Rezervuota jaunimui

EVELINOS AISTRA – EITI ATRADIMŲ KELIU

Evelina su šeimos draugu Rafiu.

Plačiai žinoma sparnuota frazė, kad mes visi ateiname iš vaikystės, iš ankstyvųjų jaunystės metų. Kasdienybės tėkmėje dažnai net nepagalvojame, kad dabartinio gyvenimo scenarijaus svarbiausi apmatai seniai seniai parašyti. O toliau tik tuose rėmuose dėliojame kiekvienas savo nepakartojamą būties mozaiką.

Tokios mintys užplūdo pabendravus su buvusia kupiškėne Evelina Rimkute, sėkmingai savo gyvenimą kuriančia sostinėje.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie karjerą ir pilietiškumą

Vilnius Evelinai tas miestas, kuriame jai labai gera gyventi. Šiandien čia jos namai, prisijaukintos automobilių spūstys, širdžiai mielos Žaliųjų ežerų pakrantės, netoli tekanti Neris, kur kasdien išeina pasivaikščioti, pabėgioti, pavedžioti šuns Rafio ir atgauti jėgų po dienos darbų.

Evelina apie dešimt metų dirba UAB „15min“ rinkodaros projektų vadove. Pasak jos, tai labai įdomi veikla, dovanojanti daug naujų išbandymų ir teigiamų emocijų, naujų pažinčių su įvairių profesijų žmonėmis, neretai ir su visiems gerai žinomais mokslo, meno, sporto, pramogų verslo atstovais.

Evelinai Rimkutei Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2017 metais įteikė padėką už pagalbą įgyvendinant projektą „Knygų Kalėdos“.
Nuotraukos iš asmeninio Evelinos Rimkutės albumo

„Tai kolektyvinis darbas. Inicijuojame, organizuojame, remiame ir ieškome įvairių renginių, sporto, socialinių projektų rėmėjų. Gera jaustis to proceso dalimi, stebėti, kaip įgyvendinant sumanymus pasikeičia žmonių gyvenimo kokybė, mus supanti aplinka, atsiranda įvairūs pokyčiai visuomenėje. Vienas įsimintiniausių projektų, kuriuos kuravau, buvo paramos rinkimas Lietuvos kariuomenei. Prie jo prisidėjo ne tik mūsų bendrovė. Šiam tikslui buvo skirtas ir „15min.lt“ interneto portalo žurnalisto Dovydo Pancerovo debiutinės knygos „Kiborgų žemė“ pelnas. Šiai idėjai aukojo ir portalo skaitytojai, ir verslo atstovai. Už šias lėšas Kalėdų proga Kęstučio bataliono motorizuoto pulko kariai gavo dovanų skaityklą ir poilsio kambarį. Smagu buvo matyti besidžiaugiančius karius. Išties tų patalpų jiems reikėjo. Juk batalionas įsikūręs Tauragės rajone, Sakalynės miške. Laisvalaikiu ten kariams nelabai buvo kas veikti. Dabar galės paskaityti, pažaisti stalo ir kompiuterinių žaidimų, pasižiūrėti televiziją. Manau, kad karius palaikyti, būti jiems dėkingi už jų tarnybą turi visi pilietiški žmonės. Antras labai man svarbus sumanymas, kurį įgyvendinant prisidėjau, buvo virtualus „15min“ projektas „Signatarai“, skirtas atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui. Žiūrovai galėjo pamatyti menininkės Jolitos Vaitkutės sukurtus unikalius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų portretus. Vėliau buvo ir paroda, surengta viename iš sostinės prekybos centrų“, – pasakojo apie savo darbą pašnekovė.

Evelina pridūrė, kad karjerą šioje darbovietėje ji pradėjo to paties pavadinimo laikraštyje kaip reklamos vadybininkė. Kai ši žiniasklaidos priemonė tapo tik interneto portalu, buvo pakviesta dirbti įgyvendinant rinkodaros projektus.

Tarp racionalumo ir emocijų

Nuo pat mažens Evelina buvo labai smalsus, aktyvus vaikas. Kaip pati sako, jai patiko eiti atradimų keliu. Mokydamasi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje dalyvavo mokinių parlamento veikloje, rašinėjo straipsnelius gimnazijos laikraštukui „Savas“. Jos žinutes ir eilėraščius yra spausdinusios „Kupiškėnų mintys“. Evelina su bendramoksliu Tadu Radzevičiumi ir šviesaus atminimo kupiškėnu Bronislovu Karazija vieną kartą netgi buvo šio laikraščio reklaminis veidas.

Evelinai mokykliniais metais kartu su šviesaus atminimo kupiškėnu Bronislovu Karazija ir bendramoksliu Tadu Radzevičiumi teko dalyvauti „Kupiškėnų minčių“ laikraščio reklaminėje fotosesijoje.
Nuotrauka iš „Kupiškėnų minčių“ redakcijos archyvo

Taip pat Evelina noriai dalyvaudavo skautų, Raudonojo Kryžiaus draugijos jaunimo grupės veikloje. Ją būdavo galima pamatyti tarp aerobikos šokėjų įvairiuose masiniuose rajono renginiuose. Likdavo laiko ir stalo tenisui, ir fortepijono pamokoms, ir dainavimui mokyklos ir bažnyčios choruose.

Iš šalies žvelgiant atrodo, kad dabartinis Evelinos užsiėmimas yra tarsi savotiška jos mokyklinės veiklos tąsa.

„Prisimenu, kaip padėdavome vienišiems seneliams sukrauti malkas, atnešdavome iš šulinio vandens. Įgyvendindama šiandien įvairius socialinius projektus, jaučiuosi kartais taip, lyg tęsčiau, plėtočiau mokyklinius savo darbus. Iš paauglystės, ankstyvos jaunystės atėjęs pilietiškumo supratimas tikrai giliai tūno manyje“, – atviravo pašnekovė.

Evelina sakė, kad tėvai jos neskatino rinktis šitiek daug įvairių būrelių, visokios veiklos. Kuo daugiau sužinoti, suprasti, išbandyti ji savaime pati visada labai norėjusi. Tam palanki buvo ir mokyklos atmosfera.

E. Rimkutė džiaugėsi, kad didelę įtaką kaip žmogui jai turėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Šarskuvienė, istorijos mokytoja Laima Gudonienė, klasės auklėtoja Violeta Urbelienė.

Visi dalykai merginai sekėsi gerai. Paskutinėse gimnazijos klasėse ji pasirinko realinę pakraipą, kuri atrodė praktiškesnė, teikianti daugiau galimybių rinktis profesiją. Evelina visgi prisipažino, kad širdyje liko humanitarė. Dažnai jos racionalūs sprendimai būna nuspalvinti ir emocinio jautrumo pliūpsniais.

„Baigdama gimnaziją nežinojau, kuo noriu būti. Tiesa, vaikystėje puoselėjau svajonę tapti veterinarijos gydytoja, įkurti prieglaudą beglobiams gyvūnams. Augau nuosavame name. Tėvai visuomet laikė ne vieną šunį, katę. Gyvūnai ir jų gerovė buvo labai svarbūs dalykai. Gailėdavau kiekvieno benamio šuns ar katytės, bet tos svajonės neįgyvendinau. Gal kada nors?“ – svarstė Evelina.

Kaupė patirtį kryptingai

Veterinarijos studijos buvo įmanomos tik Kaune. Šis miestas Evelinos netraukė. Savo gyvenimą ji planavo sieti su Vilniumi.

Evelina su vyru Evaldu.

„Pasirinkau Gedimino technikos universitete telekomunikacijų inžinerijos studijas. Tuo metu ši specialybė buvo nauja. Studentai ją rinktis vilioti pažadais, kad tokių specialistų laukia šviesi ateitis. Tuo metu labai reikėjo telekomunikacijų technologų, duomenų tinklų programuotojų. Dėstytojai mums sakydavo, kad iš baigusių studijas tik 2 proc. dirbsite pagal specialybę. Jų žodžiai išsipildė. Ši specialybė man nebuvo labai prie širdies. Bet įstojusi tvarkingai baigiau bakalaurą, vėliau įstojau į telekomunikacijų vadybos magistrantūrą. Kryptingai siekiau aukštojo išsilavinimo. Man patinka aiškiai, nesiblaškant žinoti, kuria linkme einu. Taip, matyt, išlenda racionalioji mano asmenybės savybė. Kol kas sekasi įgyvendinti susidėliotus prioritetus nuosekliai – studijos, karjera, šeima, vaikai“, – dėstė savo požiūrį į gyvenimą pašnekovė.

Evelina studijų metais, kaip ir daugelis jaunų žmonių, troško būti nepriklausoma nuo namiškių finansinės paramos. Tad po pirmo kurso vasarą įsidarbino padavėja kavinėje. Vėliau pardavinėjo vienos mobiliojo ryšio bendrovės telefonų planus. Baigusi bakalauro studijas trims mėnesiams pagal jaunimo programą buvo išvykusi į JAV dirbti ir pakeliauti.

„Dirbau restorane padavėja ir naktį parduotuvėje kraudavau prekes. Miegodavau keletą valandų dienos metu. Tokią dienotvarkę ištvėriau gana lengvai. Mat turėjau tikslą užsidirbti. Kai baigėsi darbo sutartis, galėjau dar tris savaites pakeliauti po JAV rytinę pakrantę. Sužavėjo Niagaros krioklys, Čikaga, tačiau Amerika netapo mano svajonių šalimi. Liko tik geri prisiminimai“, – teigė pašnekovė.

Apie Lietuvą ir emigraciją

Evelina niekada nemąstė apie emigraciją. Lietuvoje jai gyventi gera. „Mūsų šalyje iš esmės viskas keičiasi į teigiamą pusę. Esame daug pasiekę per palyginti trumpą laiką, turime kuo didžiuotis. Deja, tik dažnai visa tai nuvertiname. Esu tų gerųjų permainų Lietuvoje lūžio vaikas. Dar atsimenu, kaip gyvenome daug sunkesniu metu, bet tai buvo įdomūs laikai. Mano paauglystės metais ėmė rastis pirmi mobilieji telefonai, kompiuteriai. Esu pati dar jauna, bet už mane jaunesnei kartai net sunku suvokti, kaip mes gyvenome. Dabar jaunimas kitoks – atviresnis pokyčiams, naujiems atradimams, plataus akiračio. Jie stos ateityje prie šalies vairo. Manau, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis, kad viskas bus gerai. Iš Vilniaus kažkur išsikraustyti nenorėčiau. Nebūtų didelė drama, ir jei prireiktų apsigyventi mažame mieste ar net kaime. Juolab kad esu kilusi iš nedidelio miestuko. Svarbu, kad būtų pragyvenimo šaltinis ir jauki aplinka gyventi. Džiaugiuosi, kad mano gimtasis Kupiškis keičiasi, gražėja, kad atvyksta į jį gyventi jauni žmonės. Kas vyksta gimtinėje, kad ir iš tolėliau, bet nuolat stebiu“, – sakė Evelina.

Kelionių žavesys ir permainos

Ji, kaip ir dauguma žmonių, neatsispiria kelionių žavesiui. Kasmet po keletą kartų išvyksta į dar nepažintą šalį. Jai visur įdomu. Tik į vienas šalis sugrįžti daugiau netraukia, o kitose vėl norisi atsidurti. Barselona, Amsterdamas Evelinai yra geros auros miestai. Jai patiko ir Maljorka. Nuostabus pasirodė Stambulas. Apskritai Turkiją, pašnekovės nuomone, galima geriausiai pažinti per maistą.

Evelina grįžusi iš kelionių mėgsta naujus valgių receptus išbandyti ir pati. Ji prisipažino, kad virtuvėje tik iš pareigos gaminti maistą jai nelabai patinka.

Pati ji mėgsta skanauti rytietiškus egzotiškus valgius, jūros gėrybes ir kitus Viduržemio jūros regiono patiekalus. Vilniuje pastaruoju metu atsirado daug gerų restoranų. Vieno mėgstamiausio, į kurį nusivestų savo ypatingus svečius, neturi. Jai visada smalsu išbandyti naują viešojo maitinimo vietelę ir rasti neragautų skanių patiekalų.

Intensyvi Evelinos gyvenimo tėkmė greitai įgaus vėl naują pagreitį ir spalvų. Su vyru Evaldu ji vasarą sulauks šeimos pirmagimio. Taigi atradimų, nepatirtų emocijų ir išgyvenimų metas tęsiasi.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų