Rezervuota jaunimui

KINEZITERAPEUTĖ SAVO PACIENTŲ NIEKADA NEPAMIRŠTA

Kineziterapeutė Justina Vareikaitė-Barzevičienė įsitikinusi, kad svarbiausia – turėti sritį, kur gali realizuoti savo gebėjimus.
Jurgos Banionienės nuotrauka

„Ir Kupišky dangus žvaigždėtas“

Kineziterapeutė Justina Vareikaitė-Barzevičienė – puikus pavyzdys, kaip svarbu kryptingai eiti savo svajonės ir tikslo link. Metusi pradėtas studijas ir pasirinkusi specialybę, prie kurios visada linko širdis, dabar ji nė trupučio nesigaili savo sprendimo. Labai mėgsta darbą, kurį atlieka. Pakilęs iš ligos patalo pacientas – stebuklas ir puikiausias įvertinimas to, ką darai.

Mėgstama veikla Justiną su šeima sulaikė ir nuo emigracijos, o gimtoji Alizava tapo sava ir jos artimiesiems.

Jurga BANIONIENĖ

Justina, esi mūsų krašto žmogus. Papasakok daugiau apie save.

Esu iš Alizavos, tai – mano gimtinė. Čia baigiau pagrindinę mokyklą, paskui perėjau mokytis į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Pradėjau studijuoti, daug laiko praleidau sostinėje, o likimas susiklostė taip, kad grįžau į savo lizdą.

Iš vaikystės Alizavą pamenu gyvą, buvo labai daug jaunimo, vaikų. Veiklos mums niekada netrūko – nebuvo tokio būrelio, kuriame nedalyvaučiau. Pirmenybė atitekdavo sportui, visur išvažinėta, visose varžybose dalyvauta, bet traukė ir šokiai, muzika (bandžiau groti pianinu, gitara), kelionės, turistiniai žygiai. Tas aktyvumas lydi mane iki šiol: kaip vaikystėje, paauglystėje namo grįždavau sutemus, taip ir dabar.

Šiuo metu Alizavoje likę vyresni žmonės, jaunimo mažai, bet man tai labai mielas kraštas. Pažįstami vis klausia, ką randu kaime, bet visada labai gera į jį grįžti, puikiai čia jaučiuosi. Galėjome kurtis ir mieste, bet širdis traukė į Alizavą.

Kaip nusprendei pasirinkti kineziterapijos specialybę?

Aš toks žmogus, kuris negali ramiai sėdėti. Jaunystėje su kineziterapija nesu susidūrusi, bet mokydamasi paskutinėje klasėse žurnale „Kur studijuoti“ paskaičiau apie šią specialybę ir ji mane sužavėjo. Iškart supratau, kad noriu šį dalyką studijuoti. Bet viskas susiklostė taip, kad įstojau į slaugą Vilniaus universitete. Studijavau dvejus metus, bet visada jaučiau, kad esu ne savo rogėse. Išlaikiau visus egzaminus ir perstojau į kineziterapiją Vilniaus kolegijoje. Žinoma, sulaukiau visokių nuomonių – net dėstytojai skambino ir klausė, kur dingau, kadangi mokytis sekėsi labai gerai. Pirmą mėnesį pajutau, kad kineziterapija – man. Tikrai labai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu. Matyt tai, kas žmogui lemta, to ir pasieki.

Kuo ši specialybė Tave sužavėjo?

Kineziterapija – mokslas ir kartu menas. Ją taikant pavyksta padaryti tikrus stebuklus. Pas kineziterapeutus ateina vos pajudantis žmogus, arba jis atvežamas neįgaliojo vežimėlyje, o po gydymo išeina savo kojomis. Kai tik pradėjau domėtis šiuo terapijos būdu, sunku buvo patikėti, kad pasitelkus judesį, fizinį aktyvumą galima sukurti tokius nuostabius dalykus. Galimybė dirbti su žmogumi, matyti, kaip jis su kiekviena diena sveiksta, kyla, jo pasiektus rezultatus, – nuostabu.

Po studijų likai sostinėje? Kokia Tavo pirma darbinė patirtis? 

Baigusi mokslus persikėliau į Panevėžį. Beveik keturis mėnesius atlikau baigiamąją praktiką Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centre. Gavau nemažai patirties – vesdavau grupines mankštas, individualius ir grupinius kineziterapijos užsiėmimus. Per praktiką mokydavau ir kitus studentus.

Kineziterapeute dirbau Panevėžio integruotų sveikatos paslaugų centre, taip pat Paliatyvios pagalbos klinikoje. Čia susidūriau su labai sunkiai sergančiais, onkologiniais ligoniais. Jiems padėti nebegalėdavau, tik palengvindavau naštą įvairiais masažais, mokydavau šeimos narius, kaip apsaugoti ligonius nuo pragulų ir pan.

Darbas Integruotų sveikatos paslaugų centre irgi buvo nelengvas, teikdavome reabilitacijos paslaugas į namus. Dirbome su labai sunkiais, sudėtingos fizinės būklės ligoniais, po avarijų. Atsigaunantys po patirtų sunkių traumų pacientai iš kineziterapeuto dažnai tikisi labai daug, deja, būna, kad stebuklų padaryti negali, o kartais tai pavykdavo. Atiduodavau daug savęs, bet mano pastangos buvo ne veltui. Tai mane stimuliuodavo ir toliau nenuleisti rankų, dirbti, mokytis, bendradarbiauti su kolegomis. Kineziterapija niekada neleidžia stovėti vietoje – visada turi domėtis, tobulėti, susipažinti su naujovėmis ir tokiu būdu judėti į priekį.

Ar turi giliai į atmintį įstrigusių pacientų, kuriems pavyko pagelbėti?

Tai jaunuoliai, patyrę sunkias traumas. Vienas vaikinas, su kuriuo dirbau, kai ėmiau pas jį lankytis, pats negalėjo net pasiversti, baigus reabilitaciją, jis puikiai valdė savo kūną, pats apsitarnavo. Iki šiol su kai kuriais savo pacientais bendrauju, nuvykstu pas juos, domiuosi, kaip sekasi, tiesiog negalime vieni kitų pamiršti.

Kineziterapija – ne tik fizinė pagalba žmogui. Kai jis serga, nejuda, yra praradęs gebėjimus, kuriuos turėjo iki tol, būna labai sunku, pacientas būna save nuvertinęs psichologiškai. Ne kiekvienas yra pasiruošęs priimti kineziterapeuto pagalbą, gali bet kada būti atstumtas. Turi mokėti prie jo prieiti, rasti ryšį. Mūsų darbas labai įdomus tuo, kad pirmiausia turi įtikinti žmogų, jog jis pats turi norėti sau padėti. Jei viską už jį darysiu – nauda bus menka. Sveikstant specialisto darbas lemia tik 20 procentų, net 80 proc. sėkmės – paties ligonio pastangos.

Kaip atsitiko, kad palikai Panevėžį ir atsidūrei Alizavoje?  

Panevėžyje gyvenau aštuonerius metus, sukūriau šeimą. Ten įgijau daug geros patirties, kuri sustiprino mane, kaip specialistę. Su vyru nutarėme bandyti ieškoti laimės kitur, emigruoti. Grįžome į Alizavą pas tėvus, nes planavome, kad sūnus čia lankys mokyklą, o patys išvyksime. Viskas buvo nuspręsta, bet netikėtai kolega Saulius Paštukas pasakė, kad yra laisva darbo vieta Kupiškio socialinės globos namuose. Pagalvojau, kad galiu tiesiog nuvažiuoti pasižiūrėti. Ši viešnagė mane suglumino, sukėlė viduje sumaištį. Ėmiau svarstyti, kad svetur dirbsiu ne pagal savo specialybę, o labai norėjosi tęsti tai, ką pradėjau. Nusprendžiau pasilikti. Noras dirbti tai, ką moku, mane nugalėjo.

Mūsų, kineziterapeutų, specialybė leidžia darbuotis papildomai, todėl iš Socialinės globos namų skubu į mankštas, užsiėmimus su žmonėmis. Anksčiau juos vesdavome Kupos mokykloje. Dirbome ne tik su suaugusiais, bet ir su vaikais, nėščiosiomis. Kad veiklos daug, kad galiu realizuoti savo gebėjimus, mane stimuliuoja.

Dar dirbdami Kupos mokykloje pamatėme, kad žmonėms reikia kineziterapeutų pagalbos. Jie rinkdavosi ne tik į mankštas, bet ir norėdami pasikonsultuoti, gauti patarimų dėl įvairių sveikatos problemų – stuburo, raumenų sistemos ligų, vaikų netaisyklingos laikysenos ir pan. Norėdami burti bendraminčius įkūrėme asociaciją „Sveikatos taku“. Vasarą daug jėgų atidavėme padėdami remontuoti asociacijos patalpas, kur kupiškėnai galėtų burtis, gauti socialinės ir sveikatai naudingos informacijos, patirties, ja dalytis. Taip pat važinėjame po savo, kitų rajonų mokyklas, darželius, bendruomenes, vykdome įvairią švietėjišką veiklą. Darbas Socialinės globos namuose truputį išvargina, tad papildoma veikla – tikra atgaiva.

Tikriausiai pastebi, kad jaunimas bėga iš provincijos, ieško didesnių galimybių svetur. Ką apie tai manai?

Mane čia laiko veikla, tai, kad turiu kur realizuoti savo gebėjimus. Daugybė jaunuolių gali daryti tą patį, tik nemažai jų bijo, kad nepavyks, mano, kad niekas vietiniams neįdomu, miestelis mažas, nebus ką veikti, kuo užsiimti. Bet baimę reikia nugalėti. Svarbiausia – turėti tikslą ir jo siekti. Gyvenau Vilniuje, Panevėžyje. Laiko atžvilgiu tai, ką nuveikdavau ten ir ką galiu padaryti čia, nepalyginama.

Alizavos iš naujo jaukintis nereikėjo?

Man čia – namai. Įsigijome nuosavą sodybą. Vyksta remontas, tad dabar gyvename pas tėvelius. Jiems esu labai dėkinga už pagalbą. Sūnų išleidžia į mokyklą ir pasitinka, grįžtu vakare, laukia paruošta vakarienė. Vyras Kazys dirba Karo policijoje Šiauliuose, budi kas ketvirtą parą, tad didžiąją laiko dalį praleidžia namuose. Kai galvojome apie savo būstą, net nesvarstėme apie butą. Jis, kaip ir aš, gamtos vaikas, tad kaime mums labai patinka. Alizava jam tapo savas kraštas. Sūnui Dovydui – septyneri, mokosi Alizavos mokykloje, labai tuo džiaugiasi.

Nereikia ir spėti: gimtinėje dangus Tau žvaigždėtas.

Labai žvaigždėtas. Ir dar kaip ryškiai čia mums žvaigždės šviečia. Miestelis – nuoširdus, žmonės savi, geranoriški, visi vieni kitus pažįstame ir esame kaip šeima. Kitur savęs tikrai nematau.

Kokių ateities tikslų turi?

Kol kas norime įsikurti savame būste. Profesinės srities siekiamybė – ir toliau tobulėti, dar mąstau, kad galėčiau tęsti mokslus. Kartu su kolega Sauliumi esame tandemas – ir kolegos, ir studijų draugai. Matyt, likimas lėmė susitikti, nes ir jis iš Vilniaus grįžo į Kupiškį. Norėtume savo sporto klubo, link to po truputį ir einame.

1 komentaras

1 komentaras

  1. Virga (82.135.137.165)

    2017-12-21 at 16:29

    nesitiki niekaip,kad šita šeima užsibūtų Kupiškyje.Palaukim pora metų, ir bus – vaikas Alizavoj, O tėveliai vėl normaliose Europos šalyse už normalias algas darbuojasi.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų