Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

VARANIŠKIAI: KUR ŽMONĖS SUSITINKA IR PO DAUGELIO METŲ

Tikri varaniškiečiai Bronė ir Vilius Rinkevičiai savo namuose saugo kaimo vėliavą.

Varaniškiai – Subačiaus seniūnijos kaimas, iš Kupiškio pasiekiamas važiuojant Siaurių link, pravažiavus Oniūnus ir pasukus į dešinę. Galima nuvažiuoti ir kitu keliu – per Antašavą, Uoginius. Nedidelis, ramus ir tykus Varaniškių kaimas. Jo praeitį dar saugo senieji, dabartiniai ir buvę gyventojai, ateitį kurs čia gyventi atsikeliančios naujakurių šeimos. Į svečius pas varaniškiečius užsukę ir domėjomės šio kaimo istorija, dabartimi.

Jurga BANIONIENĖ

Sodyba prie senojo ąžuolo

Pirma aplankyta sodyba – Bronės ir Viliaus Rinkevičių. Abu jie – vietiniai, tikri Varaniškių kaimo žmonės. Augo vienkiemiuose, vienas kito kaimynystėje, o paskui likimas sudėliojo taip, kad sukūrė šeimą, užaugino du sūnus. Vyresnėlis Jokūbas dabar studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto pirmame kurse informatiką, jaunylis Ignas – Subačiaus gimnazijos devintos klasės mokinys.
„Mes užaugome trise, brolio gyvo jau nebėra, o sesuo Danutė Rusienė Varaniškiuose gyvena. Baigiau Bikonių pradinę, paskui mokiausi Subačiuje, įstojau į Vabalninko žemės ūkio mokyklą, įgijau zootechniko specialybę. Pagal paskyrimą dirbau Pasvalyje, ten prabėgo apie 20 metų, o paskui mamai, vienai likusiai, reikėjo priežiūros, tad 1997 metais grįžau į tėviškę“, – apie save pasakojo V. Rinkevičius.
Jo šeima gyvena namuose, kuriuos Viliaus tėtis atvežė iš vienkiemio. „Tai buvo 1977 metai. Tėtis ant rąstų namus atitempė čia, į savo buvusią tėviškę“, – kalbėjo pašnekovas.

Vilius Rinkevičius prie savo sodybos ir visos giminės simbolio – senutėlio ąžuolo.

Tikras šios sodybos simbolis – senutėlis ąžuolas. Pasak V. Rinkevičiaus, senas, kaip gyvenimas, tikriausiai visą šimtą ar daugiau metų skaičiuojantis. Jis paragino užsukti pas visai netoli gyvenančią seserį Danutę, kuri išsamiai giminės istorija domisi ir galės daugiau apie tai papasakoti.

B. Rinkevičienė sakė, kad jos gimtieji namai Varaniškiuose dar tebestovi. Juose dabar gyvena mama su broliais Petru ir Povilu. „Šeimoje buvome devyni vaikai – penki broliai ir keturios seserys, aš – aštunta. Dviejų iš mūsų jau nebėra. Šiame kaime gyvena sesuo Laima Kireilienė, brolis Kazimieras Vogulys, netoli, Ožkiniuose, sesė Janina Juškėnienė, o Ničiūnuose – Ona Baniūnienė. Aš mokiausi Miliūnuose, Subačiuje, o paskui išvykau į Anykščius. Žemės ūkio mokykloje įgijau laborantės specialybę. Po mokslų grįžau čia. Kolūkių laikais dirbau „Vienybės“ kolūkio fermoje, paskui buvau namie, prie mamos, sutikau būsimą vyrą“, – kalbėjo varaniškietė.

Rinkevičių šeima ūkininkauja – augina grūdines kultūras, laiko dvi karves. Vilius darbuojasi Kupiškio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Alizavos ugniagesių komandoje, o Bronei ir namuose darbų užtenka – reikia ūkį, daržus apeiti, sodybos aplinką prižiūrėti.

Paklausti apie Varaniškius, jų gyventojai pasakojo, kad kaimas nėra didelis, sodybų nedaug. Dar gyvena kiti Rinkevičiai, Tavoriai, Bronius Maksvytis, Povilas Skupas, Kazimieras Vogulys, Dainius Slučka, Genė Kačiulienė, Povilas Užusienis, Danutė Rusienė, Traupiai, Svajūnas Gudelevičius su mama Brone, kelios Kireilių šeimos, Zita Skupienė, Algirdas Maksvytis. Tuščią likusią sodybą prižiūri Albinas Stumbrys, vaikai atvažiuoja į Jėčių namus.

Daugiausia gyvena vyresnio, vidutinio amžiaus žmonės. Nemažai – ir po vieną. Jaunimo nedaug, tik kelios šeimos. Žmonės draugiški, bendraamžiai tarpusavyje dar pabendrauja, kai reikia, niekas bėdai ištikus pagelbėti neatsisako. Tik dabar Varaniškių kaimas pritilęs, ne taip, kaip seniau. Vilius prisiminė, kad būdavusi tradicija rengti didelius gyventojų suėjimus. Tai viename, tai kitame kieme kaimynai rinkdavosi, kartu švęsdavo. „Dabar to nebėra, nebent giminės tarpusavyje susieina“, – sakė V. Rinkevičius.

Jo žmona džiaugėsi, kad artimiausi žmonės niekur toli neišvažinėjo, su mama, broliais, sese kone kasdien susitinka.
Prieš kelerius metus Rinkevičių namuose dar vykdavo gegužinės pamaldos, vadinamosios „mojavos“.
Varaniškiai išskirtiniai tuo, kad turi savo kaimo vėliavą. Ji saugoma Rinkevičių namuose.
Anot Viliaus, gyventi čia gera, saugu, tik viena bėda – neasfaltuoti keliai, reikia žvyrkeliais į Kupiškį dardėti.

Iš visų kitų Varaniškiuose išsiskiria Danutės Rusienės sodyba. Prieš septynerius metus į gimtinę grįžusi moteris dabar mėgaujasi gimtojo kaimo ramybe.

Gimtinės trauka nenugalima

Atsisveikinę su šia šeima, skubame pas V. Rinkevičiaus seserį Danutę Rusienę. Į jos sodybą negali neatkreipti dėmesio – akį traukia ne tik gyvenamasis namas, bet ir graži, originaliais statiniais išpuošta aplinka. Čia stovi ir senas kryžius. Danutė pasakojo, kad jį pastatė kaimo jaunimas. Amžiaus tiksliai pasakyti negalėjo, nes užrašas akmenyje neįskaitomas, bet daugiau nei šimtą metų jis tikrai skaičiuoja. „Pavasarį, prieš Šeštines, būdavo paprotys, kad kaimo jaunimas papusryčiavęs eidavo per visą kaimą giedodamas iki šio kryžiaus. Intencija – kad metai geri, derlingi būtų, viskas augtų. Ne tik Varaniškiuose, bet ir kituose kaimuose šio papročio buvo laikomasi. Mano pusseserė, Lionė Totorienė iš Žaidelių, pasakojo, kad prie kryžiaus sakydavo tokius žodžius: „Viešpatie, tu šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. Laimingi tie, kurie tavo prisikėlimu tiki“, – kalbėjo varaniškietė, kuri buvo atgaivinusi tradiciją melstis prie šio kryžiaus gegužės mėnesiais.
Moteris dar minėjo, kad Pamarnakių kaime būta Užusienių dvaro, ten eidavę dirbti ir varaniškiečiai. Dabar toje vietoje vien griuvėsiai belikę.

D, Rusienė teigė, kad Varaniškiai buvęs didelis, gražus kaimas. 1914 m. jis sudegė. „Per gaisrą ir mūsų, Rinkevičių, sodybos neliko, vienintelis Mažeikų kiemas nenukentėjo. Tada vyko Didysis karas, kaimo žmonėms buvo pranešta, kad reikia trauktis. Visi, kas ką turėjo, pasiėmė ir paliko namus, tarp jų ir mano seneliai, Antanina ir Jonas Rinkevičiai su savo penkiais vaikais. Mano krikšto mama Bronė tada dar buvo kūdikis. Močiutė tik kelyje prisiminė, kad paliko lopšį, sugrįžo namo jo pasiimti, dar senelio paliktus batus pamatė, juos apsiavė ir visus pasivijo. Kažkur pernakvoję žmonės vėliau pamatė liepsnas kylant. Grįžo, o gyventi kur jau nebuvo. Seneliai glaudėsi daržinėje. Žmonių draugiškų būta, gyventi žiemai juos priglaudė Mažeikai. Senelis Jonas iškart pradėjo savo rankomis namus statytis. Vėliau valdžia pradėjo žemę dalyti ir reikėjo keltis į vienkiemius. Senelis Jonas ir mano tėtis Jokūbas ir vėl namus pasistatė. Vienkiemyje gimiau ir aš, ir mano abu broliai. Netoli nuo šios sodybos, už kelių šimtų metrų, jis buvo. Paskui vėl reikėjo grįžti gyventi į į kaimą, į tą pačią vietą, kur gyveno senelis. Ten dabar brolis Vilius šeimininkauja. Taigi, čia jau ketvirta giminės karta gyvena“, – pasakojo D. Rusienė.
Pasak jos, senutėlis ąžuolas, apie kurį V. Rinkevičius kalbėjo, gali būti ir prosenelio, ir senelio sodintas. Ant jo kabo kryželis, kuris irgi turi savo istoriją. „Senelis yra sakęs, kad būtų laimingas, jei ant ąžuolo kryželis būtų. Mano krikšto mama Bronė jo norą įgyvendino. 2003 metais buvo surengtas didelis Varaniškių kaimo žmonių susitikimas. Ta proga ir kaimo vėliavą sukūrėme. Dabar tokie kaimo susitikimai dažnai organizuojami, o tąsyk rajone buvome pirmi. Kartu su Jaronimu Čieliu, kilusiu iš šio kaimo, jį rengėme, viskas puikiai pavyko, suvažiavo apie šimtą žmonių. Šventėme buvusioje Razmislavičių sodyboje, lankėme artimųjų kapus, aukotos šv. Mišios. Pašventinome ir vėliavą, ir tą kryželį, o paskui jį prie sodybos ąžuolo prikalėme“, – kalbėjo pašnekovė.

Namelis medyje – Danutės žento Roberto idėja. Jį sumeistravo sūnui Rapolui.

D. Rusienė prisiminė, ir kaip tėtis iš vienkiemio namus į kaimą perkėlė. „Visi apie tai šnekėjo – namą užkėlė ant rąstų ir per laukus atitraukė, net mamos pelargonija, stovėjusi ant palangės, nuo jos nenukrito. Tėtis labai norėjo grįžti į savo tėviškę“, – sakė moteris.

D. Rusienė mokėsi Subačiuje, tada išvyko studijuoti į Kauną. Įgijusi ekonomistės specialybę dirbo Pasvalio rajone, 1984 m. atvyko į Subačių, o netrukus persikėlė į Kupiškį. „Gyvenau mieste, tačiau kartu su dukros Jūratės šeima dažnai į Varaniškius atvažiuodavome. Šita sodyba buvo negyvenama, viskas apleista, apžėlę, tvarkytis labai padėjo kaimynai. Kad būtų kuo užsiimti anūkui Rapolui, Viliaus vaikams, pirmiausia įrengėme sporto aikštelę, vėliau – namelį medyje“, – prisiminė varaniškietė.

Dabar čia jauku ir septynerius metus Varaniškiuose gyvenančiai Danutei, ir dažnai apsilankančiai dukros šeimai. Pašnekovė tvirtino, kad jos į miestą visai netraukia. O ir keliai labai prasti.
D. Rusienė džiaugėsi, kad Varaniškiuose gyvena tvarkingi žmonės. Tik gaila, kad jaunimo mažai, vaikai po miestus išvažinėjo, daugiausia senbuviai likę.

Po vienu stogu gyvena kelios Kireilių šeimos kartos. Julius Kireilis su mama Janina, gyvenimo drauge Ilona ir atžalomis – dukrele Monika ir sūnumi Sajumi.

Kaimo jaunimas

Aplankėme ir vieną jauną varaniškiečių šeimą. Julius Kireilis su gyvenimo drauge Ilona šeimininkauja savo tėvų namuose. Kartu gyvena mama Janina. Tėčio Povilo nebėra dveji metai.

„Aš Varaniškiuose gimęs, augęs, niekur ir pabėgęs iš jų nebuvau“, – kalbėjo Julius.

Ilona į Varaniškius atsikėlė iš kaimyninio Panevėžio rajono, Vaivadų, čia susipažino su Juliumi. Dabar pora augina dvi atžalas. Vietoje nenustygstanti pustrečių metų Monika ir judrus pusantrų metukų Sajus – tikras visų džiaugsmas.

Gyvenimu kaime jauna šeima nesiskundžia, bėda tik, kad darbų nėra. Julius darbuojasi, triūsia pas vieną ūkininką netolimame Tautvilų kaime. J. Kireilis prisipažino, kad yra kilę minčių ir emigruoti: „Gali trumpam į užsienį išvykti, užsidirbti pinigo, bet gyventi norisi kaime. Čia esu įpratęs, į miestą nenorėčiau.“

Kai jis darbe, ant draugės pečių yra nemažas ūkis – savo reikmėms šeima augina triušius, paukščius, karves. Bet Ilona sakė esanti kaimo vaikas, ūkio darbai jai nesvetimi.
J. Kireilis apgailestavo, kad Varaniškiai sensta. „Mes jauniausi kaime, dar vieni jauni žmonės – Aižinai, neseniai atsikėlę, tvarkosi. D. Slučka dirba užsienyje, bet parvažiuoja į savo sodybą. Daugiau – visi vyresni, kai kurie ir po vieną palikę, kelios sodybos visai tuščios. Gyventojai draugiški, sugyvename, nesipykstame“, – džiaugėsi Julius.

Šnektelėjome ir su Juliaus mama J. Kireiliene. Senolė pasakojo, kad yra kilusi iš Tautvilų kaimo, o į Varaniškius atitekėjo, čia daugiau nei 40 gyvenimo metų prabėgo. Su vyru susilaukė dviejų atžalų. Dukra Zita gyvena Panevėžyje. Janina sakė, kad pamilo Varaniškius – su visais žmonėmis sueidavo, nesibarė. Tik dabar mažai kur išeina, sveikata nebe ta.

Varaniškių kaimo, kuriame prabėgo paauglystė, iš kurio kilusi mama, iki šiol nepamiršta Jaronimas Čielys.
Jurgos Banionienės nuotraukos

Sugrįžti kviečia vaikystės keliai

Šiame kaime yra ir Jaronimo Čielio giminės šaknys. Iki šiol jis jaučia didelius sentimentus Varaniškiams. Jaronimas buvo ir vienas prieš keturiolika metų vykusio varaniškiečių susitikimo iniciatorių. Entuziazmo nepraradęs ir dabar, sakė, kad kitąmet būtinai reikia dar kartą visus šio kaimo buvusius ir dabartinius gyventojus į draugę sukviesti.

„Mano mama Paulina Skaudaitė buvo tikra varaniškietė. Ji ištekėjo už našlio Povilo Čielio. Tėvas Panevėžio rajone, Vareikiuose, pasistatė namus, nusipirko 7 hektarus žemės ir po vedybų su mama ten įsikūrė. Aš Vareikiuose, Žaliosios girios pakraštyje, ir gimiau“, – pasakojo J. Čielys.
Skaudų šeimoje augo 7 vaikai – 3 seserys ir 4 broliai. „Kai mirė tėvai, mano mamai buvo 15 metų, o jauniausiam Jonukui – vos treji, visi liko našlaičiais. Mama buvo vyriausia, tai prižiūrėjo visus 9 metus, iki savo vedybų“, – giminės istoriją prisiminė pašnekovas.

Jaronimas ir pats anksti neteko tėčio, vos ketverių metų būdamas. Liko tėvo statytoje sodyboje su mama. Iš ankstesnės santuokos tėvas turėjo daugiau vaikų, vienas jų, sūnus Jonas, su šeima į šiuos namus ir atsikraustė. Dviem šeimininkėms po vienu stogu sunkiai sekėsi sutilpti, tad netrukus Jaronimas su mama persikraustė į Geležius, į seniūnijos jiems paskirtą butą, bet ir iš čia reikėjo išeiti. Varaniškiuose naujus namus kaip tik buvo pasistatęs mamos brolis Povilas, tad su sūnumi Paulina grįžo gyventi į savo gimtuosius senuosius Skaudų namus. Tai 1947 metų pabaigoje J. Čielys ir atsidūrė Varaniškiuose. Čia prabėgo 11 jo gyvenimo metų, pasak pašnekovo, pačių gražiausių. Tiesa, lengva nebuvo, mama sunkiai vertėsi, o vaikui mokslų siekti labai norėjosi. 1948 metais Jaronimas baigė Miliūnų pradinę mokyklą, paskui net keturias vasaras piemenavo. Kai 1952 m. Varaniškiuose buvo atidaryta mokykla, atėjo į penktą klasę. Baigęs šią mokyklą, būdamas 19 metų, atvyko mokytis į Kupiškį, į darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Paskui likimas klostėsi palankiai – Jaronimui pasisekė įstoti į Žemės ūkio akademiją neakivaizdžiai mokytis agronomijos. Po studijų gyvenimas nuvedė į Pakruojį. Ten sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų – dukrų Jūratės ir Vilmos, sūnaus Romualdo. Deja, žmonos neteko. Po jos mirties Kupiškyje likę giminės ėmė vadinti grįžti į Kupiškį. Prieš 28 metus su sūnumi ir parvažiavo. Darbavosi Byčių kolūkyje, draudimo agentu, Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje, iš čia išėjo į pensiją.
82 metus einantis J. Čielys nuobodžiauti nelinkęs – yra aktyvus Trečiojo amžiaus universiteto narys, dainuoja Kupiškio kultūros centro mišriame chore, jį dažnai galima sutikti įvairiuose rajono kultūriniuose renginiuose.

Paklaustas apie Varaniškius pašnekovas pasakojo, kad visada mielai ten nuvažiuoja, aplanko šiame kaime tebegyvenančius vaikystės draugus – brolius Algį ir Bronių Maksvyčius. Deja, daugelio tarp gyvųjų nebėra. „Tą Varaniškių ir šio kaimo žmonių trauką visada jaučiu, lyg nebūčiau nuo jų atitrūkęs, juk čia užaugau, čia prabėgo gražiausi paauglystės ir jaunystės metai. Visi buvome kaip viena šeima“, – kalbėjo buvęs varaniškietis.

Istoriniai faktai

J. Čielys labai domisi šio kaimo istorija. Jis parodė istoriko Alvydo Totorio surinktą archyvinę medžiagą apie Varaniškius. Ji byloja, kad kaimas susiformavo XVI a. viduryje (apie 1557 m.) per Valakų reformą. Priklausė Upytės valsčiui ir buvo Pamarnakių dvaro savininko Tarčybos nuosavybė.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Varaniškiai paminėti 1784 m. Kupiškio parapijos, kuriai priklausė, aprašyme.

Po baudžiavos panaikinimo, 1861 m., sudarius valsčius, Varaniškiai tapo Panevėžio apskrities Stumbriškio valsčiaus seniūnijos centru.

1870 m. kaimas padalytas į I ir II Varaniškius. Pirmieji su 115 dešimtinių žemės dar priklausė Pamarnakių dvaro savininkei Zavadskai, o antrieji buvo išsipirkę žemę. Kai buvo sudaryta Antašavos parapija, prie jos priskirti ir Varaniškiai.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Rusijos caro valdžiai suvalstybinus dvarų žemę, Varaniškių kaimo gyventojai tapo valstiečiais. Žemę dirbo rėžiais, trobesius buvo išsidėstę ūlyčios principu – abipus kelio šiaurės ir pietų kryptimi.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dalis Varaniškių kaimo valstiečių buvo išskirstyti į vienkiemius. Į šią grupę pakliuvo daugiausia II Varaniškių valstiečiai – Motiejus Alekna, Adomas Jozėnas, Antanas Rinkevičius, Juozas Zuoza, Juozas Kalkys, Vytautas Traupys, Antanas Skupas. Kiti kaimo valstiečiai, vykstant tarpukario žemės reformai, išsikėlė į vienkiemius. Tarp jų – Vincas Gudelevičius, Antanas Kačiulis, Jonas Linkevičius, Viktoras Sadauskas, Jonas Rinkevičius, Lionginas Maksvytis, Povilas Mažeika ir kt. Dalis Varaniškių kaimo gyventojų liko gyventi sodžiuje – tai Skaudai, Stumbriai, Bartuševičius, Paulina Sadauskaitė ir Kireiliai, Jonas ir Jurgis Mažeikos, Antanina Natkienė.
Buvusį Pamarnakių dvarą 1873 m., kaip palivarko vienkiemį, iš Rusijos caro valdžios lengvatinėmis sąlygomis įsigijo armijos generolas majoras Nikolajus Tokarevas. Vėliau ūkį ir dar 65 hektarus žemės jis padovanojo savo dukrai Anastasijai Tokarevai-Razmislavičienei, kuri atsikėlė iš Vilnijos krašto, Rudaminos, su savo sūnumis Aleksu, Mykolu bei Volodia ir ėmė čia ūkininkauti. Per Pirmąjį pasaulinį karą dalis šios sodybos pastatų sudegė – juos atstatė ir iš motinos paveldėtame ūkyje ūkininkavo Mykolas Razmislavičius. Aleksas Razmislavičius gavo 20 hektarų žemės dalį Bikonių kaimo pašonėje, pasistatė namus ir ūkininkavo iki kolūkinės santvarkos pradžios. Vėliau gimusi Anastasijos dukra Julija paveldėjo 12 hektarų žemės, o Anastasijos sūnus Volodia, Pirmojo pasaulinio karo nublokštas į Rusiją, į Pamarnakius nebegrįžo.

Nuo 1919 m. vidurio Varaniškiai buvo priskirti prie Kupiškio valsčiaus Šaltenių seniūnijos. 1947–1950 m. kaimas priklausė Geležių valsčiui, 1950–1954 m. – Kupiškio rajono Palėvenės, o nuo 1963 m. – Subačiaus apylinkei.

1949 m. Varaniškių ir Pamarnakių kaimų valstiečiai „savanoriškai“ įkūrė Varaniškių kolūkį, kuris 1950 m. buvo sujungtas su Oniūnų ir „Lietuvio“ (Šaltenių) kolūkiais ir pavadintas „Vienybės“ kolūkiu.
1923 m. Varniškiuose buvo 25 ūkiai, gyveno 152 gyventojai. 1942 m. – 136 žmonės.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų