Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

KĖP PAVADINSI – TĖP NEPAGADINSI

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka

Palmira KERŠULYTĖ

Žėdnas žmogus ar doiktas turia savo vardų. Gėrų vardų sunku išlaikytėn, ale lingva pratrotyt. Visa ko nustojįs, tik dabok, kad gėras vardas neprapultų. Kė paklaus, nebasnoras šposyt, kad mono vardas – kiaulių gardas, o pravarda pakalnan nudardėjo.

Ok tu jejem, kiek kartų sakiau, nekvėstiem svečiom nėr vietos. Sapnavau šiųnokt žuvį, neprijimnastis kokia bus. Vėl koktų niežti – bus sarmotos, atsigrūdo šitas mono pusbrolis su nauju moteryti. Lundūs kėp tarakonai, lipa potys aruodan, nebalaukia, kol duosma. Iš Kupiškio atsikrota, soko, buvį kavinaj naujoj. Skaniai pavolgį, ale nesotu, vėl pilvas urzgia. Ir muzika prasta, groja kėp trylika tarakonų ir viena musia. Ausys pradėjį spingtėn, tai ir atvažiovį čia smogenų pravėdint. Tik įjėjį, pėrsižėgnoja – vardan vornos, širdin šorkos, čia griekas, čia niekas, čia visa pakusa. Vobolų gol kepi, klausia, kad tėp ilgai plytų kūreni? Ko gi balta visa kėp daguto puta? Diegliai žino, kėp jė man vis išvadina! Velniuojas kėp ir nepraustaburniai. Atokertu – nors puodu vadinkit, tik unt žarijų nestatykit, kad ir pėčiun, ale duonos jum nekepsiu. Geriau potys prisėskitat skylį, kad vobolas neišlįstų! Kvailais jų nepavadinsi, ale dulkinu maišu gol mušti? Mat prigimimas – ne vežimas, neišversi. Baru, kad iš didalas loisvas nebažinot kų darytėn, kad slunkiodami pakėmiais nusivolkiosta kėp senėlio vėrdingys (trijų skatikų ar pusuntros carinas kapeikos pinigas). Tai kad soko – ir dorbo nėra, ir ponaut nemokų, pilvi muzikos grajina, kešėnaj vėjai šoka. Bada bėdniem, šolta vėniem, tai ir lunkų giminas. Pas jum, soko, gi – pieno varsmas, midaus šaltiniai, pilni gurbai galvijų… Meilikauja – nėsų ko čia užsiširdytėn, bo ko ne kožnom vienas vardas, dvylika pavardžių. Kų padarys, kad moteriškos smogenos minkštasnas?

Sarmotos turat, kur tau! Jiem to sarmata kėp žvirbliam lietus, paspurta ir sausi. Soko, jų kraštan neužulakė Dievas su sarmotos maišu, visi ti basarmočiai. Sarmata – ne dūmai, akių negraužia, tik veidų grožina. Kokia čia sarmata, kad jėma akvata! Čia labai svarbus dalykas asųs – pavarda tai jau neraikia pragrot, raikia kanėč sūnaus. Ir bobai nigdi varsmala neužušųla, visų gyvėnimų sėnių jieško. Vištom, soko, ir tom raikia loisvas, jėgu nėr loisvas, tai nebus ir kiaušinių.

Ot Jėckau mono, su savo durnom meliodijom! Tikri kuilio putos, pliauškia tokios niekus. Nei šioba, nei toba, nei pokulnis, nei droba. O jūs neprietėliai, džiaugias, kad Lėtuvos nepriklausomyba šimtan įlipa, neužgėsus ir jų lėtuviška dvasia – ir švintas raikalas. Nepamylajau gardžiai šiokart, kad užpyko, spjova viršun, burbtalajo – ba zgodos nėr gyvėnimo ir išdainovo: o kai mas ajom par Kupiškio laukų, šimtų šimtai unčių žųsų po Lavenį plauko…

KĖP PAVADINSI – TĖP NEPAGADINSI
Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2018-02-19 at 11:35

    Labai gražus pasakojimas.Keli patikslinimai:smogenų-smagenų,įjėjį-įjajį,čia-činajos,kvailais-durnais,pradėjį-pradajį.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų