Rezervuota jaunimui

PATYČIOS PADEDA PASIJUSTI PRANAŠESNIEMS

Simono Dariaus nuotrauka

Patyčios yra šių laikų piktžolė, kurios nepavyksta išrauti su šaknimis netgi XXI amžiuje. Neretai emocinį smurtą patiriantys vaikai ir paaugliai pasirenka palikti žemiškąjį pasaulį, kiti – kenčia bendraamžių patyčias tyliai ir nulemia savo tolimesnį gyvenimo kelią. Statistika iš tiesų gąsdinanti: kas ketvirtas vaikas Lietuvoje patiria patyčias.

Audinga SATKŪNAITĖ

Noras jaustis gerai

Psichologė Silva Markuckienė sakė, kad patyčios yra emocinis smurtas, kuris reiškiasi per tokius veiksmus kaip žeminimas, menkinimas, gąsdinimas, šantažavimas, tarp vaikų nesvetimas ir pasistumdymas, pravardžiavimas, užgauliojimas, šaukimas, rėkimas ir kiti panašūs veiksmai. Anot jos, klaidinga manyti, kad patyčios egzistuoja tik mokymosi įstaigose.

„Kadangi mokyklose vaikų koncentracija didžiausia, todėl gali atrodyti, kad jose patyčių vyksta daugiausiai. Nemanau, kad tai tik švietimo įstaigų problema. Patyčios nėra ir tik vaikų problema. Tai mūsų sociokultūrinio ir emocinio išsilavinimo problema“, – kalbėjo S. Markuckienė.

Kodėl patyčios yra toks gajus reiškinys ir jo nelengva išnaikinti? Pasak psichologės, žmogus, kuris sumenkina kitą ar iš jo pasišaipo, beveik nieko nedarydamas iš karto atsiduria pranašesnėje pozicijoje. Globaliai mąstant, dėl to, kad asmuo taptų pranašesnis, turėtų įdėti daug įdirbio ir pastangų, kurių nereikia sumenkinant ar pažeminant kitą.

„Todėl šis reiškinys toks gajus ir žmogui yra stipri pagunda. Ypač vaikams, kurie neturi visuomenėje priimtinų ir išsiugdytų įgūdžių kaip suaugusieji“, – sakė pašnekovė.

Psichologė Silva Markuckienė.

S. Markuckienė teigė, kad suaugusieji skirtingai nei vaikai gali suformuluoti, ko jiems reikia, tačiau ir vieni, ir kiti nori jaustis gerai, ir vaikams visai nesvarbu, kokiu būdu pasiekia tą jausmą. Dažniausiai jį mėgina pasiekti bandymų ir klaidų keliu.

„Jie netgi išbando suaugusiųjų ribas ir, jeigu vaikai pamatys, kad jiems tai leistina, tai tą ir darys. Tie, kurie tyčiojasi, pasitenkinimo jausmą nori pasiekti dėl to, kad patys nesijaučia gerai, todėl į pagalbą pasitelkia agresiją ar pašaipą. Tai yra įrankiai, kurie gali padėti pasiekti tai, ko jie nori. Po vaikų agresija dažniausiai slepiasi jų pačių pažeidžiamumas“, – aiškino psichologė.

Anot jos, nereikia manyti, kad tėvai užmerkia akis prieš patyčių faktą, nes nė vienam tėčiui ar mamai nėra tas pats, kad iš jo vaiko tyčiojamasi. Anot S. Markuckienės, žmonės dažniausiai nežino, kaip reikia elgtis patiriant patyčias, ypač jei tėvai yra žemesnės savivertės, todėl gali atrodyti, kad jie nekreipia dėmesio. Psichologė manė, kad didžiulę įtaką žmonių savivertei ir savimonei galėjo padaryti ir sovietiniai metai, kada nebuvo galima apginti savo orumo.

Sekti emocinės būklės pokyčius

Psichologė pabrėžė, kad patyčios atsiranda dėl noro jaustis gerai, o pranašumo jausmas būtent ir garantuoja gerą savijautą. S. Markuckienės teigimu, jaunesnio amžiaus vaikams, pradinukams, įvardyti ir išreikšti savo jausmus yra gana sudėtinga. Dėl to gali atrodyti, kad jie apie patyčias nekalba.

Nors paaugliai apie savo jausmus geba kalbėti ir juos reflektuoti, tačiau jiems patyčių faktą yra daug sudėtingiau pripažinti.

„Jeigu iš manęs tyčiojasi ir aš atsiduriu menkesnėje pozicijoje, tokią situaciją iš tiesų sunku pripažinti. Jeigu tave valdo neigiami jausmai, tai juos pripažinęs tu dar kartą tarsi patvirtini, kad iš tavęs tyčiojamasi, nes esi kažkuo blogas“, – aiškino pašnekovė.

Jos tikinimu, vaikai niekuomet nekalbės apie patyčias su tais žmonėmis, iš kurių gali gauti patyčių fakto patvirtinimą. Jie atsiverti galėtų nebent tiems, kuriais pasitiki, iš kurių jie nesitikėtų gauti antrinės traumos. Vaikai apie patyčias nebūtinai gali prisipažinti tėvams, neretai aukos kreipiasi į socialinius pedagogus, psichologus ar mokytojus.

„Viską lemia santykiai su vaikais ir tai nepriklauso nuo vieno ar kito asmens gerumo ar blogumo, o nuo to, kaip vaikas vertina vieną ar kitą žmogų“, – sakė S. Markuckienė.

Kaip pamatyti, kad vaikas patiria patyčias? Anot pašnekovės, nė vienas faktorius nėra specifinis. Apie patyčias gali signalizuoti tai, kad vaikas išsisukinėja ir nenori eiti į mokyklą, jeigu jis turi mažai draugų ir nebendrauja su savo klasės draugais, jeigu pasikeičia valgymo įpročiai, suprastėja miegas, jį apima depresyvios nuotaikos, vengia tam tikrų vietų ar žmonių. Labai daug dalykų gali atskleisti emocinės vaiko būsenos pokytį, todėl tėvams būtina ieškoti priežasčių, kodėl taip galėjo nutikti.

„Vaikai iš esmės yra labai smalsūs ir dažnai jie nori viską patirti. Jei vaikas rodo abejingumą, tai gali būti vienas iš faktorių, kad jis patiria patyčias. Žinoma, apie patyčias vaikas gali pasisakyti ir tiesiogiai. Pavyzdžiui, kad su juo niekas nežaidžia ar nebendrauja“, – kalbėjo psichologė.

Suaugusiųjų vaidmuo

Anot S. Markuckienės, patyčios yra būdingos vaikams ir jie tikrai pabandys vieni iš kitų pasišaipyti, nes tai labai greitas ir lengvas būdas pasijusti gerai. Jeigu tėvai šeimoje yra linkę viską daryti ir gauti per jėgą ar kito žeminimą, tai naivu tikėtis, kad to vaikas nedarys ateityje ir neatkartos tėvų pavyzdžio.

Psichologė rėmėsi prieš keturiasdešimt metų atlikto tyrimo duomenimis, kad vaikai agresyvaus elgesio išmoksta stebėdami suaugusiuosius.

„Vaikai yra puikūs skaneriai ir imitatoriai. Nebūtinai jie vieną ar kitą elgesio pavyzdį iš tėvų perima sąmoningai, jie tiesiog to išmoksta stebėdami“, – aiškino S. Markuckienė.

Kaip turėtų elgtis tėvai, kurie pastebi ar sužino, kad jų vaikas yra linkęs tyčiotis iš kitų? Jeigu vaikai mažamečiai, psichologė patarė pirmiausia atsigręžti į savo šeimą ir ištyrinėti šeimos atmosferą. Galų gale kelti klausimą, kas šeimoje yra negerai, kad vaikas linkęs elgtis agresyviai.

„Gali būti, kad šeimoje nėra nustatytos ribos arba jos yra nenuoseklios, arba vaikas yra linkęs šeimoje išsireikalauti tai, ko jam reikia, demonstruodamas savo jėgą. Tada jis gauna žinią, kad gali panaudoti savo galią, kuri tampa ginklu jo rankose“, – tikino pašnekovė.

Anot jos, su paaugliais gali būti kiek sudėtingiau, nes jiems tėvų įtaka mažesnė, o didesnę svarbą turi tarpusavio santykiai su bendraamžiais ir jų požiūris. Bendraamžių nuomonė yra svari ir gali skatinti vienokį ar kitokį elgesį, netgi norą tyčiotis iš kitų. S. Markuckienės teigimu, viena pagrindinių priemonių sprendžiant patyčių problemą tarp paauglių yra atviri pokalbiai ir emocinio ryšio užmezgimas.

„Svarbiausia ne moralizuoti, o kalbėtis. Nes dažniausiai vaikas, kuris šaiposi ar tyčiojasi iš kitų, supranta, ką jis daro ir kad toks elgesys yra nepriimtinas. Kad vaikas nustotų tą daryti, reikia labai daug pastangų ir neužtenka tik pabarti, pagrūmoti ir pasakyti, kad apie tai daugiau negirdėčiau. Vaikas iš tiesų gali padaryti taip, kad jūs daugiau apie tai negirdėtumėte, bet vis tiek darys“, –pabrėžė psichologė.

Virtualios patyčios pavojingos

Pasaulio sveikatos organizacija kas ketverius metus atlieka patyčių ir smurto vaikų tarpusavio santykiuose tyrimus. Paskutinysis jų atskleidė, kad Lietuvoje patyčias kiek dažniau patiria berniukai nei mergaitės. Berniukai dažniau tampa ir patyčių iniciatoriais. S. Markuckienė atskleidė, kad tarp lyčių patyčių forma taip pat skiriasi. Berniukai tyčiodamiesi naudoja daugiau žodinės ir fizinės jėgos, o mergaitės linkusios naudoti slaptus „ginklus“. Tokius kaip draugų nustatinėjimas prieš kitus, žeminimas kitų akivaizdoje, gąsdinimas ar kontrolė internetinėje erdvėje. Pasak psichologės, mergaitės emocinį smurtą naudoja ne tiesiogiai, o pasitelkdamos „išradingesnius“ būdus.

Pašnekovė įspėjo, kad patyčios interneto platybėse tarp vaikų ir paauglių yra tokios pat pavojingos kaip ir realiame pasaulyje.

„Vaikams internetinis pasaulis ir yra realus, tik suaugusieji pajėgūs juos atskirti, nes jiems tiesioginis bendravimas svarbesnis, aktualesnis ir artimesnis. O vaikus, kurių savivertė nėra pastovi ir susiformavusi, internetinė erdvė veikia tiesiogiai. Dėl to tai yra labai pavojinga“, – aiškino S. Markuckienė.

Jos teigimu, ne visi vaikai sugeba suvokti tai, kad žmonės nėra būtinai tokie, kokiais jie prisistato internetinėje erdvėje.

Patyčios, jeigu jos vyksta nuolat ir vaikas nepajėgus su jomis susitvarkyti, gali turėti didelę įtaką tolimesniame gyvenime.

„Jeigu vaikas nuolat iš kitų girdi, kad jis šioks ar anoks ir patiria patyčias, jis gali tapti tokiu kaip TIE ir pritapti, arba būti kitokiu nei TIE, o tam reikia drąsos arba bandyti nuo to slėptis. Labai dažnai patyčios sustabdo vaiko domėjimąsi pasauliu ir jis nėra linkęs realizuoti savo sugebėjimų, vengia dalykų, kurie jam gali būti įdomūs ar patrauklūs, nes bijo tapti pašaipų objektu“, – pabrėžė S. Markuckienė.

Jos teigimu, patyčias patiriantis vaikas užauga asmenybe, turinčia žemą savivertę. Tai reiškia, kad jis susikuria lubas, virš kurių niekada negalės pakilti.

Nebūti abejingiems

S. Markuckienė tvirtino, kad vienintelis patyčių naikinimo kelias yra vienkartinių kompanijų organizavimas, nes būtina šviesti žmones ir didinti jų emocinį intelektą. Būtina kalbėti apie tai, kaip išreikšti savo emocijas ir pasipriešinti tam, kas nepatinka, stiprinti pasitikėjimą savimi. Anot jos, patyčios yra kartų problema.

„Tai nereiškia, kad mes pagirsime žmogų ir jo pasitikėjimas savimi sustiprės. Tai yra ganėtinai ilgas procesas, todėl gali atrodyti, kad patyčios, kad ir ką darytume, nesiliauja. Tai nereiškia, kad reikia nustoti eiti ta linkme“, – tikino psichologė.

Anot jos, mokyklų bendruomenės privalo kalbėti ir ieškoti būdų parodyti, kad elgtis ir bendrauti tarpusavyje galima ir kitaip, o svarbiausia niekuomet nepraeiti pro šalį pamačius patyčias ir nebūti abejingiems.

„Jeigu mokymosi įstaigų bendruomenės nariai nereaguos į patyčias, tai tiek smurtautojas, tiek auka supras, kad tai yra normalu. Nieko nepavyks pakeisti tol, kol vaikai nepamatys, kad egzistuoja ir kitokie bendravimo būdai ir kad mes galime juos rinktis“, – įsitikinusi S. Markuckienė.

Mokykloje patyčios vyksta ne tik tarp vaikų ar paauglių, neretai patyčių aukomis tampa ir mokytojai. Anot psichologės, patyčios yra veiksmas, kuris atskleidžia santykį. Taigi jeigu paauglys tyčiojasi iš mokytojo, jis nori pasakyti, kad jam nėra priimtini pedagogo darbo metodai ir jis pats. Pašnekovė pabrėžė, kad tokiu atveju mokytojas pirmiausia turėtų būti abejingas ir į tai nereaguoti emociškai.

„Jeigu tas, kuris tyčiojasi, pajus, kad žmogų tai veikia, patyčios gali tapti riedančiu nuo kalno sniego kamuoliu. Tai nereiškia, kad pedagogas turėtų visai nekreipti dėmesio, kai iš jo tyčiojamasi, tačiau reakcija turėtų būti adekvati“, – pabrėžė psichologė.

Pasak jos, patyčios stipriausios tuomet, kai jos vyksta kitų akivaizdoje, todėl pašaipos mokytojų link neretai siunčiamos stebint daugybei akių. S. Markuckienė teigė, kad reikia iš paauglio ar vaiko atimti auditoriją ir su juo pasikalbėti akis į akį.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų