Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

AISTRINGOS KELIAUTOJOS PATIRTIS SVETUR – NEĮKAINOJAMA

Prie nebeegzistuojančio gamtos stebuklo – Žydrojo lango Goco saloje, Maltoje. Elena džiaugėsi, kad dar spėjo jį pamatyti prieš nuskęstant.

Elena Pakalnytė – skapiškėnė, šiuo metu studijuojanti Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Po ilgų paieškų Elena pasirinko lietuvių filologiją ir reklamą. Tuo labai džiaugiasi, juolab kad studijos merginai atvėrė plačius mokymosi kelius. E. Pakalnytė galėjo išbandyti savanorystę egzotiškoje Indijoje, per „Erasmus+“ programą viešėti Ispanijoje, dalyvauti jaunimo mainuose. Vos 22 metų mergina yra aplankiusi kone dvi dešimtis pasaulio šalių. Kelionės – viena didžiausių Elenos aistrų.

Jurga BANIONIENĖ

Elena, esi kilusi iš Skapiškio. Kokį jį prisimeni?

Skapiškis visada bus mano namai, aš čia užaugau, čia prabėgo nuostabiausios mano vaikystės dienos, čia gyvena mano šeima. Iš tiesų miesteliu labai džiaugiuosi – tiek gražių, prižiūrėtų sodybų, vasarą visuomet nupjauta žolė, žydi gėlės, visi tvarkosi.

Turbūt, kaip ir daugelio kitų skapiškėnų, taip ir tavo neatsiejama gyvenimo dalis buvo teatras. 

Apie 14 metų buvau Skapiškio teatro studijų „Ku-kū“ ir „Stebulė“ narė ir tuo labai džiaugiuosi. Daug išmokau, aplankiau daug miestų ir miestelių, susipažinau su lietuviška mėgėjų teatro kultūra, sutikau įvairiausių žmonių, galėjau net tris kartus dalyvauti Dainų šventėje, įgijau patirties ir kaip aktorė, ir kaip žiūrovė. Tiems, kurie sugeba vertinti, ką duoda priklausymas teatro šeimai, tai gali suteikti labai daug.

Kur mokeisi, kokie atmintyje išlikę mokykliniai metai?

Mokiausi Skapiškio (tuo metu dar vidurinėje) mokykloje. Nuo 9 klasės – Kupiškio gimnazijoje. Prisiminimai iš mokyklos įvairūs – būta ir išdaigų, ir ašarų. Buvau aktyvus vaikas, dalyvaudavau olimpiadose ir kituose renginiuose, puikiai išlaikiau egzaminus. Visgi svarbiausia, ką man davė abi mokyklos, – draugai, su kuriais bendrauju iki šiol.

Drauge su „Erasmus+“ studentais, atvykusiais iš Graikijos, Turkijos, Prancūzijos, Italijos, ir lietuvaite Monika. Elena buvo juos pasikvietusi pasisvečiuoti Skapiškyje, aprodė savo kraštą, vaišino tradiciniais lietuviškais patiekalais.

Kur po mokyklos pasuko Tavo kelias?

Kadangi mokykloje viskas sekėsi, apsispręsti, ką studijuoti, buvo sudėtinga. Į mano stojimo sąrašą buvo įrašytos ir kalbos, ir ekonomika. Pirmiausia įstojau į anglų ir ispanų lingvistiką Vilniaus universitete. Netiko, nepatiko, kankinausi, todėl studijas nutraukiau net nebaigusi pirmo semestro. Kitais metais įstojau mokytis lietuvių filologijos ir reklamos Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Kalbas rinkausi, nes esu joms gabi, man jos labai patinka. Savo sprendimu tikrai džiaugiuosi, nors kartais pasiilgstu ir matematikos. Studijos man suteikė tikrai nemažai galimybių. Visų pirma, labai daug išmokau, o už puikias žinias ir stipendiją gaunu. Be to, atsirado nemažai progų realizuoti savo sugebėjimus.

Su dramble Rangmala Džaipure, Indijoje. „Drambliai – vieni nuostabiausių gyvūnų, tokie protingi, išdidūs, nuoširdūs, jautrūs. Sako, kad jie viską atsimena, tad jei dar kada su ja susitiksime, Rangmala pažins mane iš kvapo ir balso“, – sakė Elena.

Pirmus trejus metus buvau studentų atstovybės narė, priklausiau fakulteto žurnalo redakcijai, rašiau ir redagavau straipsnius. Po pirmo kurso vykau į Indiją savanoriauti, darželyje mokiau vaikus anglų kalbos. Trečiame kurse per „Erasmus+“ mainų programą pusmečiui išvykau į Ispaniją. Be to, kelerius metus priklausau „Erasmus“ studentų tinklui (Erasmus Student Network) – tarptautinei  studentų organizacijai, vienijančiai gausybę mokymo įstaigų visame pasaulyje ir padedančiai „Erasmus+“ studentams lengviau įsikurti ir adaptuotis svečioje šalyje. Esu mūsų fakulteto studentų programos „Erasmus+“ mentorė.

Organizuojame įvairius renginius, stengiamės supažindinti studentus su lietuviškomis tradicijomis, skatiname juos susidraugauti. Būdama mentore aš kiekvieną semestrą prižiūriu po keletą studentų, bendrauju prieš jiems atvykstant, padedu susirasti būstą, patariu visais gyvenimo klausimais, pradedant tuo, kaip valgyti koldūnus su grietine, baigiant žieminių batų paieška. Kiek įmanydama stengiuosi, kad šie žmonės pamatytų ir pamiltų Lietuvą taip, kaip ją matau ir myliu aš.

Taip pat „Šviesos“ leidykloje atlieku profesinę praktiką, redaguoju knygas, rašau baigiamąjį bakalauro darbą.

Prie Tadž Mahalo Agroje.

Papasakok apie Indiją. Kokia buvo pirma Tavo savanorystės patirtis?

Norėjau save išbandyti, nuveikti kažką nauja, tad susidomėjau savanoryste. Kodėl Indija? Egzotiška, įdomu, neišbandyta. Įspūdžiai iš Indijos labai dviprasmiški, ten reikia važiuoti atvira širdimi ir siela. Žinau, kad į šią šalį dar sugrįšiu, bet tuo metu mane buvo ištikęs toks kultūrinis šokas, kad norėjau kuo greičiau vykti namo. Gaila, bet pats projektas nebuvo kokybiškas. Iš šalies atrodo, kad darželyje mokyti vaikus anglų kalbos smagu. Žinoma, taip ir yra, nes turi nuolat improvizuoti, kadangi jie nė indiškai dar gerai nešneka, tačiau buvo daug darbo organizavimo nesklandumų. Vos atvykusi pirmą dieną išvis buvau benamė, nes manimi nepasirūpino taip, kaip buvo žadėta. Bet visa tai tik užgrūdino, pasimokiau iš savo klaidų ir, jei pasitaikys proga, vėl važiuosiu kur nors savanoriauti, tik šįkart drąsiau ir tvirčiau.

Mirties pakrantėje (Costa da Morte) Ispanijoje, išsiskiriančioje neapsakomais vaizdais ir ugniniais saulėlydžiais.
Nuotraukos iš Elenos Pakalnytės albumo

Pusmetis praleistas ir Ispanijoje. Kokius potyrius parsivežei iš šios šalies?

Gyvenau La Korunjoje, tai uostamiestis viename Ispanijos regionų – Galisijoje. Korunjos krantus skalauja Atlanto vandenynas, ją puošia gražūs paplūdimiai, statūs skardžiai, ilga promenada, daug skulptūrų. Ar dėl smaragdinės žalumos, ar dėl šventų Santiago de Kompostela kelių, vagojančių ją iš visų pusių, ar dėl ten gyvenančių žmonių Galisija yra magiškas regionas. Orai ten irgi magiški – nuvykus sausį pasitiko šerkšnas ir siaubingi lietūs, va, jums ir Ispanija. O šildymo nė su žiburiu nerasi, tad kalenome dantimis. Atėjus pavasariui vis dažniau išlįsdavo saulė, kol galiausiai netikėtai kovo mėnesį ėjome į paplūdimį, kuris nuo mano buto buvo 5 minutės pėsčiomis. Pasideginus paplūdimyje kitą dieną kartais turėdavome rengtis žieminę striukę, nes temperatūra siekdavo vos 13 laipsnių, pūsdavo uraganinis vėjas. Bet net ir tokiu oru ispanai negali išgyventi be siestos, mes, studentai iš užsienio, kol prie to pripratome, purkštaudavome prie užrakintų parduotuvės durų. Iš tiesų „Erasmus+“ studijos buvo nuostabi patirtis – visai kitokia mokymo sistema, daugiakultūris butas, nuolatinės tarptautinės vakarienės, kelionės po Ispaniją, paplūdimys, nuostabūs žmonės, tapę tikrais draugais. Taip liūdėjome, kad kartu negalėsime atšvęsti Kalėdų, kad jas imitavome gegužės 20 dieną. Pasistatėme bute didelį stalą, sunešėme įvairiausių šalių tradicinius patiekalus, vietoje eglutės papuošėme nudžiūvusią gėlę, keitėmės dovanėlėmis. Su tradiciniais patiekalais, žaidimais ir dažytų kiaušinių karais atšventėme ir Velykas. Ir tai tik maža dalis visko, kas ten įvyko. Įgijau neįkainojamos patirties, drąsos, tapau savarankiškesnė ir atviresnė, išmokau tvarkytis su problemomis ir nesikišti į svetimus reikalus, pažinau ne tik ispanų, bet ir daugelio kitų šalių kultūrą ir kulinarinį paveldą. Beje, su „Erasmus“ esu dalyvavusi ir jaunimo mainuose Gdanske tema „Neapykantą kurstanti kalba“ (angl. Hate Speech). Tai irgi puiki patirtis ir proga užmegzti pažintis, padiskutuoti rimtomis temomis.

Su draugu Roku Romoje, Venecijos aikštėje.

Kelionės tikriausiai yra vienas iš tavo pomėgių.

Tai didžiausias mano hobis. Jei neklystu, esu aplankiusi 18 šalių, kai kurias iš jų – po kelis kartus. Kol kas į labiausiai trokštamų aplankyti šalių sąrašą įtraukta Islandija, Australija ir Meksika. Turiu daug užsieniečių draugų, tad planuoju ir juos aplankyti. Keliauju ne tik po užsienį, labai mėgstu tai daryti ir Lietuvoje. Man patinka aktyvios kelionės. Net ir važiuodama kur šilta, paplūdimyje galiu išgulėti nebent kelias valandas per dieną, o tada privalau kažkur eiti, kažką veikti, nes kitaip galiu išprotėti. Dar labai myliu kalbas. Bet kur nuvykusi išmokstu pagrindines frazes ir stengiuosi jas vartoti. Šiuo metu mokausi ispanų ir truputėlį italų. Taip pat labai mėgstu skanų maistą, teatrą, koncertus, skaityti, pramogauti su draugais.

Kaip užsikrėtei šia aistra?

Nuo mamos. Man labai patinka pamatyti, pažinti. Į keliones visuomet važiuoju pasiruošusi, susiradusi gausybę informacijos apie lankytinas vietas, vietinę virtuvę, papročius. Pirmąkart į užsienį išvykau gal 5 klasėje, vėliau nemažai keliavome su šeima, paskui pradėjau keliauti su draugais ir viena. Manau, kad kaip keliautoja per kelerius pastaruosius metus tikrai patobulėjau. Išmokau greitai ir patogiai susipakuoti daiktus, su savimi pasiimti tik tai, kas reikalinga, nebebijau pasiklysti ar užkalbinti nepažįstamus žmones, išmokau mėgautis kelione taip, kaip man patinka, ir pasisemti iš jos kuo didesnės naudos.

Esi užaugusi provincijoje. Ar labai skiriasi gyvenimas didmiestyje?

Gyventi dideliame mieste man patinka, tačiau ir kaime tikrai yra ką veikti, tiesiog reikia norėti. Kai kurie žmonės ir didmiestyje neranda kuo užsiimti. Anksčiau lankiau sportinius šokius, ispanų kalbos kursus. Kaunas tikrai smagus miestas, viskas gana arti, patogu pasiekti, čia sočiai pramogų ir veiklos. Kaune kiek jaukiau nei Vilniuje.

Kokias ateities perspektyvas matai? 

Dažnai manęs klausia, ar baigusi studijas būsiu mokytoja. Manau, jei norėsiu, tai ir būsiu. Galiu dirbti redaktore, korektore, viešųjų ryšių specialiste, reklamų kūrėja. O gal patrauksiu į žurnalistiką. Žinoma, turiu planų ir svajonių, bet pasiliksiu tai sau. Pagyvensime – pamatysime.

O minčių apie emigraciją tau, mačiusiai tiek pasaulio, nekyla? Kaip manai, kodėl jaunimas palieka savo šalį, ko jam čia trūksta?

Žadu likti Lietuvoje. Geriausia kiekvienoje kelionėje yra tai, kad gali grįžti namo.

Jaunimui, mano nuomone, trūksta užsispyrimo, atkaklumo ir motyvacijos. Žinoma, kai kuriems Lietuva yra tiesiog per maža, jiems reikia visiškai kitokios kultūrinės aplinkos – kažkam Kambodžos, kažkam Londono. Puikiai suprantu, kad ne iš gero gyvenimo, bet dauguma jaunuolių dabar tiesiog eina lengviausiu keliu. Šis būdas ne man. Kaip galima sakyti, kad Lietuvoje blogai, net nepabandžius nieko daryti? O be to, kas dirbs ir stengsis, jei ne mes. Daug žmonių pyksta ant valstybės patys nesuprasdami, kad būtent jie ir yra ta valstybė, o dideli pokyčiai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Lietuva yra nuostabi šalis ir čia tikrai galima realizuoti savo gebėjimus, tik reikia skirti tam laiko ir pastangų. Tikiu, kad viskas bus gerai.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų