Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

VIETA, KURI VISADA BUS MANO NAMAI

Žiedūnė KIZNYTĖ

Man visada yra skaudu, kai kažkas pasako frazę: ,,Tu pažiūrėk, visiškas kaimas…“ Tą frazę ištaria ne važiuodami per senus vienkiemius (tas būtų labai tikslinga), o aptarinėdami žmogaus aprangą ar elgesį. Visų pirma, šiandien kaimas nebėra toks pat, kaip tarpukariu (dėl to ir gaila, ir džiugu). Anuomet kone visa informacija būdavo pasiekiama tik mieste ir tik inteligentams. Tuo tarpu šiandien jaunas kaimo žmogus turi tuos pačius informacijos šaltinius, kaip ir miestietis. Kaimo žmonės daug nuoširdesni ir dažniau šypsosi, kadangi turi daugiau gamtos: vasaros saulę, kuri ne tokia kaitri, nes maišosi su vėjo gūsiais, o naktį ryškiai matomos žvaigždės, kurias mieste užgožia dirbtinių lempų šviesa. Jūs pažiūrėkite troleibusuose į nuolat skubančius ir nepatenkintus pensininkus, kurie kone atbėga iki stotelės skubėdami nežinia kur, o tada ,,nutaikę“ gerą vietą pakelia ten sėdintį darbų, nemigos ir studijų iškankintą jaunuolį, praradusį laiko ir vietos pojūtį, ir ima jam postringauti apie savo ligas ir sunkumus. Lietuva – tai, visų pirma, yra kaimas, tarpukariu jau pradedantis modernėti. Kaimas, kuris pergyveno kelias skirtingas, bet vienodai tragiškas okupacijas. Kuris, kai to reikėjo, išėjo į miškus ir parodė, kad savos žemės lengvai neatiduos… Tad man liūdna, kad kai manęs paklausia, iš kur esu, kartais tenka pasakyti, kad iš Kupiškio, ir dar pridėti ,,na ten, nelabai toli Panevėžio, Utenos“, nes, pasirodo, lietuvių geografijos žinios toli gražu nėra fantastiškos. Iš tikro, aš esu iš Skapiškio, kuris man labai daug reiškia ir kuris yra ir visada bus mano namai.

Grįžusi namo eidama gatvėmis, kuriomis kasdien ėjau į mokyklą, matau, kaip viskas pasikeitė: šalutiniai keliukai, vedę iki namų, užaugo, atsirado daugiau tuščių sodybų, sutiktų skapiškėnų veiduose daugiau raukšlių, bet ta pati šypsena. Pasikeitė ir mano santykis su Skapiškiu – erdvės distancija ir istorijos žinios leidžia čia vaikščioti kaip turistei ir matyti miestelį kitomis akimis. Pirmiausia, matau įdomius architektūrinius sprendimus: įeidama į ambulatoriją praeinu pro arką, kuri neatlieka jokios funkcijos, išskyrus puošimo; po pokalbio su paveldosaugininke sužinojau, kad visų miestelių kultūros namai buvo unikalūs, nebuvo jokio bendro plano, jokios vadinamosios ,,štampofkės“, kaip kad buvo priimtina sovietiniais metais su kitokio pobūdžio pastatais. Tad kultūros namai, iki šiol buvę teatro festivalių ir diskotekų vieta, kartu tampa ir unikaliu statiniu. Tada matau panašias formas tiek kultūros namuose, tiek ambulatorijoje, tiek ir kampus, ir vingius atkartojančioje senojoje mūrinėje stotelėje, aprašinėtoje seniai nebenaudojamais telefono numeriais ir vardais žmonių, kurie dabar turi rimtus darbus ir tik su šypsena paskaitytų tas eilutes. Toliau matau varpinę, Blaivybės paminklą ir paminklą pirmosioms katalikų misijoms atminti, jie irgi turi labai panašius kontūrus. Blaivybės paminklas jungia Skapiškį su Motiejumi Valančiumi ir jo visu blaivybės sąjūdžiu. Tuo tarpu varpinė primena liūdnai gaudžiančius Skapiškio varpus švento Lauryno dieną, šių varpų klausėsi Maironis. Nuėjusi prie ežero matau Maironį, lėtai besiirstantį po Mituvos ežerą valtimi, matau rožinį dangų su melsvais kamuoliniais debesimis ir saulę, kurios paskutinius švelniai auksinius spindulius nusineša tyliai vilnijančios ežero bangos. Mokydamasi gimnazijoje turėjau progą deklamuoti Maironio eilėraštį apie ,,Užkeiktą Skapiškio varpą“. Uoliai išmokau visas 72 eilutes, bet man trūko jausmo. Deklamuodama jį galvojau, kaip nesumaišyti eilučių ir visai nemačiau ir negirdėjau viso veiksmo. Nemačiau nei besigiriančių Radvilų, nei grimztančio į Mituvą varpo, negirdėjau, kaip skamba besimeldžiantys mažieji varpai. Laiko distancija ir erdvės pakeitimas šiandien man leidžia tai daryti. Vilniuje, važiuodama troleibusu ir skaitydama šį eilėraštį, aš nebegirdžiu troleibuse aidinčių pokalbių ir stotelių pavadinimų, o girdžiu tą užkeiktą Skapiškio varpą, kuris skamba nevienodai, skamba ir aidi skirtingomis tonacijomis ir sukelia mažų skruzdėlyčių bėgiojimą man per nugarą. Net nereikia užsimerkti, kad matyčiau Maironį, plaukiantį Mituvos ežeru, apšviestą vakarinės, blunkančios saulės spindulių. Tikriausiai tas varpas ir užkeikė mane Skapiškiui, užkeikė taip, kad šiandien, šeštus metus gyvendama Vilniuje, vis dar nelaikau savęs vilniete, nors labai myliu šį miestą.

Kartą važiuodama troleibusu šnekėjau su draugėmis ir vienas keleivis paklausė: ,,Tu gal iš Kupiškio?“ Sakau: „Taip, panašiai, aš iš Skapiškio, o kaip supratai?“ ,,Tarmė tave išdavė.“ Pamenu, tada dūšia dainavo, kad mieste buvau atpažinta, būdama savimi. Tarmės nenuslėpsi, net bandydama taisyklingai tarti žodžius, kirtis nušoka ten, iš kur esi kilęs. Tarmė išduoda ir nuima visas kaukes, neleisdama išteritorinti savęs: gali pakeisti dislokacijos vietą, bet vis tiek atsiras laikas, vieta, žmonės, kai tu ir vėl būsi tu, būsi ten ir iš ten, kur esi kilęs. Taigi man nesarmata, kad esu iš Skapiškio, niekada to neslėpiau ir visada didžiavausi, kad esu iš čia.

VIETA, KURI VISADA BUS MANO NAMAI
Reklama
5 Komentarai

5 komentarai

  1. Oskaras (84.15.180.17)

    2018-02-06 at 14:01

    Suzavetas sios jaunos merginos brandaus poziurio ir minciu. Toks zmogus, tiketina, uz eura kita neisleks i uzsieni ieskot kas nepamesta.

  2. auklėtoja (78.57.190.8)

    2018-02-05 at 21:42

    Kaip gražiai dėlioji mintis… Miela skaityti. Nebuvusius čia, smalsumas paragins artimiau pažintį miestelį. O ir vietinius iš naujo permąstyti savo santykį su gimtine… Ir viskas dėka Tavo išsakytų pamąstymų, perleistų per šitaip pozityvų Žiedūnės vidinį pasaulį. Didžiuojuosi tavimi. Ačiū ir sėkmės.

  3. Elvyra (78.63.172.105)

    2018-02-05 at 17:20

    Žiedūne, kaip gražiai aprašei gimtąjį Skapiškį.Mes iš Gindvilių kaimo eidavom į Šv.Lauryno atlaidus, Skapiškyje.Kaip smagu prisiminti vaikystę.

  4. augis (78.58.81.77)

    2018-02-05 at 10:06

    gyvenu visiskame kaime ir man pasiseke-nereikia trintis siknomis ir kvepuoti baisiu oru visuomeniniame transporte musu kaime nera alchoholiku nepamatysi zmoniu knisanciu konteinerius ar atliekanciu ten reikalus norime skubame norime ne

  5. Džiaugiuos.... (109.28.94.170)

    2018-02-04 at 20:49

    Šaunuolė panelė 🙂 Labai patiko jos pasakojimas apie gimtąjį miestuką.„Kam užgęs Tėvynė širdyse-tuščias ir beprasmis šis pasaulis”..(B.Brazdžionis)

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų