliūnuose buvo 25 ūkiai: Uršulės Naujikienės, Juozo Naujiko, Juozo Ridiko, Vlado Adomėlio, Vlado Rauplio, Juozo Klimkos, Petro Pivoriūno, Liongino Klimkos, Elzbietos Klimkienės, Janinos Katelytės, Petro Pečiūros, Broniaus Zuozos, Jono Matekonio, Vaclovo Šepečio, Paulinos Diponienės, Juozo Šešelgio, Vlado Klimkos, Petro Jonuškos, Emilės Baranauskienės, Leono Klimkos, Jurgio Cieškos, Jono Užtupo, Onos Spetilaitės, Alberto Varnausko, Liudos Baranauskienės.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų