Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

Į ŽURNALISTIKĄ NUO MOKYKLOS SUOLO

Viename iš internetinių portalų dirbantis Mindaugas Jackevičius savęs kitoje darbo vietoje neįsivaizduoja. Vis dažniau galima ne tik išvysti jo pavardę prie straipsnių, bet ir veidą, nes neretai jis savo pašnekovus kalbina per tiesiogines transliacijas.
Domanto Pipo („Delfi“) nuotr.

Nors žurnalisto darbas iš šalies gali atrodyti kaip įspūdį keliantis pasirinkimas, tačiau neretai sakoma, kad žurnalistika nėra profesija, o gyvenimo būdas.

Ilgametę darbo patirtį internetinėje žiniasklaidoje turintis Mindaugas Jackevičius nesigaili pasukęs tuo gyvenimo keliu, apie kurį mąstęs nuo šeštos klasės.

Audinga SATKŪNAITĖ

Ištikimas vienai darbovietei

M. Jackevičių galima pavadinti ir kupiškėnu, ir panevėžiečiu, nes jo vaikystė ir paauglystė prabėgo tarp Kupiškio ir Panevėžio rajonų. Jis kilęs iš Žiliškių kaimo, bet mokyklą baigė Subačiuje, kuris nuo jo gimtosios vietovės nutolęs per penkis kilometrus. Mindaugas baigęs mokyklą pasuko į sostinę ir Vilniaus universitete ėmėsi žurnalistikos studijų.

Pašnekovas teigė, kad tapti žurnalistu jis svajojęs nuo šeštos klasės ir dar mokydamasis mokykloje rašydavęs į įvairius rajoninius laikraščius, jo mokyklinius rašinėlius, o vėliau ir pirmąsias žinutes spausdino ir „Kupiškėnų mintys“.

„Dabar man jos yra labai juokingos, bet tai buvo pirmi žingsniai žurnalistikoje. Žurnalisto specialybė atrodė pati įdomiausia, savo nuomonės iki šiol ir nepakeičiau. Nesigailiu pasirinkęs šį kelią“, – sakė M. Jackevičius.

Jis studijų pabaigos nelaukė ir anksti pradėjo dirbti naujienų portale „Delfi“, kur atliko praktiką, o galų gale ši vieta 2007 metais tapo ir pirmąja darboviete. Mindaugas praktiką dar yra atlikęs Lietuvos televizijoje ir „Panevėžio balse“.

„Aš turbūt esu vienintelis iš kurso, kuris niekada nekeitė savo darbo vietos ir neketinu jos keisti“, – juokėsi pašnekovas.

Šiuo metu jis dirba politinių aktualijų žurnalistu, nors pradėjo nuo švietimo klausimų, nes atrodė, kad baigus mokyklą ir pradėjus studijuoti, tai yra sritis, kurią labiausiai išmano. M. Jackevičius tvirtino, kad žurnalistika per laiką labai pasikeitusi.

„Kai pradėjau dirbti, mes buvome pirmieji, kurie į konferencijas nešdavomės kompiuterius ir rašydavome tiesiai iš vietos. Tuomet dar buvo įprasta, kad žurnalistas ateina, išklauso informaciją, užsirašo ir grįžęs į redakciją parašo straipsnį. Viskas pasikeitė, kai atsirado interneto portalai, nes žurnalisto darbas turėjo būti matomas čia ir dabar, kadangi žmonės informaciją nori gauti greitai“, – tvirtino Mindaugas.

Neguodžiančios prognozės

Anot pašnekovo, šiuolaikinis žurnalistas turi būti universalus ir išmanyti kuo daugiau temų, nepakanka vien mokėti rašyti, bet ir reikia sugebėti kalbėti į kamerą, fotografuoti. Nors M. Jackevičius dirba internetinėje žiniasklaidoje, tačiau jis nėra nematomas, kadangi darbas interneto portaluose pamažu panašėja į darbą televizijoje.

„Kas vyksta tiesioginiame eteryje, vėliau to neiškarpysi. Kiekvienas nusišnekėjimas ir kalbos riktas išeina į eterį. Žinoma, susiduriu su tokiais iššūkiais, tačiau visi iš klaidų mokomės ir viskas yra išmokstama“, – tikino Mindaugas.

Palikti internetinę žiniasklaidą ir pasinerti į spausdintinę jis nežada, netgi pastarajai prognozuoja pabaigą.

„Vilniuje leidiniai skursta ir dėl informacijos, ir dėl žurnalistų, kurie iš įvairių leidinių traukiasi. Lietuvoje spauda nebeturi ateities, netgi nematau tokio poreikio. Spauda reikalingiausia regionuose, kur internetas žmonėms yra sunkiau pasiekiamas. Rajono leidiniai turi visai kitą misiją, tačiau nemanau, kad dienraščiai Vilniuje ir Kaune turėtų išskirtinumą prieš interneto portalus ar radijo ir televizijos stotis“, – atviravo pašnekovas.

Duris užverti sunku

M. Jackevičius tikino, kad dirbant žurnalistu reikia susitaikyti su tuo, kad uždaryti redakcijos duris ir visko pamiršti neįmanoma, nes skambučio iš kolegų ar skaitytojų galima sulaukti bet kuriuo metu.

„Kartais po sunkios darbo dienos, kurios būna kupinos įvykių, vakare net sunku skaityti knygą. Negaliu sakyti, kad kiekvieną dieną vaikštau su kitų problemomis. Tiesiog įpranti ir supranti, kad toks yra darbas. Būna visokių temų, tarp jų ir labai  liūdnų, bet negali dėl to namie kas kartą verkti. Medikai ar gaisrininkai irgi labai sunkių momentų per dieną patiria ir jų darbas kur kas sunkesnis nei žurnalistų“, – mintis dėstė pašnekovas.

M. Jackevičius tikino, kad žurnalisto kelias kupinas įvairių nuotykių, kartais netgi nelabai malonių. Jis prisiminė kiek neįprastą įvykį per savo ilgametę patirtį, kai su dviem operatoriais ir fotografu nuvykęs į vietą, kur turėjo kalbinti pašnekovę, jis nebuvo įleistas, nors iš anksto buvo susitaręs. Pradžioje Mindaugas jautėsi kiek pasimetęs, tačiau dabar iš šio įvykio tiesiog pasijuokia.

Jis prisiminė, kad prieš porą mėnesių buvo apkaltintas vagyste iš vieno prekybos centro parduotuvės. Laimei, M. Jackevičius turėjo tvirtą alibi, nes minėtą dieną, kai neva vyko vagystė, buvo Seime.

„Šis kaltinimas buvo iš tiesų rimtas, bet kartu ir labai komiška, kad turi teisintis, kad kažkur nebuvai ir kažko nevogei“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis neslėpė, kad išgirsta ir įvairių nemalonių komentarų ar kritikos, tačiau nuo jos žurnalistas nebėga ir atsirenka, ar ji yra pagrįsta, nes supranta, kad yra žmonių, kurie tiesiog linkę kaltinti ir plūstis. Mindaugo įsitikinimu, kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę.

„Svarbiausia neužriesti nosies, kad negalvotum, jog esi pats geriausias ir viską išmanai. Čia yra didžiausias pavojus“, – atviravo M. Jackevičius.

Mindaugas juokavo, kad dar sutinka žmonių, kuriuos gąsdina jo profesija, nes jie įsitikinę, jog žurnalistas užfiksuos kiekvieną pasakytą žodį. Nors pašnekovas užsiminė, kad taip mąstant yra dalis tiesos, nes jo profesijos atstovai turi būti budrūs ir dažnai bendraujant su žmonėmis gimsta įvairios straipsnių temos.

„Kad kažką sužinotum, reikia klausytis žmonių ir atpažinti, kada iš gautos informacijos gali atsirasti tema, o kada ne“, – aiškino žurnalistas.

Kvailų klausimų nebūna

Jis tikino, kad darbui atiduoda daug savęs, tačiau darboholiku pasivadinti nedrįsta. Mindaugas sakė išmokęs atsiriboti ir suvokti, kad yra laisvadieniai, tačiau esant reikalui padirbėti ilgiau nevengia, nors tai būna ir savaitgalis.

„Poilsis visiems yra reikalingas, reikia žinoti savo ribas. Kaip aš sakau, kolegos ir vadovai tavęs nelankys psichiatrinėje ligoninėje, jeigu nuo darbo kažkas susisuks galvoje. Ir paminklo niekas nepastatys“, – sakė M. Jackevičius.

Jis pabrėžė, kad geram žurnalistui pirmiausiai reikalingas smalsumo jausmas, drąsa užduoti klausimą ir noras išsiaiškinti ir domėtis, kodėl vieni ar kiti dalykai aplinkui vyksta.

Mindaugas sutinka, kad pradedantieji žurnalistai neretai susiduria su baime užduoti klausimą, nes mano, jog jis gali būti kvailas.  Jis laikui bėgant pradėjo vadovautis nuostata, jog kvaili klausimai tiesiog neegzistuoja, o pašnekovas gali nuo bet kokių klausimų išsisukti.

Eksperimentas su bilietu atgal

M. Jackevičius rizikuoti nebijo. Jis pasakojo, kad kartą ėmėsi eksperimentuoti savo gyvenimu ir pusmetį buvo išvykęs į Australijos sostinę Sidnėjų. Mindaugas tokį drąsų žingsnį žengė vedamas nuovargio nuo tuometinio darbo ir noro imtis visai kitokios veiklos.

Mindaugas Jackevičius pusmetį gyveno Australijos sostinėje Sidnėjuje, nes norėjęs pailsėti nuo darbo ir išbandyti kitą veiklą. Apie pasilikimą svetur visam laikui jis nė negalvojęs.
Nuotrauka iš Mindaugo Jackevičiaus albumo

„Norėjau paprasto darbo ir tapau padavėju, nes jokio kito darbo nebuvau dirbęs, išskyrus žurnalisto. Aš pradėjau dirbti labai anksti: kai kiti studentai dirbo padavėjais, man likimas ir galimybės lėmė, kad dirbau žurnalistinį darbą. Man buvo įdomu patirti kažką naujo“, – atviravo pašnekovas.

Iš savo patirties M. Jackevičius suprato, kad emigracija nėra lengvas žingsnis, o svetur išvykę žmonės patiria labai daug sunkumų, su kuriais privalo tvarkytis vieni. Jis sakė, jog apsidūrus užsienio valstybėje neretai galima pasijusti nieku.

„Čia buvau žurnalistas ir dalyvavau įvairiuose šalies procesuose, o išvykęs į Australiją tapau tokiu pačiu emigrantu kaip ir kiti“, – tikino Mindaugas.

Jis Australiją pasirinko dėl to, kad joje iki tol nėra buvęs, todėl gyvendamas ten turėjo progą įsitikinti, jog tai be galo egzotiškas ir gražus kraštas. M. Jackevičius teigė vykęs į svečią šalį žinodamas, kad netrukus grįš ir nė neturėjęs minties ten pasilikti visam laikui.

„Tiesiog norėjau suprasti, kas tai yra. Prabuvau ten žiemą. Įgijau daug patirties, pasaulio suvokimo“, – pabrėžė pašnekovas.

Jis grįžęs į Lietuvą nuskubėjo į senąjį darbą ir vėl nėrė į žurnalistinius vandenis. M. Jackevičius labai lengvai įėjo į ankstesnes vėžes, nes ir būdamas svetur Lietuvos skaitytojams rašydavęs kartą per savaitę straipsnius apie Australijoje gyvenančius įdomius vietos žmones ar lietuvius.

„Pusmetis yra labai nedaug ir niekas čia nebuvo pasikeitę. Tiesiog jau buvo įvestas euras“, – juokavo Mindaugas.

Jis neatsisako noro dar pagyventi kažkurioje užsienio šalyje, tačiau pabrėžė, kad žurnalisto darbas nedėkingas, nes jis yra nepritaikomas užsienyje. M. Jackevičius gyvendamas svetur norėtų dirbti darbą pagal specialybę. Tokia galimybė kiek realesnė galvojant apie žurnalisto darbą Briuselyje.

„Būdamas žurnalistu, užsienyje nelabai esi reikalingas. Daug labiau tau pasisektų, jeigu būtum buhalteris, inžinierius, gydytojas, tuomet būtų lengviau susirasti savo srities darbą. O žurnalistai užsienyje nepageidaujami, nes šio darbo pagrindas yra kalba. Netgi ne visi mokantys gimtąją kalbą gali būti žurnalistais, nes stokoja kalbos žinių. Tai kam reikalingas žurnalistas iš Lietuvos Australijoje ar Anglijoje? Patikėkit, konkurencija ten tarp vietinių yra milžiniška“, – mintimis dalijosi M. Jackevičius.

Didmiesčių mėgėjas

Mindaugas sakė, kad jei nebūtų žurnalistas, norėtų būti stiuardu ar pilotu, nes pastaroji profesija jam atrodanti labai svajinga. Pašnekovo teigimu, vienas didžiausių gyvenimo malonumų – atsisėsti į lėktuvą ir skristi.

Keliauti mėgstantis žurnalistas praėjusius metus dėl kelionių vadina įspūdingiausiais. Jis lankėsi Pietų Afrikos Respublikos sostinėje Keiptaune, kuri paliko neišdildomą įspūdį, su jachta „Ambersail“ dvylika dienų Ramiuoju vandenynu plaukė nuo Prancūzijos Polinezijos iki Havajų.

„Buvome sustoję Kiribačio Respublikoje, kurioje apsilanko labai mažai žmonių. Prognozuojama, kad ši valstybė gali išnykti, nes vieną dieną ją užlies vanduo. Džiaugiuosi, kad aš dar spėjau joje pabuvoti“, – kalbėjo M. Jackevičius.

Jis aplankytų šalių niekada neskaičiavęs, tačiau spėjo, kad jų gali būti apie 30. Mindaugui visiškai nepažinta yra Pietų Amerika, todėl tikėtina, kad ta kryptimi greitu metu ir pasuks. Jis dar svajoja šįmet aplankyti Japoniją.

Po pasaulį keliaujantis M. Jackevičius Kupiškio kraštuose yra retas svečias, retsykiais jis apsilanko Žiliškių kaime, kur gyvena jo tėvai, o esant progai užsuka ir į buvusią mokyklą.

„Reikalų Kupiškyje praktiškai neturiu, nebent apie jį išgirstu iš žiniasklaidos ar pats apie jį rašau, dažniausiai tuomet, kai gilinuosi į savižudybių temą“, – sakė Mindaugas.

Nors sostinėje jis gyvena 14 metų, bet juokėsi nežinantis, ar turi teisę vadintis vilniečiu, tačiau savęs, gyvenančio mažoje vietoje, kaip Kupiškis, jis neįsivaizduoja.

„Nebent išėjus į pensiją norėsis daugiau laiko praleisti gamtoje ir atsiriboti nuo pasaulio, – juokavo pašnekovas. – Tiek laiko gyvenau mažoje vietoje, net 18 metų, kad to tikrai nenorėčiau. Aš tikiu, kad tikrai yra žmonių, kurie ten gyvendami laimingi. Turi darbus, šeimas, juk kiekvienas renkasi savo kelią. Sutinku nemažai žmonių, kurie man sako, kad nenorėtų gyventi Vilniuje, ir jiems gyvenimas čia atrodo kančia. Kiekvienas esame individualus: vienam reikia ramybės ir mažo miestelio, o kitam – triukšmo ir žmonių, kurių Vilniuje, sakyčiau, nėra tiek daug kaip kai kuriuose milijoniniuose miestuose. Grįžus iš tokių vietų, kartais pagalvoji, kur žmonės, nes gatvės atrodo labai tuščios.“

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų