Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

SENOJO DAUKUČIŲ KAIMO PĖDSAKAIS

Daukučių žemės ūkio bendrovės centras. Čia kolūkiniais metais buvo Žaidelių kolūkio mechaninės dirbtuvės.

Iš Kupiškio į Daukučius galima nuvažiuoti per Žaidelius arba per Palėvenėlę. Vietiniai žmonės galėtų išvardyti ir daugiau kelių keliukų, kuriais ten būtų galima patekti iš įvairių pusių, – nuo Laičių, Rudikų, Suvainių, Kunigiškio.
Taigi iš pirmo žvilgsnio – tai kelių kryžkelėje įsikūręs kaimas.
Alizavos seniūnijos pateiktais duomenimis, pastaruoju metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 20 žmonių. Apsidžiaugėme, kad Daukučiuose dar rasime ne vieną pašnekovą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Lyg pabirę brangūs karoliukai

Šiuo metu tikrasis šio kaimo vaizdas pasirodė labai liūdnas. Eidama senuoju Daukučių kaimo ūlyčios keliuku aplinkui mačiau žalia samana apėjusius medžius, krūmokšnius, šimtamečių medžių vėjovartas, nurudusioje nepjautoje žolėje skendinčias sodybas su vaiduokliais virtusiais molinių tvartų griuvėsiais, įdubusiais daržinių ir klėčių stogais, apleistais šuliniais. Tik iš paskutiniųjų laikosi kadaise didelį pulką šeimynykščių glaudusios gyvenamosios trobos. Kažin ar kas dar peržengs jų slenkstį, įpūs žiburį jų languose, pramins priebučio link takelį? Vienoje sodyboje graudu buvo žiūrėti į gal keliolika apleistų bičių avilių. Tai vis kadaise buvusio pasiturinčių Lietuvos ūkininkų gyvenimo, jų puoselėtų vertybių pėdsakai. Į visa tai žiūrint apėmė jausmas lyg laikyčiau netelpantį delne sutrūkinėjusį seną perlų vėrinį, kurio karoliukai byra pro pirštus ir krenta, rieda kažkur nesugrąžinamai…

Raimundas Barasnevičius yra vienas iš Daukučių senbuvių.

Pasiryžę atstatyti tėviškę

Daukučiuose pirmiausia užsukome į Barasnevičių kiemą. Čia šiuo metu gyvena Raimundas Barasnevičius ir jo sesuo Violeta Barasnevičiūtė.

R. Barasnevičius papasakojo, kad čia yra jo senelių Juozo (?) ir Bronės Dirvianskų sodyba, kuriai daugiau nei 100 metų. Seneliai turėjo 19 hektarų žemės. Jo mama Gertrūda Dirvianskaitė užaugo su seserimi Brone. Bronė mirė jauna. Senelių neatsimenąs. Kai jis gimė, jie jau buvo mirę.
„Mano tėvų Antano? Ir Gertrūdos Barasnevičių šeimoje užaugo šeši vaikai – penki sūnūs Virginijus, Stanislovas, Alfredas, aš, Raimundas, Rolandas ir sesuo Violeta. Stanislovas miręs, o Rolandas žuvęs. Alfredas gyvena Biržuose, o Virginijus – Visagine. Senelių žemę ir mišką atsiėmė sesuo. Patiems ją dirbti nėra sveikatos ir laiko. Sesuo dirba užsienyje, o aš vairuotoju Kupiškyje. Taigi žemę turime nuomoti. Pasilikę jos turime tik daržui. Norime tėviškę sutvarkyti. Deja, darbus sustabdė gaisras. Sudegė garažas, malkinė, dvi klėtys. Viena jų buvo senovinė, labai geros būklės. Tuose pastatuose sandėliavome sodybos remontui skirtas statybines medžiagas. Viskas supleškėjo. Policija įtarė padegimą, bet kaltininkų iki šiol nenustatė. Manau, kad namą vis tiek po truputį atnaujinsime. Dar nuodėgulius reikia pabaigti išvalyti. Tik aplink šlapia, žemė įmirkusi ir tie darbai nejuda“, – kalbėjo pašnekovas.

Barasnevičiai nori atnaujinti savo sodybą.

Jis pridūrė, kad kaime iš grynai vietinių žmonių jiedu su seseria tik ir likę. Gal dveji metai kaip mirusi Vandutė Puzinaitė, seniausia kaimo gyventoja. Ji būtų galėjusi daug ką apie Daukučius papasakoti. Kitoje kelio pusėje yra buvusi Vytauto Petrulio sodyba. Ten anksčiau prasidėdavo Daukutėlių kaimas. Kai po melioracijos jo nebeliko, V. Petrulio sodybą priskyrė Daukučiams. Ten per kelis dešimtmečius gyveno įvairūs žmonės. Daukučių ūkininkai buvo didžiažemiai, o prie jų prisišliejusiuose Daukutėliuose glaudėsi mažažemiai.

Telefonu pavyko pakalbinti ir Raimundo seserį Violetą, kuri tądien buvo išvažiavusi į miestą. Moteris patvirtino, kad tėviškėje ji retoka viešnia. Į Lietuvą grįžtanti tik pailsėti ir pasigydyti. Ji papasakojo, kad jų kieme anksčiau stovėjęs senelių statytas kryžius. Dabar likęs tik jo akmeninis pamatas. Spėjama, kad tas kryžius galėjo būti pastatytas 1833 metais. Mat tokia data įspausta ant jų namų duonkepės krosnies.
„Mama yra pasakojusi, kad namas senelių statytas ir yra senesnis nei dokumentuose paminėta. Nors šiuo metu dirbu užsienyje, bet į tėviškę visuomet traukia sugrįžti. Nepaisant visų nelaimių, esu užsibrėžusi gimtinę atstatyti. Kai baigsime tuos darbus ir kryžių vėl į seną vietą sugrąžinsime. Pavyko jį, laikytą sudegusioje klėtyje, šiek tiek apsvilusį iš ugnies išgelbėti“, – pasakojo V. Barasnevičiūtė.
Ji sakė dar žinanti, kad jos močiutė į Daukučius atitekėjo iš Bakšėnų kaimo. Jos mergautinė pavardė buvo Petrikėnaitė. Tokiais dalykais pasidomėjusi, kai buvo renkama informacija giminės geneologiniam medžiui. Senelis Juozas (?) lyg ir iš čia kilęs. Jis turėjo brolį Stasį.

Barasnevičių sodybos senojo kryžiaus pamatas.

Pašnekovė sakė, kad jos senelio pavardė įvairiuose dokumentuose buvo net penkis kartus iškraipyta. Vienur parašyta Dirvianskis, kitur Derevinskas ir dar kitaip. Taigi buvę keblumų, kai reikėjo tvarkyti nuosavybės dokumentus.
Violetos sūnus Marius irgi dirba užsienyje. Anūkas Lukas gyvena Šiauliuose.

Nuo Puzinų kalniuko

Ant kalniuko, į Laičių pusę, buvusioje Prano Puzino sodyboje, šiuo metu gyvena buvęs žaidelietis Bronius Balčiūnas. Aplankytas vyras papasakojo, kad šią sodybą jis nusipirko 1989 metais. Puzinai yra jo tolimi giminaičiai. Jie turėjo du sūnus. Pienininkas Bronius, kuriam aštuoniasdešimt metų, gyvena Panevėžyje, o jo brolis Gaudentas miręs. Jis buvo Andrioniškio vidurinės mokyklos direktorius.

Bronius Balčiūnas papasakojo apie Daukučių kaimą ir darbą gaisrinėje.

Greta ant to paties kalniuko, tik į Žaidelių pusę, buvo įsikūręs Petras Puzinas, Prano brolis. Vyras liko našlys su dviem nedidelėmis dukromis Irena ir Vandute. Jas užaugino pamotė. Irena Puzinaitė vėliau tapo nusipelniusia Lietuvos agronome, o Vandutė pasiliko tėviškėje prie ūkio. Melžė kolūkio karves. Dabar jos sodybą nusipirkę kiti žmonės. Šiuo metu čia gyvena Mindaugo Zubausko šeima.
„Pas Vandutę dažnai vykdavo giminės, kaimo žmonių suėjimai. Pas ją dažnai atvažiuodavo Albino Balčiūno dukra mokytoja Savutė Balčiūnaitė iš Skapiškio, jaunystės draugė Janilionio Prano dukra Laimutė iš Kauno. Daukučių kaimo žmonės mėgo pasižmonėti, bendrauti. Jeigu ilgai nebūdavo kokių vestuvių, krikštynų ar laidotuvių, tai kas penkeri metai be jokios rimtesnės priežasties giminės susibėgdavo į krūvą tai vienam, tai kitam kieme pasimatyti. Dabar viskas priblėsę. Daug sodybų ištuštėję. Nieko nebelikę pirmoje senosios ūlyčios sodyboje, kuri priklausė Kostui Graičiūnui, vėliau čia gyveno Martinenkienė. Šiuo metu tą sodybą yra nusipirkęs toks Daunoras. Čia negyvena. Žemė išnuomota. Albino Balčiūno sodyboje gyveno Virmantas Matulevičius. Dabar ji stovi apleista. Už gaisrinės buvo Marcinkevičiaus (Gačio) sodyba.“

„Jį nušovė, rodos, vokiečiai. Vėliau Marcinkevičienė ištekėjo už Jono Petrulio. Toje sodyboje gal vokiečių okupacijos metais buvo padegta daržinė, įvykdytas kriminalinis nusikaltimas, nusinešęs jaunos merginos gyvybę. Tų dalykų veikėjai ir liudininkai jau ilsisi amžinybėje. Kur gyventa Baltušių, dabar įsikūrę Mažeikos. Jie ne vietiniai žmonės. Povilas Baltušis buvo kaimo siuvėjas. Jo sūnus Petras buvo mokytojas. Sovietiniais laikais dirbo rajone partinį darbą. Nacionalizuotoje Prano Šilinio sodyboje (šeimininkai buvo priversti palikti namus ir išvyko į Panevėžį) daug metų gyveno kolūkio pirmininkai. Pamenu, 1963 metais prieš man išvažiuojant į kariuomenę, ten gyveno kolūkiui vadovavęs Petras Kairys. Kurį laiką ten buvo ir kolūkio kontora, ir biblioteka-skaitykla. Netoli P. Šilinio namų yra išlikęs akmeninis Pranui Janilioniui priklausęs pastatas. Kolūkio laikais ten veikė kalvė, o vėliau buvo pieno surinkimo punktas. Jame ilgai dirbo tuo metu kolūkiui pirmininkavusio Leono Apšegos žmona Palmira. Daukučių kaimui priklausė ir vienkiemiuose gyvenę kiti Šiliniai, Vilimai, Jokubauskai, Marcinkevičiai“, – pasakojo B. Balčiūnas.

Čia kadaise buvo įsikūrę Gudeliai ir Balčiūnai.

Jis pats yra gimęs ir užaugęs gretimame Žaidelių kaime. Daug metų dirbo ugniagesiu-gelbėtoju. Vyras pamena, kad 1987 metais Daukučiuose pradėtas statyti gaisrinės pastatas. Jos prireikė, kai Laičiuose buvo pradėtas statyti gyvulininkystės kompleksas ir Žaideliams rajono priešgaisrinė tarnyba skyrė gaisrinės automobilį. Tuo metu ši gaisrinė buvo viena modernesnių rajone. Iki šiol čia yra įsikūrusi Žaidelių ugniagesių komanda.

„Be darbo ugniagesiai-gelbėtojai nesėdėjo. Per mano darbo metus būta gaisrų ir Daukučiuose, ir aplinkiniuose kaimuose. Degė gyvenamieji namai Laičiuose, Žaideliuose. Kartą net padegimas buvo įtartas. Laimei, nepasitaikė čia žmonių aukų“, – prisiminė darbo metus pašnekovas.
Paklaustas, ką šiuo metu veikia, B. Balčiūnas sakė, kad šiek tiek ūkininkauja. Laiko avių, karvę, teliuką, vištų. Pensija nedidelė, o toks ūkelis leidžia prisidurti pragyvenimui. Kartais dar padeda ir Daukučių žemės ūkio bendrovei per darbymetį.

„Taigi nuobodžiauti nėra kada. Sueinu su kaimynais. Vieni kitiems padedame šienauti, bulves nukasti. Kai reikia, kaimynus į Kupiškį nuvežu pas gydytoją ar kitais reikalais. Kai autobusai labai retai į kaimą užsuka, žmones gelbsti tik geranoriška ratuotų artimųjų pagalba“, – sakė pašnekovas.

Iš Vido Zulono prisiminimų

Kupiškėnas Vidas Zulonas papasakojo, kad jis užaugo Daukučiuose, senelių Antano ir Izabelės Zulonų sodyboje. Seneliai turėjo dvi dukteris Eleną ir Genę bei sūnų Juozą. Jų ūkiui priklausė 30 hektarų žemės. Senelis mirė 1947 metais, 1948 metais jo močiutė su vaikais pasitraukė iš namų. Vieni šeimos nariai apsigyveno Anykščių, o kiti – Panevėžio krašte, kad išvengtų, kaip didžiažemiai, išvežimo į Sibirą. Tik 1957 metais močiutė, jos dukra Genė su juo, vienerių metukų sūneliu, sugrįžo atgal.

Čia buvo Antano ir Izabelės Zulonų sodyba. Dabar ją paveldėjo jų anūkai.

„Ūkis buvo nacionalizuotas, bet tuometinė valdžia leido mums apsigyventi buvusioje savo sodyboje. Dabar senelių ir tėvų palikimas yra atitekęs paveldėtojams anūkams. Aš nuosavybės teises esu perdavęs kitiems ir nebesikišu į tolimesnį šios sodybos likimą. Žinau, kad anksčiau buvo įleistas gyventi nuomininkas, o dabar vėl niekas lyg ir nebegyvena. Žemė išnuomota. Kai nebelieka sodybose gyvenančių žmonių, jos greitai sunyksta, nukenčia nuo įvairaus plauko niekdarių. Anksčiau dažniau ten apsilankydavau. Dabar tik retkarčiais pro šalį važiuodamas pasižvalgau pro automobilio langą į tą peizažą, kur užaugau. Daug laiko nutekėjo ir sentimentų vis mažiau“, – atviravo pašnekovas.

Ką papasakojo Savutė

Iš Daukučių kilusi Albino Balčiūno dukra Savutė Balčiūnaitė daug metų gyvena Skapiškyje. Iki pensijos ji dėstė šio miestelio vidurinėje mokykloje geografiją. Šią specialybę įgijo 1953 metais baigusi Vilniaus universitetą. Su ja irgi pasikalbėjome telefonu. Moteris papasakojo apie savo šeimą, kurioje užaugo.
„Mano mama Stančikaitė į Daukučius atitekėjo iš Rudikų ir tapo Gudeliene. Jos vyras Juozas Gudelis 1924 metais mirė. Mama liko su dviem sūnumis, gimusiais 1921 ir 1923 metais. Po dvejų metų ji vėl ištekėjo už Albino Balčiūno. 1927 metais gimiau aš. Mano tėvelis posūnius ir mane augino vienodai, neskyrė. Jis turėjo 11 hektarų žemės. Iš jų 5 hektarai buvo mamos pasoginiai ir dar šešis tėvelis nusipirko iš jos brolio, kuris Rudikuose nenorėjo gyventi. Gudelio buvo 8 hektarai. Tą žemę tėvelis paliko posūniams Kaziui ir Antanui, o mane leido į mokslą. Antanas 1945 metais buvo kareivių nušautas. Kazys baigė buhalterių kursus, bet gimtinėje darbo negavo. Matyt, viena priežasčių buvo ir neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs jo brolis. Tada Kazys išvažiavo darbo ieškoti ir gyventi į Rygą.

Pranui Janilioniui priklausiusiame akmeniniame pastate veikė kalvė, vėliau buvo pieno surinkimo punktas.

Baigusi studijas paskyrimą dirbti gavau į Pandėlį. Po kelerių metų persikrausčiau į Skapiškį, į savo rajoną, kad patogiau būtų padėti pasiligojusiems tėvams. Pirma netekau mamos. Ji iki mirties gyveno Daukučiuose. 1996 metais tėvelis persikraustė pas mane į Skapiškį. Jis pasimirė 2002 metais. Kazys tėvų sodybą pardavė giminaičiui Vaitiekūnui. Šis perleido kitiems. Taigi ji ėjo per kelias rankas. Kas išplėtė bityną, nežinau. Mano tėvelis turėjo tik porą avilių. Jis visuomet labai rūpinosi sodybos statiniais, vis paremontuodavo tvartą, klojimą, pirtelę. Senokai buvau Daukučiuose“, – apgailestavo pašnekovė.
Ji papasakojo, kad senais laikais Daukučių jaunimas pasilinksminti rinkdavosi Daukutėlių kaime pas Puziną, vadintą Puzinuku, nes šokiams ir didesniems susibūrimams labai tiko erdvus jo sodybos kiemas. Keturi Janilionio berniokai pagrodavo armonikomis. Į tuos pasilinksminimus prieškario metais eidavo vyresnės už ją kaimo merginos Pielaitės, Daunoravičiūtės, Zulonaitės. Pas Puzinuką ir į mojavą kaimo žmonės traukdavo.

Prano Šilinio namas yra regėjęs geresnių laikų. Čia ilgai gyveno kolūkio pirmininkai.

Pasak S. Balčiūnaitės, Prano Janilionio prosenelis buvo akmenskaldys. Dvaras jam dovanojo sodybą kartu su kalve, sumūryta iš akmens. Tokia yra to išlikusio akmeninio pastato istorija. O Janilionių sodybos seniai nė pėdsakų nebelikę. Dirvianskas mirė Smetonos laikais. Vėliau čia ūkį tvarkė Povilas Caplis, patėvis. Alekso Šilinio namas iš vienkiemio buvo nukeltas į Palėvenėlę. Jame veikė paštas.
Pašnekovė pridūrė, jog iš senų žmonių pasakojimų yra girdėjusi, kad maro metu išmirė visas Daukučių kaimas. Gyvas liko tik Purkėnas. Maro aukų kapai buvo žvyrduobėse, toje maždaug vietoje, kur susikerta kelias į Palėvenėlę, Žaidelius, Laičius. Pasakojama, kad ariant būdavo randama žmogaus kaukolių.

Istorijos faktai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Daukučių kaimui skirta gana daug vietos. Vidmantas Jankauskas ir Alvydas Totoris, geri šio krašto istorijos žinovai, pateikia daug įdomių istorinių faktų. Ten rašoma, kad kaimas susiformavo XVI a. viduryje Valakų reformos metu, priklausė Palėvenėlės dvarui. Pirmą kartą Daukučiai paminėti 1603 metais Kupiškio seniūnijos inventoriuje.

Vokiečių karių kapinės. Čia palaidoti ltn. Ferdinandas Weygoldas ir 41 Prūsijos 54-ojo pėstininkų pulko karys.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

1782 m. čia buvo 6 dūmai (ūkiai), 1795 m. – 8 dūmai. Pirmieji liustraciniai savininkai buvo Juozas Zazorinas, Kostas Šimkūnas, Viktoras Zulonas, Jonas Gudelis, Feliksas Janulionis, Juozapas Zulonas, Antanas Šilinis, Adomas Puzinas, Zigmas Puzinas, Baltrus Mažeika, Jonas Marcinkevičius, Jonas Purkėnas, Antanas Marcinkevičius, Stanislovas Dirvianskis.

1915 m. rugpjūtį keletą dienų ties Daukučiais vyko aršios durtuvų kautynės tarp rusų ir vokiečių dalinių. Žuvę vokiečių kareiviai palaidoti net 2 kapinėse. Kapinės išlikusios iki šiol. Per mūšius kaimas sudegė.
Daukučiai 1922 m. išskirstyti į vienkiemius. Tai atliko matininkas Antanas Kubilius. Žemė padalyta 32 savininkams. Didžiausi ūkiai buvo Genovefos ir Alekso Šilinių (33,22 ha), Juozo ir Petro Šinkūnų (32,04 ha), Jono Puzino (28,53 ha), Onos ir Antano Marcinkevičių (22,74 ha).

Buvęs Marcinkevičiaus (Gačio) trobesys.

1940 m. Daukučiai buvo seniūnijos centras. 1942 m. čia kartu su Daukutėliais buvo 37 ūkių savininkai, iš viso gyveno 139 žmonės.

1941 m. sovietinėje kariuomenėje dingo Bronius Dauderys, vokiečiai sušaudė Antaną ir Algį Marcinkevičius, Antaną Maižvilą, Stasį Liaušką, Napalį Kavoliūną, Julių Dauderį. Pokario metais žuvo Antanas Gudelis, Pranas Šilinis, Lionginas Marcinkevičius, Pranas Puzinas, Pranas Janilionis, Tamošiūnas, seniūnas Čereška, prie partizanų (Girelės būrio) prisidėjęs Pranas Puzinas (1918–1995, vėliau už tai kalėjęs gulage), Julius Jokūbonis (1921–?), 1948 m. žuvo partizanas Julius Blieka. Į Sibirą buvo ištremta Janilionių šeima ir Mykolas Marcinkevičius. Aleksas Šilinis, Zulono, Pielių šeimos, vengdamos tremties, paliko savo namus.

1959 m. kaime buvo 18 ūkių ir gyveno 49 žmonės. 1940–1954 m. Daukučiai buvo apylinkės centras. Apylinkės pirmininkais yra buvę V. Kraponas, Danielius Balčiūnas, J. Vilimas, Vaclovas Gasparonis.
Iš Daukučių kilę agronomai Julius Vilkas, Gaudentas Šilinis, Vanda Pielaitė-Būdvytienė, Irena Puzinaitė, kunigai Lionginas Šilinis ir Jonas Šinkūnas, miškininkas Aleksas Šilinis.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Visaginietis (5.20.176.207)

    2018-01-18 at 13:41

    Koks geras straipsnis! Malonu skaityti!:)

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų