Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

SEIMAS YRA „TEISMAS“

Ramūnas ČIČELIS

Praėjusių metų pabaiga Lietuvos viešajame gyvenime buvo pažymėta aršių diskusijų dėl Vilniaus Lukiškių aikštės paminklinimo – dešinieji konservatoriai nenuilstamai propagavo idėją, kad ten reikia pastatyti Vytį, o liberalai ir kairieji gynė kalvos, skirtos pokario partizanams atminti, pasiūlymą. Kalbėta taip aštriai, aistringai ir daug, kad diskusijos dėl kitų klausimų po to atrodo nebeįmanomos. Klausimą išsprendė Lietuvos Respublikos Seimas, ėmęsis vienašališkai spręsti, koks paminklas bus pastatytas Lukiškių aikštėje – tautos ir interesų grupių balsas jau nieko nebereiškia. Visuomenė greitai pajuto, kad nuo jos šioje valstybėje priklauso ne tiek ir daug. Gal todėl po šios Seimo iniciatyvos kalbėjimas apie viešuosius interesus ir klausimus, kurie lemia mūsų gyvenimą, tampa ne toks ir svarbus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios, skirtingai nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, mūsų šalies mokiniai mintinai nesimoko, aiškiai parašyta, kad mūsų valstybėje galioja valdžios šakų atskyrimo principas – įstatymų leidėjas Seimas negali užimti teisminės valdžios, kurią turėtų vykdyti šalies teismai, vietos. Realybė kitokia – kai valdo policininkai, Seimas jau turbūt ilgam virto teisinių tyrimų vieta. Viena po kitos sudaromos tyrimų komisijos verčia klausti: Seimas tiria konkrečių asmenų, institucijų veiklą ar vis dar leidžia įstatymus? Policinėje valstybėje valdžių atskyrimo principas negalioja ir neveikia. Gyvename beveik tokioje santvarkoje, kuri artima kaimyninės Rusijos praktikai. Disidentė Nijolė Sadūnaitė jau prabilo apie Lietuvos teismuose įprastomis tampančias politines bylas. Kai Seimo sprendimai kelia abejonių dėl teisėtumo ir pagrįstumo, yra genialiai paprasta išeitis – parlamentarai kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kuris pavirto institucija, priimančia sprendimus ne vien pagal teisę, bet galbūt ir pagal konjunktūrą. Taigi, beveik visi Seimo leidžiami įstatymai ir juos lydintys aktai neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Teisminė valdžia, kaip parašyta Konstitucijoje, užuot vykdžiusi vykdytų teisingumą, tiesiog aptarnauja įstatymų leidėją. Pagaliau beveik niekam ima nerūpėti teismų sprendimai – realios bausmės už prasižengimus Seimo nariai ar kiti asmenys sulaukia Seimo koridoriuose, nes ten pareikalaujama politinės atsakomybės, o teisinės vienos ar kitos veikos pasekmės nerūpi nei žiniasklaidai, nei politikams, nei visuomenei.

Rašytojas Ričardas Gavelis savo romane „Vilniaus pokeris“ į siužetą yra įpynęs epizodą, kuriame pagrindinis knygos veikėjas Vytautas Vargalys, vedęs moterį, pajunta lyg ant akių būtų užėjusi migla, viskas pasidaro nebeaišku, atrodo kaip padrika mozaika. Lietuvos piliečiams dėl valdžios koncentravimosi Seime ir neatšaukiamų jo įstatymų, atrodo, greitai, lyg Vytautui Vargaliui, reikės išgyventi tokį miglos, neaiškumo ir bejėgystės tarpsnį, kuris baigsis nežinia kada.
Vienintelis dalykas, kurio dar įdomu laukti: kada Seimas, virtęs „teismu“, supanašės su televizijos laidomis „Teismas“ (rodyta LNK kanalo eteryje prieš dešimtmetį) ir „Kultūros teismas“ (rodoma šiuo metu LRT Kultūros kanale). Būtų skanaus juoko, tik pro ašaras, nes tokio „teismo“ sprendimai jau galioja ne vien degradavusiems asmenims, bet kiekvienam iš mūsų.

Tokios padėties rezultatas – gyvenimo privatėjimas, lemiantis izoliaciją nuo viešumo, diskusijų ir nuomonių įvairovės sunykimas. Vis dėlto žmonijos istorija ir dabartis patvirtina seną ir gana tikrą vertybę – kritinį mąstymą, kuris aukščiausiu laipsniu patvirtina, kad dar tebesame gyvi, nepaisant to, kad šiai valdžiai teko išskirtinė viešųjų ryšių karnavalo proga – valstybės šimtmečio minėjimas.

SEIMAS YRA „TEISMAS“
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų