Kupiškio krašto kaimų istorijos

ASTRAVAI – PRIE PASLAPTINGO SYPSALOS MIŠKO

Astravų kaimas nuo Savivaldybės centro Kupiškio nutolęs 10 kilometrų į šiaurės vakarus. Iki didesnės Antašavos gyvenvietės čia yra tik pusantro kilometro į rytus. Vienu kaimo pakraščiu teka Pyvesa, o kitu – jos intakas Didžprūdis. Iš rytų prieina Sypsalos miškas. Artimiausi kaimai yra Didžprūdžiai, Duorpiai, Likalaukiai, Maugarai, Stuburai, Viktariškiai, Žemaitėliai.
2001 m. čia gyveno 31 žmogus, o šiuo metu, Kupiškio seniūnijos duomenimis, gyvenamąją vietą yra deklaravę apie 20 žmonių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Aviliais aplipusi sodyba

Į Astravus išsiruošėme per atlydį. Ta aplinkybė sutrukdė aplankyti kai kuriuos šio kaimo žmones. Tačiau pašnekovų nestokojome. Pirmiausiai stabtelėjome prie žiemiškai snaudžiančios, bičių aviliais aplipusios buvusios Vytauto ir Janinos Jėčių sodybos. Abu šių namų šeimininkai iškeliavę į Amžinybę. Šiuo metu čia jų vaikų ir anūkų vasaros prieglobstis. Daugiausia laiko sodybai skiria arčiausiai tėviškės, Kupiškyje, įsikūrusi Jėčių dukra Gailutė Markelienė. Šioje sodyboje teko lankytis prieš keletą metų su rajono bitininkais, kai vyko bitynų apžiūra. O dabar su G. Markeliene pasikalbėjome telefonu. Mat tik pavasarį, kai bus galima sodinti daržus, ji su vyru Rimgaudu iki vėlyvo rudens vėl apsigyvens savo gimtuose namuose.

Aviliais aplipusi buvusi Jėčių sodyba.

„Tai buvusi mano senelių, mamos tėvų Petro ir Emilijos Dyrų, sodyba. Jie turėjo 24 hektarus žemės. Augino dvi dukras Janiną ir Stefaniją bei sūnų Feliksą. Mano tėtis čia užkuriom atėjo iš Likalaukių kaimo. Dabartinis namas mano mamos pasistatytas, o senelių troba, kurios aš nepamenu, buvo už sodo, palei kelią, į Laužikų pusę. Močiutė Emilija dar prieš sovietinę okupaciją išvažiavo į Ameriką. Planavo vėliau vaikus pasikviesti, bet keitėsi santvarkos. Tai ir liko jie visi Lietuvoje. Pokario metais seneliui ir mano tėvams reikėjo slapstytis, kad į Sibirą neišvežtų. Jie buvo pakalnėje slėptuvę išsikasę. Mane mažutę giminėms Vabalninke atidavė, norėdami apsaugoti nuo tų negandų. Jiems pavyko išvengti tremties. Mamos seserį Stefaniją į Sibirą ištrėmė iš Klingų kaimo. Aš augau su broliais Vytautu ir Juozu. Juozas jau miręs, o Vytautas gyvena Panevėžyje. Mano mama dirbo kolūkio kiaulių fermos vedėja, laukininkystės brigadoje. Tėtis prižiūrėjo arklių ir kitas fermas. Ryškiausiai iš vaikystės prisimenu, kaip eidavome mes, vaikai, pas artimiausius kaimynus Gurklius saldinių obuolių vogti. Patys turėjome apie 70 obelų sodą, bet tokių skanių obuolių kaip ten, rodos, nebuvo. Palaukdavome, kol sodybos šeimininkas Bronius Gurklys ateis su tėte pasišnekėti, ir dumdavome į jo sodą. Ir šiandien dar akyse matau tuos didžiulius gelsvus obuolius. Išliko atmintyje ir kaimo pribuvėja Domicėlė Jakštienė. Ši moteris sugebėdavo aplinkiniams patarti įvairiais sveikatos klausimais, buvo savotiška kaimo daktarė. Mama sakydavo, kad ji moka akies miežį išlaižyti“, – prisiminimus pasakojo G. Markelienė.
Ji dar sakė, kad jos tėvų namuose vykdavo gegužinės pamaldos. Ta proga senelis beržo šakelėmis papuošdavo kambarį.

Klojime kurį laiką vieną ar du kartus per savaitę rodydavo kino filmus. Toks pupsintis traktoriukas atveždavo kilnojamąją kino rodymo įrangą. Susirinkdavo visas kaimas į šią pramogą. Žiūrovams sustatydavo suolus.

Astraviečiai švęsdavo ir Užgavėnes. Vaikai su rogėmis apvažiuodavo visas sodybas. Kaime buvo keletas Jonų, tai per Jonines kaimynai nešdavo jiems nupintus vainikus. Pašnekovė apgailestavo, kad vėliau žmonės pamažu ėmė tolti vieni nuo kitų, didžiuma jaunimo patraukė į miestus ir kaimo bendrystės nebeliko.

G. Markelienė prisiminė, kad jų kaimo vaikai pro kapinaites pramintu takeliu eidavo į Didžrūdžių pradinę mokyklą. Tuo metu ten mokytojavo Jonas Klybas. Žiemą, kai būdavo labai šalta ir pusnys iki pažastų, vaikus jos tėtė su arkliuku kinkytomis rogėmis į pamokas pavėžėdavo. Vėliau mokslus jie tęsė tuometinėje Antašavos aštuonmetėje mokykloje, o vidurinio išsilavinimo siekė Kupiškyje. Jos vaikystės ir jaunystės draugų likimai klostėsi įvairiai, bet dauguma jų suaugę nepasiliko kaime.

„Visgi nenoriu dar tėviškės atsisakyti. Čia mano daržas ir bitės. Gera nuo sėjos iki derliaus nuėmimo Astravuose būti. Vasarą visi artimieji čia suvažiuoja pailsėti. Senelių sodyboje mielai svečiuojasi mano dukros su šeimomis. Joms čia labiau patinka nei Kupiškyje. Anksčiau esame ne kartą nukentėję nuo ilgapirščių. Dabar name įvesta signalizacija. Antra vertus, ir nešti iš ten nieko nebeliko. Kol judame, kol galime, šios vietos neapleisime, o vėliau tegu spręs vaikai, ką su sodyba daryti“, – sakė pašnekovė.

Ukrainietiškas pėdsakas

Iš buvusios Jėčių sodybos keliuku pasukame ten, kur Gurklių, vėliau Vaitiekūnų gyventa, kur augo ta Gailutės vaikystės saldinė obelis. Dabar čia įsikūrę kiti žmonės. Namo duris pravėrusi moteris sutiko pasikalbėti ir pakvietė į vidų. Prisistatė, kad esanti Natalija Astrauskienė, šių namų nuomininkė. Kitame namo gale šeimininkų sūnus gyvena.

Natalija Astrauskienė, kilusi iš Užkarpatės, Lietuvą laiko savo namais.

Moteris papasakojo, kad Lietuvoje ji gyvena 30 metų. O kilusi yra iš Vakarų Ukrainos, Užkarpatės, Mukačevo rajono. Nustebino, kad ji lietuviškai kalbėjo be jokio akcento.

„Antašavos krašte atsiradau su grupe ukrainiečių, kurie į Lietuvą važiavo burokų ravėti. Čia susipažinau su pirmu savo amžinatilsį vyru Romu Astrausku. Vestuves iškėlėme Ukrainoje. Lietuvoje pirmiausiai gyvenome su vyro tėvais Viktariškių kaime. Lietuviškai mane išmokė uošvis. Po dvejų metų už čekius nusipirkome namus Astravuose. Dabar tas namas tuščias, avarinės būklės. Jei iš vaikų kas norės, galės ten tvarkytis. Iš viso turiu šešis vaikus. Su pirmu vyru susilaukiau trijų. Šiuo metu dvi dukros gyvena Anglijoje. Viena atžala įsikūrusi Panevėžyje. Su manimi kartu gyvena du mokyklinio amžiaus vaikai ir suaugęs sūnus. Šiuo metu nedirbu. Mano pajamos gana menkos. Labai taupiai reikia gyventi. Visas ūkis kelios vištos. Sveikata nebeleidžia ūkio plėsti. Nesigailiu, kad Lietuvoje pasilikau. Čia jaučiuosi kaip namie. Į gimtinę anksčiau nuvažiuodavau kokį kartą per metus. Dabar senokai ten buvau. Netraukia. Su broliais beveik neaugau, su pamote artimo ryšio nebuvo. Žinoma, jei galėčiau, paviešėti į Užkarpatę nuvažiuočiau, bet tik trumpam“, – nuoširdžiai mintis dėstė pašnekovė.

Patriotizmo lopšys

Pro Laužikų sodybą ėjo senasis Astravų kaimo kelias.

Daug Astravų kaimo sodybų išsibarsčiusios ratu aplink ariamą žemę. Kaimo keliuku riedame Pyvesos link. Čia kažkur turi būti savo tvarka ir grožiu ne tik rajone, bet ir apskrityje išgarsėjęs Laužikų vienkiemis. Važiuojame pro apsnigtus arimus, kol galulaukėje išlakių medžių apsuptyje išnyra ūkininko kiemas, pilnas trobesių. Iš jo išsuka visureigis. Prasilenkdami pamatome, kad čia Gediminas Laužikas važiuoja. Stabtelėjęs jis mielai sutinka pokalbiui paaukoti keletą brangių minučių, skirtų miško darbams.
Kalbamės jaukioje Laužikų svetainėje. Pokalbį palaiko ir Gedimino žmona Aldona, pradinukų mokytoja.
Gediminas šiuo metu ūkininkauja. Iš senelio yra paveldėjęs 18 hektarų ir dar dalį žemės nuomoja, tad susidaro 40 hektarų. Turi pieno ūkį – 26 melžiamas karves ir prieauglio. Iš viso 40 galvijų.

Laužikų gyvenamasis namas mena prieškario laikus.

Ūkininkauja ir Laužikų sūnus Vytautas. Jis užsiima augalininkyste. Dirba 150 hektarų žemės. Didžioji dalis jos yra nuomota. Savos turi 30 hektarų. Ūkio darbus įstengia nudirbti patys, be samdytos darbo jėgos.
Gedimino tėvas buvo labai nagingas, garsėjo kaip kryždirbys.

Šių savybių nestinga ir sūnui. Aldona pasufleravo, kad Gediminas moka tekinti, sumeistrauti ūkiui visokių reikalingų dalykų, pats susiremontuoja padargus ir kitą techniką. Pats Gediminas su tuo ne visiškai sutiko. Mat apie šiuolaikinius kompiuterizuotus traktorius ir kombainus visgi labiau nusimano sūnus Vytautas.

Aldona ir Gediminas Laužikai.

Laužikai dar turi dvi dukras – Rasą ir Augustę. Pasak Aldonos, dukrų nedomina kaimas, ūkis. Vyresnioji Rasa kurį laiką su šeima gyveno Londone, o dabar įsikūrusi Vilniuje, dirba vaikų darželyje. Tėvus ji pradžiugino ir pirmąja anūke Medeina. Augustė gyvena Kupiškyje, buhalteriauja. O sūnus nuo mažų dienų paskui tėvą visur sekiojo, ūkio darbais domėjosi. Smagu, kad tęsia Laužikų giminės ūkininkavimo tradiciją.

Gediminas šiuos namus paveldėjo iš savo tėvų Juozo ir Janinos Laužikų. Tėvas buvo politinis kalinys tremtinys. Jo šeima buvo ištremta į Sibirą. Tėvo broliai dalyvavo pokario rezistencinėje kovoje ir žuvo.
Laužikų šeima iš tremties sugrįžo 1959 metais su dviem vaikais. Motina tuo metu laukėsi trečio kūdikio. Nors Gediminas tebuvo trejų metukų pyplys, bet teigė prisimenąs Sibire upe plaukiančius ledus ir lakstančias ožkas.

Senovinė Laužikų klėtis.

„Šiame vienkiemyje gyveno ir mano seneliai. Namas statytas 1920 metais, o klėtis mena dar senesnius laikus. Tėvas buvo didelis Lietuvos patriotas. Sakydavo, kad čia iššaudė žmones, kad Lietuvai reikia žmonių. Taigi mūsų šeima buvo gausi. Augo septyni vaikai. Tėvas ūkio smulkinti neleido. Sakė: „Žemė liks tam, kuris ją dirbs.“ Toks jo buvo nusistatymas ir valia. Taigi taip ir įvyko. Aš likau ūkyje, o kiti mano broliai ir seserys įsikūrė kitur. Daugiausia jų gyvena Noriūnuose, yra ir Biržuose bei Kupiškyje“, – apie savo giminę pasakojo pašnekovas.

Aldona apgailestavo, kad kaimas labai sensta. Daug tuščių trobų. Antai kaimynės V. Dyrienės jau nebėra. Gyveno netoliese. Buvo pasakorė, labai miela močiutė. Jos sodybą vasarą stengiasi apipjauti, kad nepaskęstų žolėse. Nebėra ir pamiškėje gyvenusios Stasės Manikienės. Kai kurios tuščios sodybos atgyja vasarą, kai čia poilsiauti atvažiuoja buvusių gyventojų vaikai ir giminaičiai. Šiuo metu iš artimesnių kaimynų belikę Lauciai.

„Kai prieš trisdešimt metų atvažiavau mokytojauti į Antašavą, tiek daug jaunimo čia radau. Anksčiau būta daugiau ir draugiškumo. Dabar žmonės tapo uždaresni. Labai sunku juos prisikviesti į renginius, suėjimus. Ūkininkai gal ir laiko tam neturi. Kaip mokytoja, galiu pasakyti, kad kaimo vaikai nuoširdesni nei miestiečiai. Deja, iš šeimos atsineša daug pesimizmo, kad karvės laikyti neapsimoka, kad daržą sodinti irgi nuostolinga. Dabartinė jaunoji kaimo karta, mano nuomone, ir fiziškai silpnesnė. Gal dėl to, kad jiems į mokyklą nebereikia kulniuoti pėsčiomis kaip tėvams ir seneliams po keletą kilometrų. Visi pavėžėjami“, – išsakė savo pastebėjimus pašnekovė.

Gediminas Laužikas parodė šūsnį diplomų, gautų už dalyvavimą motokroso varžybose.

Kalbėdami su Gediminu negalime jo nepaklausti apie motokrosą. Mat jis daug metų atidavė šiai sporto šakai ir garsino rajoną už jo ribų ne kartą. Gediminas mielai prisiminė tuos laikus, parodė pluoštą per varžybas gautų diplomų.

„Motokrosui atidaviau dešimt metų. Tai gana brangi sporto šaka. Kartu su biržiečiu broliu Algirdu varžydavomės motociklų su priekaba kategorijoje. Esame tapę ir respublikos čempionais, ir prizininkais. Sūnus taip pat linkęs į motociklų sportą. Pernai įveikė motociklu 1600 km distanciją per 27 val.“, – pasakojo Gediminas.

Aldona tvirtino, kad nesigaili gyvenanti kaime. Yra kilusi iš Pasvalio rajono ir žemės ūkio darbai jai nuo vaikystės buvo gerai pažįstami. Žinoma, anot jos, sodyboje visada daug darbo, ypač vasarą, kai prasideda ravėjimai, šienavimai. Tačiau graži aplinka, miestietiškai sutvarkyta buitis atperka visus sunkumus.

Šis kryžius Laužikų sodyboje pastatytas atminti iš čia kilusiems broliams, rezistencinės kovos dalyviams.

„Šeimoje augome penkios seserys. Tėvas lenkdavo prie darbo. Buvo įgrisusios tos šienapjūtės ir kiti darbai. Sakydavau, kad kaime gyvensiu, bet nieko neturėsiu. O šiandien esu pieno ūkį valdančio ūkininko žmona. Palyginti šienaujant darbo būdavo daugiau, kai uošviai laikė vieną karvutę nei dabar. Bėda tik, kad pieno įkainiai maži. Man, kaip gaunančiai pastovią algą, kartais prisieina ūkio rėmėja pabūti“, – išsakė savo požiūrį į kaimą pašnekovė.

Išlydėdamas iš sodybos Gediminas parodė jos kieme granitinį kryžių, pastatytą atminti čia gimusiems rezistencinės kovos dalyviams broliams Laužikams – Adolfui, 1941 m. birželio sukilimo dalyviui, Albino Tindžiulio-Dėdės partizanų būrio vadui Povilui Liudui, šio būrio partizanams Algirdui Antanui-Tėvui, Vytautui Aleksandrui-Vaidui, žuvusiems už Lietuvos laisvę, ir partizanui politiniam kaliniui ir tremtiniui Juozui.

Ūkį perduos sūnui

Važiuoti iki Laucių vienkiemio keliuku, padengtu patižusiu sniegu, nesiryžome. Užsukome pas Lesminavičius, įsikūrusius pagrindinėje Astravų kaimo gyvenvietėje, kur vienos šalia kitos spietėsi kelios sodybos.

Petras Lesminavičius papasakojo, kad šiuo metu ūkininkauja kartu su sūnumi Vidu. Turi 30 hektarų žemės. Dalis yra ganyklos, o kitur sėja grūdines kultūras. Laiko 12 karvių. Labai patogu, kad jų ganyklos čia pat už tvarto. Karves melžia mechanizuotai. Naujos technikos neperka. Išsiverčia su sena. Turi kombainą. Pernai iki liūčių įsismarkavimo derlių spėjo sudoroti ir didelių nuostolių nepatyrė. Žemė melioruota palyginti neseniai. Pajamų iš ūkio sau pragyventi užtenka.

Ūkininkai Petras ir Vidas Lesminavičiai.

Vyras sakė, kad šiuo metu jiems sunkiau tvarkytis, nes prieš pusmetį mirė žmona Audronė. Dukra Lina iš Panevėžio atvažiuoja kaskart padėti. Aplanko anūkai. Antras sūnus Julius ūkininkauja Biržų rajone.

„Aš esu kilęs iš Rokiškio rajono, žmonos tėviškė buvo Anykščių rajone. Prieš apsigyvendami 1984 metais Astravuose buvome apsistoję Linkės vienkiemyje netoli Žaliosios miško. Dirbau miškų ūkyje. Į šį kaimą paviliojo garsas apie gerą kolūkį, geras sąlygas čia dirbantiems žmonėms. Ieškodami sotesnio gyvenimo ir susigundėme čia atvažiuoti. To žingsnio nesigailėjome. Antašavos kolūkio pirmininkas Albinas Vaižmužis tikrai buvo puikus vadovas. Aš dirbau traktorininku, kombainininku, o žmona – laukininkystėje. Gavome šį namą, kurį kolūkis buvo iš Vanago įsigijęs. Vėliau jį mes išsipirkome. Vidas čia, Astravuose, gimė. Man šis kraštas patinka. Netoli tas pats Žaliosios miškas, kur rudenį mėgstu bent porą kartų ištrūkti pagrybauti. Deja, Antašavoje šiuo metu gyvenimas apmiręs. Anksčiau ši vieta buvo aplinkinių kaimų traukos centras. Esame įsikūrę pusiaukelėje tarp Kupiškio ir Vabalninko, maždaug po 12 kilometrų iki tų miestų mums. Pastebiu, kad dabar labiau vietiniai žmonės važiuoja į Vabalninką. Ten ir renginių daugiau nei Antašavoje būna, gal ir giminių bei pažįstamų vietiniai ten turi“, – samprotavo pašnekovas.

P. Lesminavičius pokalbio pabaigoje tarstelėjo, kad yra sulaukęs pensinio amžiaus ir norėtų pamažu visus ūkio rūpesčius perduoti sūnui Vidui. Juolab kad šis labai stengiasi, daug dirba.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje apie Astravus rašoma, kad yra manoma, kad šios vietovės pavadinimas buvo Sala, vėliau suslavinta „Ostrovec“. Mat tirpstant ledynui Pyvesos upė tekėjo didžiuliu slėniu, kuris ties Astravais šakojosi ir supo aukštumą (salą). Vėliau dalis slėnio supelkėjo. Pelkės supo aukštumą iš trijų pusių ir seniausi gyventojai galėjo ją pavadinti Sala. Tai pagrindžia ir labai senas Sypsalos miško pavadinimas. Kad kaimas įsikūrė gilioje senovėje, liudija ir greta stūksantis piliakalnis, kuris yra priskiriamas Likalaukių kaimui, nors tyrinėtojų manymu, turėtų būti priskirtinas daug senesniam Astravų kaimui.

Astravų kaimo senųjų kapinaičių kryžius, sumeistrautas Juozo Laužiko.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Astravų kaimas greičiausiai susiformavo XVI amžiaus viduryje vykstant Valakų reformai. Jis priklausė Kupiškio seniūnijai. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1581 metais. Tai buvo nedidelis prastos žemės kaimas. Astravuose gyveno kaimo suolininkas Jurgis Astravietis. 1603 metais priklausė Marnakos vaitijai. Kaime buvo 8 valakai ir 8 dūmai (ūkiai). Be to, minimi du užusieniai (Kelminis ir bevardis). 1642 metais Astravuose tebebuvo 8 dūmai (Jasiaus Meiliūno, Vaičiaus Stasiūno, Jurgio Astravo, Matulio Kauklio, Matulio Astravo, Valiulio Matulionio, Gasparo Kurklionio, Jakšto Lašinio).

Sypsalos miškelyje rinkdavosi 1905 metų įvykių dalyviai. 1910–1911 metais matininkas V. Brosanikovas išskirstė Astravus į vienkiemius. Tuomet kaimui priklausė 249,51 dešimtinės žemės. Ši žemė padalyta 16 ūkių: Povilo Lauciaus, Liongino Dyros, Teofilės Dyrienės, Elzbietos Vaitiekūnienės, Povilo, Juozo, Antaninos, Julijos ir Grasildos Dyrų, Antano ir Prano Laužikų, Danieliaus Skardžiaus, Petro ir Povilo Brazdžiūnų, Salomėjos Brazdžiūnienės, Ambraziejaus Vaitiekūno, Jono Jakšio, Tomo Urbono, Povilo Jakšio, Petro Jakšio, Salomėjos ir Povilo Astravų, Petro Dyros, Jono Gurklio, Benedikto Dyros, Jono Laužiko. Atskirai išskirti kaimo kapeliai. Didžiausi ūkiai buvo J. Gurklio (31,04 deš.), A. Vaitiekūno (27,41 deš.) ir B. Dyros (22 deš.). 1915 metų vasarą kaimo gyventojai nukentėjo nuo karo veiksmų ir rusų bei vokiečių kareivių savivalės.

1941 metais Astravų gyventojai broliai Adolfas ir Povilas Laužikai dalyvavo LAF’o veikloje. 1944–1948 metais šio kaimo apylinkėse veikė kapitono Albino Tindžiulio-Dėdės partizanų būrys, turėjęs bunkerį Sypsalos miške. Rezistencinėje kovoje žuvo broliai Adolfas, Povilas-Liudas, Vytautas, Algirdas-Tėvas Laužikai, Jonas Skardžius-Rakštis, Stasys Gurklys-Barzda, Jonas Marcinkevičius-Metelionis. Juozas Laužikas ir Petras Jakštas kalinti gulage.

1954 metais Astravai priklausė Vabalninko rajonui. 1949 metais čia įkurtas to paties pavadinimo kolūkis (303 ha). 1953 metais jis prijungtas prie „Mūsų rytojaus“ kolūkio (nuo 1954 m. „Nemunas“). Nuo 1973 metų priklausė Antašavos kolūkiui. Kaime pastatytas gamybinis kompleksas. Nuo 1991 metų veikė žemės ūkio bendrovė „Sypsala“.

1959 metais Astravuose gyveno 92 žmonės ir buvo 16 namų valdų: Elenos Lauciuvienės, Antano Jakšto, Vytauto Jėčiaus, Vandos Dyraitės, Juozo Puodžiūno, Viktoro Liobiko, Jono Dyros (Liongino s.), Domicėlės Jakštienės, Liongino Vanago, Antano Vaitiekūno, Uršulės Manikienės, Broniaus Gurklio, Kazio Matekonio.

1992 m. buvo 14 ūkių ir 35 gyventojai.
Kaimo kapeliuose rasta XVII a. monetų. Čia pastatytas paminklas rezistencijos aukoms (aut. J. Laužikas). Juozo Laužiko sodyba 1999 metais pripažinta gražiausia Panevėžio apskrityje.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų