Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

KAS YRA MARGINALAI?

Ramūnas ČIČELIS

„Marginalo“ sąvoka Vakarų kultūros ir politikos istorijoje yra labai sena. Lotynų kalba šis žodis reiškia asmens buvimą paribiuose, mažesnę galią ir įtaką tam asmeniui ar grupei, kuri yra centre.

Rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė beveik prieš du dešimtmečius universiteto auditorijoje ir ne tik joje yra gana tiksliai diagnozavusi posovietinės Lietuvos būvį: tie, kurie sovietiniais laikais buvo paribyje ar net užribyje (turint galvoje kriminalinį visuomenės sluoksnį), atkūrus nepriklausomybę buvo tapę centrinėmis figūromis, nuo kurių priklausė daugelio mūsų gyvenimo kasdienybė, praktiniai reikalai ir idėjos.

Šiomis dienomis apie marginalus, tuos, kurie yra mažiau matomi ir neturi labai didelės įtakos sociumui, prabilta per buvusio Kauno technologijos universiteto rektoriaus Petro Baršausko skandalą: universiteto vadovo disertaciją vertinęs Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Avižienis rektoriaus gynėjų ir paties P. Baršausko išvadintas „marginalu“, todėl plagijavimo fakto nustatymas neva neturi jokios reikšmės ir svarbos. Jei kas nors iš centrinių figūrų būtų argumentuotai pareiškęs apie tą patį, ką sakė A. Avižienis, skandalas, tikėtina, būtų buvęs trumpesnis ir greitesnis.

KTU rektoriaus mokslo vardo suteikimo peripetijos, parodančios nemažas Lietuvos aukštojo mokslo problemas, šiame komentare įdomios ne kaip vakar dienos faktas, o kaip tas riboženklis, nuo kurio šalies viešojoje erdvėje įsitvirtino specifinis terminas „marginalas“. Būtent nuo praėjusių metų, kai norima sumenkinti vieną ar kitą diskusijos apie visai kitus, ne mokslo, reikalus dalyvį, ištraukiama marginalumo korta – jei nesi milijonierius, neturi simbolinės galios ir valdžios, leidžiama aiškiai suprasti, kad tau vertėtų patylėti. Rašytojas ir publicistas Andrius Jakučiūnas ir dar keli interneto komentatoriai netgi yra rašę, jog Lietuvos viešoji erdvė užvaldyta marginalų.

Siekiant geriau suprasti, kas yra marginalai ir ar išties jie neturi pasakyti nieko reikšminga, derėtų prisiminti klasikinę lotynišką logiką. Pagal šią mokslo discipliną, norint pagrįstai įvertinti tam tikrą tikrovės reiškinį, visada būtina distancija, be kurios neįmanomas joks mąstymas. Jei kalbėtume apie vieno atskiro žmogaus interpretacines savivokos galias, derėtų sakyti, kad save adekvačiau priima ir vertina tokie žmonės, kurie į save geba pažvelgti kitų akimis: ne veltui dar nuo Antikos buvo suprasta, kad tvirčiausia moralinių paklydimų užkarda yra bendravimas su kitokiais žmonėmis nei esi pats. Tik taip randasi loginė distancija su pačiu savimi – apie savuosius rūpesčius, vertybes ir darbus klasikinės Vakarų civilizacijos žmogus sprendžia pagal draugų, kolegų ir kitų artimų žmonių vertinimus. Projekcija į kitą ir kitokį žmogų išgelbsti nuo solipsizmo, užsidarymo savyje ir tiesiog klaidingų ar net melagingų savivokos klaidų.

Lygiai kaip ir atskiram individui, visuomenei būtina nuolatinė kitokios nuomonės, alternatyvaus žvilgsnio galimybė pirmiausia tam, kad rastųsi loginis atstumas su aktualijomis, opiomis problemomis ir spręstinais klausimais. Atsidūrę visuomenės centre, galios struktūrose, priklausomi nuo valdžios institucijų žmonės negali pasakyti beveik nieko tikra apie politinius ir kitus svarbius procesus – tie žmonės neturi loginės distancijos reiškinių atžvilgiu. Čia esminis vaidmuo tenka tiems, kuriuos dabar esantieji centre vadina „marginalais“. Tai žmonės, kurie nėra įsitraukę į interesų grupes, politinius konfliktus, didelių pinigų cirkuliaciją. Tik tokie marginalai dar gali išlaikyti loginį atstumą, leidžiantį apmąstyti ir pateikti visuomenei požiūrius, kurie nėra nulemti valdžios, įtakos ir pinigų geismo. Suprantama, kad šių dienų Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų pasaulio šalių, visi nori būti centre ir beveik niekas nesutinka savanoriškai pasirinkti būti marginalais, įsikurti ir fiziniuose, ir mąstymo paribiuose. Dabartinėje Lietuvos valstybėje marginalai – tai ne kriminalinis sociumo elementas, o kultūros ir meno žmonės, kurie dažnai daug aiškiau ir tiksliau mato ir gali kalbėti apie bendruosius mūsų sambūvio bei žmogiškumo būklės ypatumus. Ironiška tai, kad marginalai yra nuolatos stumiami iš paribio į visišką užribį – būsenas ir būvį, kuriam būdinga tai, kad asmuo ar žmonių grupė yra išvis negirdima, neregima ir neturi absoliučiai jokios įtakos.

Kol valdžios ir pinigų centre įsikūrusieji niekina kitokias nuomones ir žvilgsnius, visuomenei patartina užsiimti beveik tradiciniu kolekcionavimu, tačiau rinkti reikėtų ne pašto ženklus ar antikvarinius daiktus, o savo dėmesį tiems, kurie savo viešu kalbėjimu, nuomonėmis ir vertybėmis iškrenta iš dominuojančios srovės, šluojančios viską, kas tik pasitaiko jos kelyje. Linkėjimas ir paguoda marginalams būtų istorinis: mūsų civilizacijos praeityje beveik nebuvo masinių reiškinių, kurie pirmiausia nebūtų užgimę paribiuose. Pagal šią, beveik primenančią Izaoko Niutono suformuluotą energijos tvermės dėsnį, aksiomą, atrodo, kad Lietuvos laukia neprasta ateitis: tikrasis protestas prieš masinį politinį-kriminalinį sluoksnį turėtų įvykti ne Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje, o daugybėje kultūrinių erdvių, kurios, kaip vėlgi patvirtina istorinė praeitis, yra toli nuo pinigų, intrigų ir brutalios kovos. Ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvoje visada laimėdavo ne melas ir prievarta, o humanistiniai idealai, beveik nesusiję su jokiais materialiniais resursais.

KAS YRA MARGINALAI?
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų