Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

ZASINYČIŲ DVARAS TURI VILTIES ATGIMTI

Tik neįprastas Zasinyčių kaimo riboženklis su juodais statinių kontūrais baltame fone važiuojantiems pro šalį žmonėms sufleruoja, kad ši vietovė turi savo žavesio ir paslapties. Nejučia pradedi atidžiau dairytis tų nupaišytų pastatų, panašių į rūmus. Deja, akis užkliūva tik už akmeninių sienų griuvėsių ir dar per stebuklą išlikusių apleistų senų ūkinių pastatų. Vasarą buvusią Zasinyčių dvaro galybę net sunku įžiūrėti pro sulaukėjusios gamtos žalią sieną.
Dvarvietė yra prie kelio Salamiestis–Alizava–Kupreliškis–Galintiškis, dešiniajame Pyvesos upės krante, prie santakos su Zasinyčio upeliu.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apsaugojo nuo ištąsymo

Nuo Alizavos nuvažiavus du kilometrus, tuoj pat už Zasinyčių kaimo riboženklio ir keliukas į Jono Lukšio sodybą. Pasiteirauti apie Zasinyčių dvarą pirmiausiai pas jį ir pasukome. Šis žmogus yra ne vienerius metus vadovavęs Alizavos kolūkiui, vėliau buvusiuose dvaro ūkiniuose pastatuose laikęs savo arklius.

Jonas Lukšys, išsaugojęs nuo galutinio suniokojimo kai kuriuos dvaro ūkinius pastatus.

„Esu kilęs iš Panevėžio rajono. Į Kupiškio kraštą atsikėliau 1979 metais. Iš pradžių gyvenau Salamiestyje, Alizavoje, kol įsikūriau Zasinyčių kaime. Apie dvaro praeitį daug papasakoti negaliu. Esu girdėjęs, kad prie pat kelio yra išlikę griuvėsiai pastato, kuriame buvo varpas. Jo skambėjimas kviesdavo visus šeimynykščius valgyti. Ten pat būta ir lovio, kuriame plakdavo prasižengusius baudžiauninkus. Ant upelio kranto buvo šunidė, kur laikyti dvaro šunys. Pagrindinis dvaro pastatas stovėjo ant kalniuko už tvenkinio. Pastatus, kuriuose buvo įrengtos kolūkio fermos, suremontavo. Juose daug metalinių sijų sudėta, pakeisti visi stogai. Autentiškos liko tik tų pastatų akmeninės sienos. Kai pradėjo irti kolūkis, prasidėjus privatizavimui atsirado norinčių ištąsyti metalą ir šiferį. Tą griovimą pavyko sustabdyti. Pradėjęs ūkininkauti pagal panaudos sutartį su seniūnija buvusiais fermų pastatais naudojausi aš. Šiuo metu jais turėtų rūpintis Savivaldybė, paminklotvarkininkai. Rugpjūtį bus treji metai, kaip nebevykdau ten jokios ūkinės veiklos. Gaila, kad griūva likimo valiai palikti tokie pastatai ir kad tai niekam neberūpi“, – nelinksmai pokalbį baigė pašnekovas.
Jis patarė užsukti pas Zasinyčių kaimo senbuvę Ireną Stašienę, kuri galbūt daugiau galėtų apie dvarą žinoti.

Zasinyčių senbuvės prisiminimai

I. Stašienė papasakojo, kad prie kelio, nuo Alizavos pusės dešinėje, kur akmeniniai griuvėsiai, buvo įrengti sandėliukai, o tolėliau už jų akmeniniame pastate – aštuoni butai. Ten kolūkio įsikūrimo pradžioje gyveno žmonės. Kurį laiką ir jos šeima ten glaudėsi. Į naują namą kitoje kelio pusėje, kur kūrėsi kolūkinė gyvenvietė, moters šeima persikėlė 1971 metais, vieni paskutiniųjų. Tuo metu akmeninį ir nejaukų daugiabutį namą kartu su jais apleido ir dar viena šeima. Daugiau niekas ten nebegyveno. Pamažu sunyko stogas, nebeliko langų, grindų, drėgmė, vanduo ir sniegas gerokai apardė dar tebestūksančius iki šių dienų to pastato akmeninių sienų likučius.

Zasinyčių senbuvė Irena Stašienė.

Prie kelio išlikusiame ūkiniame pastate kolūkio laikais buvo kiaulių, veršelių ferma. Toliau stūksantis kvadrato formos ūkinis pastatas su diendaržiu tuo metu irgi buvo naudojamas toms pačioms reikmėms.

Tose fermose ir I. Stašienė ne vienerius metus dirbo. Čia laikyti mėsiniai galvijai, karvės, kiaulės. Tarp tų dviejų fermų buvo daržinė, kur kraudavo šieną.

Už tvenkinio kairėje kelio pusėje, I. Stašienės teigimu, būta pagrindinio dvaro pastato. Dabar telikusi tik viena siena ir pamatai. Čia kolūkio laikais irgi buvo įrengti keli butai. Vėliau tose patalpose pildavo grūdus. Šiek tiek toliau nuo šio pastato buvo molinis tvartas, kur laikyti arkliai. Iš to pastato nieko nebeliko, tik vos įžiūrimi pėdsakai.

Čia nuo kolūkių kūrimosi pradžios pokario metais iki pat 1971 metų buvo įrengti aštuoni butai kolūkiečiams.

„Nežinau, ar buvo dvaro parkas. Dabar čia laukinė gamta karaliauja. Yra išlikusių senų medžių, daug jų lūžta, pūva. Anksčiau čia tokio šabakštyno nebuvo. Netvarkant aplinkos užaugo daug savaiminukų medelių. Palei kelią visiškai baigia užpelkėti dvaro tvenkinys. Anksčiau ten ir žuvies būdavo. Jei kas tvarkytų tą dvarvietę, gražu būtų“, – sakė pašnekovė.

Nežino, iš kurio galo tvarkyti

Savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistas Vytis Zavackas, kuruojantis rajono paveldosaugos reikalus, sakė, kad buvusio Zasinyčių dvaro sodybos fragmentai įregistruoti Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre 1992 metais. Dvaras yra saugomas valstybės. 1993 metų duomenimis, dvarvietėje buvo apie 14 pastatų. Tai 3 tvartai, kluonas, ledainė, svirnas, arklidės, kumetynas, pagrindiniai rūmai, ūkiniai pastatai. Šie duomenys neatnaujinti. Kai kuriuose šaltiniuose (aut. past.) minima, kad iki mūsų dienų išlikęs kumetynas (išlikusios tik sienos), svirnas (tik lauko akmenų mūro sienos), buvusios arklidės, ūkinis pastatas, diendaržis ir tvartas, kiti ūkiniai pastai, telkšo kūdros.

Kvadrato formos ūkinių pastatų kompleksas su diendaržiu.

„Buvo prašyta šį dvarą išbraukti iš Kultūros vertybių registro. Juk belikę tik fragmentai. Deja, teigiamo atsakymo negauta. Tvarkyti beveik sugriuvusiems pastatams, abejoju, ar kada nors būtų surasta lėšų. Daug geriau išsilaikę paveldo objektai nesulaukia finansavimo. Net nežinai, nuo kurio galo dabar reikėtų tvarkyti tą 14 hektarų teritoriją. Šiuo metu reikėtų tik užtikrinti saugumą, kad po tuos griuvėsius landžiojant žmonėms neįvyktų skaudžių nelaimių. Gal kai kuriuos pastatus dar galima minimaliai konservuoti, sulopant stogą“, – išsakė savo nuomonę specialistas.
Jis pridūrė, kad vienas žmogus, tolimas dvarininkų giminaitis, teiravosi apie galimybę įsigyti Zasinyčių dvarą.

Prosenelių žemės trauka

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ minima, kad 1699 metais Pagurę arba Zasinyčius iš savo tėvo Kristupo gavo Steponas Audickis.

Metalinėmis sijomis sutvirtinti ir apdengti šiferiu dvaro ūkiniai pastatai sulaukė šių dienų.

Telefonu pakalbintas šios giminės palikuonis Vladimiras Audickas, gyvenantis Vilniuje, patvirtino, kad Zasinyčiai tikrai tam tikru laikotarpiu priklausė jo proseneliams. Jis savo giminės praeitimi yra rimtai domėjęsis. Padedamas vieno istoriko biržiečio sudarė giminės genealoginį medį. Dalyvavo „Kupiškėnų enciklopedijos“ III tomo pristatymo šventėje ir bendravo su Vidmantu Jankausku, kuris yra parengęs šiam leidiniui informaciją apie Zasinyčius. Papildomai dokumentų apie savo giminystę su ten minimais Audickiais radęs ir Vrublevskių bibliotekoje.

„Priklausau Bajorų sąjungai. Turime šeimos herbą. Man svarbus prosenelių palikimas. Zasinyčiuose dar nebuvau. Iš pradžių dėl netikslios informacijos tos vietos ieškojau visai kitur. Šių metų pavasarį ir vasarą bus įvairių renginių Anykščiuose, giminės susitikimas Rokiškyje. Tuo metu planuoju ir Zasinyčių dvarvietę aplankyti. Dabar tik nuotraukose ją mačiau. Bandysiu tą žemę įsigyti arba nuomoti. Dar neapsisprendžiau. Žinoma, gali prireikti ir per teismą įrodinėti savo sąsajas su ta vieta“, – kalbėjo dvarininkų palikuonis.

Pagrindinio dvaro pastato griuvėsiai.

Istoriniai šaltiniai

Zasinyčių dvaras pirmą kartą paminėtas XVI a. antroje pusėje. Jis turėjo ne vieną savininką. „Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Ernestas Kristupas Budbergas ir jo žmona Ona Elžbieta 1775 metų rugsėjo 22 dieną Zasinyčių dvarą su priklausiniais (Petrošiškio palivarku ir dar vienu įkeistu sklypu) už 10 500 talerių pardavė Ukmergės pavieto maršalkai Antanui ir jo žmonai Kotrynai iš Kostrovickių Koscialkovskiams. 1790 metų padūmės mokesčių registras nurodo, kad Zasinyčių dvaras – Ukmergės pavieto žemės teisėjo Koscialkovskio nuosavybė. Tada dvarui priklausė 6 kaimai su 40 dūmų (ūkių).

Dar vienas dvaro ūkinis pastatas, kuriame kolūkiniais metais buvo įrengta ferma.

1839 metais tarp Salamiesčio ir Zasinyčių savininkų Tiškevičių ir Koscialkovskių sudaryta taikos sutartis dėl valdas skiriančių ribų.

1850 metais Igno Koscialkovskio dvare buvo 21 dvarionis, 603 baudžiauninkai, 12 laisvųjų.
XIX a. vid. pastatyta dauguma iki XX a. pab. išlikusių mūrinių dvaro statinių: tvartai, sandėlis, vandens malūnas ir kt.

Įtarus I. Koscialkovskį dalyvavus 1863 metų sukilime, Zasinyčių dvaras buvo sekvestruotas. Po 1886 metų Steponas Koscialkovskis Zasinyčius perdavė pirkliui evangelikui liuteronui Karoliui Kenigšteteriui (Jono sūnui). Kadangi K. Kenigšteterio dukra Ona buvo ištekėjusi už Norberto Liudkevičiaus, (1846–19?), tai Liudkevičiams naujasis savininkas ir pavedė tvarkyti dvarą. Taip Liudkevičiai pamažu ir užgyveno Zasinyčius. 1898 metų duomenimis, dvarui priklausė 415 hektarų žemės.
XX a. šį dvarą nuomojosi Jonas Adomonis iš Mediniškio (vėliau Noriūnų dvaro nuomininkas ir savininkas).

Prie pat kelio stūkso dvaro pastato, kuriame, anot kai kurių vietinių gyventojų, buvęs varpas ir lovys plakti baudžiauninkams.
Autorės nuotraukos

1920 metais iš O. Liudkevičienės (ji tada gyveno Rygoje) buvo nusavinta apie 180 hektarų miško (Zasinyčių girelės). Skelbiant žemės reformą Zasinyčiuose ir Gyvačdvaryje Liudkevičienei priklausė 270 hektarų žemės. Vykstant Zasinyčių dvaro parceliacijai matininkas Antanas Skačkauskas išdalijo Repeniškio, Dičiūnų, Pagirės servitutus (57,73 ha). Išparceliuota ir likusi dvaro žemė (247,83 ha). O. Liudkevičienei dvaro centre buvo palikta 82 hektarų žemės ūkio norma. Šią žemę toliau nuomojosi Adomoniai. Parceliacijos projektą Apskrities žemės tvarkymo komisija patvirtino 1930 m. liepos 3 dieną. 1931 metais Zasinyčių dvaras pavadintas kaimu.

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų