Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

DĖMESYS, KURIS NIEKO NEKAINUOJA

Jurga BANIONIENĖ

Lankydami rajono kaimus juose sutinkame visokių žmonių, išgirstame pačių įvairiausių jų gyvenimo istorijų. Vienos sugula į spaudos puslapius, o antros kartais tiesiog ir lieka neužrašytos. Patiems žmonėms prašant. Juk tikrai nykstančiame Lietuvos kaime dažnai po vieną savo mažuose nameliuose belikę jų gyventojai retai kam turi išsipasakoti, su kuo savo kasdienybės bėdomis ar mažais džiaugsmais pasidalyti. Ypač jei tai – senyvas žmogus. Nors būti išklausytam kiekvienam labai svarbu, ar mažas, ar senas būtum.

Visai neseniai pakylėjo pokalbis su viena garbaus amžiaus senole. Dažnai esame įpratę girdėti aplinkinius skundžiantis – niekur nebespėjame, amžinai trūksta pinigų, sveikata šlubuoja, gyvenimas tik blogėja ir taip toliau, ir panašiai. O devintą dešimtį įpusėjusiam, bet tik šviesų gyvenimą matančiam žmogui viskas gerai. Susitikome per vieną didžiausių metų švenčių. Bet namai tušti – nėra kam atvažiuoti. Vaišių stalas irgi skanėstais nenukrautas. Betgi ar tai svarbiausia? Kad vyrautų šventinė nuotaika, senolei tereikia labai nedaug – uždegtos žvakelės ir gilios maldos. Didžiausias džiaugsmas, kad esi savo namuose, gali savimi pasirūpinti, nesi kažkam našta, o jei dar giminaitės, kuri maisto parūpina, sulauki ar toliau gyvenančių artimųjų skambučio, visa diena ryškesnė ir šiltesnė tampa. Ir visai nėra kuo skųstis – gerumu akys ir širdis spinduliuote spinduliuoja. Nejučiom susimąstai: gal kartais išties per daug iš gyvenimo reikalaujame, pamirštame džiaugtis paprastais, mažais dalykais?

Po dienos kitos kalbėjausi su dar viena rajono gyventoja. Išgirdau visai kitokių pamąstymų. Vienas jų – kad būtina net ir šventėms praėjus dar kartą prabilti apie abejingumą vieni kitiems, senyviems žmonėms, kurie, vieniši likę ir sunkiai besiverčiantys, dažnai nesulaukia aplinkinių dėmesio. Ne tik šventiniu laikotarpiu, kai visur garsiai trimituojama apie rūpinimąsi šalia gyvenančiu, likimo nuskriaustu, bet ir kasdien. „Mes palaidojome žmoniškumą, aplink pilna abejingumo, žmogus žmogaus nebeišklauso, atbukome vieni nuo kitų, kiekvienas savo rūpesčiuose paskendęs ir kito nebemato, o juk turime būti pilietiški, mažinti socialinę atskirtį“, – mintis dėstė pašnekovė. Moteriai skaudu, kad ne tik pati pamiršta jaučiasi, bet ir kad daugiau tokių aplink esama. Žmonių, kurie iš artimo kaimyno nei pagalbos sulaukia, nei gero žodžio seniai nebeišgirsta. Juk kaime gyvenančiam, net ir mažą ūkį turinčiam visada kokia sodo ar daržo gėrybė atlieka, tik vargu ar kas pagalvoja, kad ja galima su kitu pasidalyti.

Žinoma, abi šių dviejų pašnekovių gyvenimiškos patirtys kitokios. Vienam susitaikyti su vienatve lengva ir paprasta, antram, nuolat buvusiam apsuptam žmonių, net neįmanoma suvokti, kad pasitraukęs iš viešumos gali likti tiesiog pamirštas. Vienaip ar kitaip, visi esame skirtingi, tik nenuginčysi to, kad paprasto žmogiško dėmesio visiems labai reikia. Juk tiesiog išklausyti, gerą žodį pasakyti iš esmės nieko nekainuoja. Gal tik dalelę brangaus laiko.

DĖMESYS, KURIS NIEKO NEKAINUOJA
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų