Nuomonės

SRUTŲ FONTANO EPICENTRE

Rytas STASELIS

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, praeitą trečiadienį dalyvavęs LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ pas Edmundą Jakilaitį, ketvirtadienį savo paskyroje socialiniame tinkle godojo: „Vakar vakare, tiesioginėje laidoje „Dėmesio centre“, buvau verčiamas prisiimti atsakomybę už tai, ko per 27 m. nepadarė visi iki manęs dirbę žemės ūkio ministrai, – užtikrinti aiškų ir skaidrų žemės įsigjimo kontrolės mechanizmą. Atsakomybės nesikratau, tačiau ją prisiimti turi visi: ir valstybės vadovai, ir teisėsaugos institucijos, ir politikai, ir… žurnalistai. Kodėl ši tema tapo aktuali tik dabar? Kodėl ne 2014 m. ar iki tol?“
Komplimentas už klausimą p. Markauskui.

Už valstybės vadovus, teisėsaugos institucijas ir visus politikus atsakyti negalėsiu. Apie žiniasklaidos neveiklumą iki 2017 metų pabaigos šiokių tokių minčių yra. Šiaip p. ministras negalėtų pretenduoti į čempionus, kaip pirmasis Lietuvoje iškėlęs klausimą: „Kodėl nesulojo sarginis šuo?“ Mes – žurnalistai – kurį laiką, aptardami profesinius reikalus, nuoširdžiai kraipome galvas prisimindami, kad veik kiekvienoje redakcijoje šalia mūsų dirbo už žemės ūkio tematiką atsakingi kolegos, dvi redakcijos („Valstiečių laikraščio“ ir „Ūkininko patarėjo“) išvis buvo užėmusios žemės ūkio temų nišą. O dabar, fontanu kylant srutoms iš šio ekonomikos sektoriaus, retas žurnalistas gali kompetentingai išanalizuoti tų srutų turinį. Išskyrus Haroldą Mackevičių, laidos „Dviračio žinios“ prodiuserį. Profesinės rankelės, galima sakyti, nepragersi…

Manding, aptariant tokio fenomeno priežastis, derėtų pradėti makrolygiu. Taigi pirmiausia reikėtų apkaltinti Europos Sąjungos veiksnį. Briuselio subsidijos, parama ir išmokos, ir šiandien sudarančios tik dalį tų, kurios prieinamos senųjų ES šalių ūkininkams, užkamšė baisiausias Lietuvos kaimo socialines skyles. Maža to, ūkininkai, ypač stambesni, vienu metu be išlygų galėjo prisiskirti visuomenės viduriniajai klasei. Miestuose padėtis, deja, nebuvo tokia gera. Socialinė miestų aplinka žiniasklaidai sufleravo daug daugiau ir įdomesnių temų.

Prasiskolinusių ir nuo žemių nuvarytų smulkesnių ūkininkų temos kaip ir nebuvo. Nes tie bėdžiai, jeigu nekalba ir negodoja šiandien, srutų fontanui, taip pat ir apie jų problemas, trykštant visoje žiniasklaidoje, tai juolab nekalbėjo anksčiau.

„Sarginio šuns“ metaforą sugalvojau ne aš. JAV žiniasklaidos tyrinėtojas Deanas Starkmanas prieš ketvertą metų išleido knygą „Sarginis šuo, kuris nelojo. Finansų krizė ir dingusi tiriamoji žurnalistika“ (angl. The Watchdog That Didn’t Bark. The financial crisis and the disappearance of investigative journalism). Šiame veikale jis nagrinėjo, galima sakyti, analogišką problemą: kodėl 2007–2011 m. finansų krizė prasidėjo praslinkusi pro užmerktas aukščiausios prabos pasaulio žiniasklaidos akis. Vienas iš p. Starkmano pateiktų atsakymų: žurnalistams buvo daug maloniau gaudyti plikus skaičius, jei perkeltume analogiją į Lietuvos aktualijas – apie derlingumą, eksportą, eksporto geografiją, žemės ūkio dalį bendrajame vidaus produkte, o ne giliai analizuoti kaime vykstančius procesus. Pritrenkiančius ir kvapą užgniaužiančius skaičius lengviausia gauti gurkšnojant vyną (kai kas sako, kad ir „Blue Label“) pasisėdėjimuose su svarbiausiais žemės ūkio veikėjais. VIP’ais, į pasisėdėjimus atvykstančiais prašmatniais visureigiais.

Trečia problema: niekas labai gausiai nepapirkinėjo žiniasklaidos, kaip Žemės ūkio ministerija ministrės Kazimieros Prunskienės laikais. Galima sakyti, kad diduma kitų Lietuvos institucijų iš šios įstaigos papirkinėjimo amato mokėsi ir jį tobulino. Suprantu, kad tai menkas mano srities profesionalų pateisinimas, tačiau faktas – kaip blynas. Norėjai prieigos prie magiškų skaičių išteklių ir valdiškų pinigų – privalėjai žiūrėdamas į retušuotą ministrės (-o) portretą pirmame savo laikraščio puslapyje ir pamiršti erezijas. Socialiniai tinklai prieš penketą metų vis dar nebuvo tokia galinga priemonė, kaip dabar.
Prieš metus Vyriausybės kanceliarija dėjo pastangų suskaičiuoti bendrą žiniasklaidos maitinimo viešaisiais pinigais mastą. Tomas Beržinskas, ministro pirmininko atstovas spaudai, pateikė tokius apklausos rezultatus: „2013–2015 m. Vyriausybės kanceliarija (LRVK), ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos, įmonės viešinimui skyrė 42,25 mln. eurų; 2013–2015 m. LRVK ir ministerijos viešinimui panaudojo 21,21 mln. eurų, iš jų: Lietuvos pirmininkavimo ES komunikacijai skirta 4,14 mln. eurų; euro įvedimo viešinimo kampanijai išleista 2,19 mln. eurų; kitų LRV ir ministerijų veiklų viešinimui – 14,88 mln. eurų (be išlaidų ES pirmininkavimo ir euro įvedimo komunikacijai). 2013–2015 metais LRVK ir ministerijos vidutiniškai per metus viešinimui skyrė 4,96 mln. eurų. 2016 metais LRVK ir ministerijos viešinimui skyrė 3,16 mln. eurų.“

Tai niekaip nepateisina žiniasklaidos ir žurnalistų. Kaip ir tai, kad prieš rinkimus politikų pateikiamos oficialios turto ir pinigų deklaracijos yra užkoduotos biurokratinėmis abrakadabromis, o detalesnė deklaracijų analizė ir duomenų gavimas yra labai problemiškas reikalas. Juolab, kaip rodo patirtis, politikai, aukšti valstybės pareigūnai kai kurias savo pirmines deklaracijas taiso iki pat savo kadencijos pabaigos. Ir jiems už tai – nieko.

Žiniasklaida, pramiegojusi žemės ūkio temą, iš tikrųjų šiuo metu stovi srutų fontano epicentre. Bet mielai į draugę priimtume visus kitus p. Markausko nurodytų atsakingų institucijų atstovus, taip pat ir jį patį. Prisimindami, kad mes – žurnalistai – neturime teisės į operatyvinę veiklą, taip pat duomenų bazių Lietuvoje, kur asmens duomenys yra akylai saugomi.

SRUTŲ FONTANO EPICENTRE
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų