2024/03/19

 

FAKTŲ IR AUTENTIŠKŲ ISTORIJŲ AKIVAIZDOJE

Diskusijos apie rezistencinį laikotarpį, jo teisingą vertinimą ir deramą įamžinimą dalyviai. Jurgos Banionienės nuotrauka

Baigiantis projektui „Pamiršti negalima prisiminti“, skirtam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, į diskusiją prie apskrito stalo pakvietėme svečių. Pas mus apsilankė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė istorikė Violeta Aleknienė, kraštotyrininkas Romas Kaunietis, istorikė Žiedūnė Kiznytė ir paveldosaugininkas Vytis Zavackas.

Kartu svarstėme, kaip geriau įamžinti rajono kovotojų už laisvę atminimą ir kaip kalbėti apie rezistencinį laikotarpį, kad jis būtų teisingai įvertintas ir suvoktas šiandien. Diskusiją moderavo „Kupiškėnų minčių“ redaktorė Nomeda Simėnienė.

Audinga SATKŪNAITĖ

Vertinimai nevienareikšmiai

Apie partizaninį laikotarpį atspindinčius straipsnius per metus išgirdome įvairių skaitytojų nuomonių: nuo neigiamų, kad apie praeitį nebereikia rašyti, iki skatinančių nenuleisti rankų, nes tai svarbi mūsų istorijos dalis, padėjusi valstybingumo ir laisvės pamatus.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė patvirtino, kad tarp vyresnės kartos žmonių galima išgirsti įvairių rezistencinio laikotarpio vertinimų. Vieni jį prisimena su pagarba, bet esą ir tokių, kurių likimai ir gyvenimai tuo metu buvo sužaloti, todėl jų prisiminimai skaudūs.

Muziejininkė mananti, kad straipsniai spaudoje nesuvokiančiam ar nenorinčiam suvokti žmogui ne visada galutinai gali atsakyti į jiems kylančius klausimus. Anot V. Aleknienės, norintiems gilintis, atsakymų galima rasti tokiose knygose, kaip Romo Kauniečio, kuris didelę savo gyvenimo dalį paaukojo rezistencinių kovų įamžinimui užrašinėdamas gyvus to laikmečio žmonių liudijimus. Nemažai paveikumo žmogui turinti vaizdinė medžiaga, kuri šiuolaikiniame pasaulyje vis populiarėja. Pasak muziejaus vadovės, informacijos pateikimas įvairiomis formomis yra geriausias.

Muziejininkė didžiausia blogybe laikanti tai, kad dauguma jaunuolių rezistenciniu laikotarpiu nelabai domisi, todėl pirmiausia reikia galvoti apie priemones, kurios paskatintų atsigręžti į istoriją.
„Mes, kultūros darbuotojai ir mokytojai, turime stengtis, kad rezistencijos kovų laikotarpis vaikams būtų atskleistas įvairiais aspektais ir priemonėmis, – sakė V. Aleknienė. – Straipsnis turi vieną vertę, kino filmas – kitą, knygos – dar kitokią, įvairiomis priemonėmis turime žinią perteikti jaunimui.“

Paveldosaugininkas V. Zavackas tikino, kad „Kupiškėnų minčių“ straipsniai apie partizaninį laikotarpį jam buvę naudingi, ypač tie, kuriuose buvo galima išgirsti gyvą žodį iš žmonių, išgyvenusių sudėtingą istorinį laikotarpį. Jis sakė, kad visus tekstus apie rezistencinį judėjimą deda į archyvą, kuris vis didesnę vertę įgauna bėgant laikui.

V. Aleknienė tvirtino, kad jai „Kupiškėnų mintyse“ spausdinti tekstai įdomūs ir vertingi tuo, kad juose apie tam tikrą įvykį ar asmenybę pasakota remiantis įvairiais šaltiniais. Esą kitokio būdo ir negalėtų būti.

„Kai kurie straipsniai netgi pažadino mano norą nuvykti pas dar keletą žmonių ir užrašyti jų prisiminimus apie rezistencinių kovų laikotarpį. Tie archyvai išliks ir galbūt visų prisiminimų nuotrupų ir nespėsime išgliaudyti. Svarbiausia mūsų misija savo žinias perduoti kitiems“, – kalbėjo muziejininkė.

Kaip sudominti jaunimą?

Jaunoji istorikė Ž. Kiznytė išsakė savo nuomonę, kodėl dauguma jaunuolių yra abejingi istorijai, kartu ir rezistencinių kovų metams. Jos manymu, jaunimui vedamos pilietiškumo pamokos yra pateikiamos formaliai, blankiai.

„Kad mokiniai iš politologijos ar pilietiniam ugdymui skirtų vadovėlių mokosi to, kaip viskas vyksta parlamente, tai yra gerai. To reikia. Svarbiausia, kaip iš jų mokytis, todėl labai svarbus mokytojo vaidmuo“, – sakė Ž. Kiznytė.

Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją baigusi mergina džiaugėsi, kad istorijos ją mokęs Stanislovas Šepetis, kuris yra puikus pavyzdys, kaip mokymosi įstaigose turėtų vykti pamokos. Ji sakė, kad svarbiausia mokinį sudominti. Anot jos, esant geroms oro sąlygoms pamokos galėtų vykti einant pažintiniu maršrutu „Algimanto apygardos partizanų kovų takais“, kuris įrengtas Šimonių girioje.

Primename, kad per visą partizaninį karą Šimonių giria buvo labai svarbi Algimanto apygardos partizanų telkimosi vieta. Čia 1947 metų kovą įsikūrė Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) vadavietė, iš kurios vadovauta visam pasipriešinimo judėjimui Aukštaitijoje. O 1949 metų vasarą Šimonių girioje vadavietę įsirengė Algimanto apygardos vadovybė ir telkėsi didžioji dalis Šarūno rinktinės partizanų.

„Čia būtų ypač tinkama vieta rengti pamokas vaikams. Vienas iš sudominimo istorija kriterijų yra pamokos atviroje aplinkoje, įvairių žygių organizavimas. Klaidingas įsitikinimas, kad viskas, ko jaunimui reikia, yra planšetinis kompiuteris. Tai nėra tiesa. Vaikams svarbu viską patiems paliesti ir pamatyti. Jeigu jie ateina į muziejų ir viską mato po stiklu, iš karto juntama atmetimo reakcija, nes tai reiškia, kad dvi valandas jiems reikės klausyti gido“, – savo nuomonę išsakė Žiedūnė.

Ji kaip puikų pavyzdį ir patrauklią idėją jaunimą sudominti istorija pateikė Valstybės pažinimo centrą, kur vyksta interaktyvios edukacinės programos, paskaitos, renginiai, organizuojamos apžvalginės ir teminės ekskursijos, vyksta pamokos moksleiviams. Čia rengiama edukacinė programa, skirta ugdyti lankytojų pilietiškumui, skatinti naujai pažvelgti į socialinius ir politinius reiškinius.

V. Aleknienės manymu, Kupiškiui reikėtų pamąstyti apie įrengimą bunkerio, kuriame vaikams galėtų būti rengiamos edukacinės pamokos. Puikus įrodymas, kad tokios vietos populiarios tarp jaunimo, yra Obelių šile 2003 metais atstatytas bunkeris. Anot muziejininkės, jis galėtų būti įrengtas ir Kupiškio krašte. Pavyzdžiui, partizano Albino Tindžiulio-Dėdės buvusios slėptuvės vietoje.
Anot Ž. Kiznytės, bunkeris yra puiki idėja, bet nereikėtų pulti pamėgdžioti, kadangi įrengtas Obeliuose yra nesunkiai pasiekiamas.

„Mūsų krašte anksčiau labai trūko bunkerių, o Dzūkija jų turėjo labai daug. Mes kažkada per paskaitas svarstėme, ar tiktų bunkerį įrengti kokiame nors sostinės muziejuje, tačiau priėjome prie išvados, kad jis privalo būti atviroje erdvėje. Jei jis bus po stogu, vaiką bus sudėtinga įtikinti, kad tai iš tiesų yra bunkeris“, – tvirtino Ž. Kiznytė.

Trūksta iniciatyvos, susitelkimo ar pinigų?

Per diskusiją prisimintas dokumentinis filmas apie partizaną A. Tindžiulį-Dėdę, šis filmas sulaukė teigiamo vertinimo ir rodytas daugelyje vietų. Nors nuo jo sukūrimo praėjo nemažai laiko, tačiau filmas iki šiol neįkeltas į muziejaus internetinę svetainę. V. Aleknienė pabrėžė, kad netrukus tai bus ištaisyta. Etnografijos muziejus planuoja 2018 metais parengti projektą filmui apie poetę ir partizanę Dianą Glemžaitę sukurti.

Muziejus turi surinkęs daug medžiagos apie partizaninį judėjimą, todėl su kraštotyrininko R. Kauniečio pagalba ją ruošiamasi susisteminti, to laikotarpio fotografijas sukelti į CD diską ir Kupiškio miesto vietinės veiklos grupei teikti projektą dėl interaktyvaus stendo įrengimo. Tada į muziejų atvykę lankytojai galėtų susipažinti su Kupiškio krašto partizaniniu judėjimu.

Antras svarbus pažinties su rezistenciniu laikotarpiu žingsnis, diskusijos dalyvių manymu, sudaryti maršrutus, kurie atsirastų lankytinų vietų žemėlapiuose. V. Zavackas nusistebėjo, kad prieš porą metų, jam pradėjus dirbti Savivaldybėje paveldosaugininku, Turizmo ir verslo informacijos centro turistams siūlomame lankytinų vietų lankstinuke neradęs nė vienos vietos, susijusios su partizaniniu judėjimu. Negana to, viena iš pažymėtų vietų buvo revoliucionieriaus kapo vieta.

„Tokių vietų mieste ir rajone, kurios susijusios su partizaniniu judėjimu, iš tiesų yra daug. Todėl privalu padaryti lankytinų vietų žemėlapį. Kitais metais planuojama įrengti nemažai informacinių ženklų, nurodančių į partizaninio judėjimo vietas, kad būtų lengviau susiorientuoti miesto svečiams“, – kalbėjo V. Zavackas.

Jo įsitikinimu, pirmiausia reikėtų atlikti detalų partizaninės kovos vietų registrą, nes kol kas nėra aiškios svarbių to laikotarpio objektų buvimo vietos. Sunkaus šios srities darbo patirties turintis R. Kaunietis užsiminė, kad atliekant registrą galėtų pagelbėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kur sudarinėjami smulkūs žemėlapiai, fiksuojantys bunkerių buvimo, partizanų žūties vietas, jų koordinates. Plėtojant šią temą, kilo vis daugiau klausimų, kodėl iki šiol tai dar nėra padaryta, kas turėtų imtis šio labai konkretaus ir reikalingo darbo, kokia institucija turėtų tai inicijuoti ir koordinuoti darbus. Pasigesta iniciatyvos Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centro, kuris tiesiogiai atsakingas už turistų lankytinų vietų žemėlapius.

R. Kaunietis mano, kad partizaninės kovos vietų registro sudarymo turėtų imtis tas žmogus, kurį iš tiesų domina rezistencinis laikotarpis, kad tai nebūtų atliekama formaliai, kaip sakoma, „iš reikalo“. Tik tuomet pastangos duotų norimą rezultatą.

Kalbėti apie nekaltai nužudytus

R. Kaunietis laikosi nuostatos, kad kalbant apie partizaninį judėjimą turi būti išlaikomas istorijos autentiškumas ir faktų nekeičiamumas. Todėl į šį istorinį laikotarpį reikėję daugiau gilintis prieš dvidešimt metų, tuoj po Atgimimo, nes pasakojimai per trečiuosius asmenis praranda tikrumą.

Daugelį metų su buvusiais partizanais ar ryšininkais bendravęs R. Kaunietis sakė neretai susimąstantis apie nekaltai pralietų žmonių kraują. Kraštotyrininkas palietė ir skaudų rezistencinių kovų faktą, kad pokario metais žuvo ne tik partizanai, bet ir daug nekaltų žmonių. Tokių būta ir Kupiškio apylinkėse.

„Tikėtina, kad tai galėjo būti ir partizanų darbas. Jeigu mes norime susitaikyti ir nebūti susiskaldę, reikia įvardyti ir kalbėti apie nekaltai nužudytus žmones.“

„Visai nesvarbu, ar juos nužudė stribai ar partizanai, o ypač jie. Aišku, kalbėjimas apie tai gali labai daug kam nepatikti“, – savo mintis išsakė R. Kaunietis.

Jis teigė, kad partizanai vadovavosi nerašytu įstatymu: jeigu šeimoje būdavo vienas išdavikas, tuomet būdavo išžudoma visa šeima. Buvo užverbuojami ir seserys bei broliai, kuriais į mišką pasitraukę vyrai labai pasitikėję. Pasak kraštotyrininko, nereikia pamiršti, kad visą laiką egzistavo smogikai, kurie persirengdavo partizanais ir specialiai šaudydavo komunistus, kad visa kaltė kristų ant miško brolių.

Jaunosios istorikės Ž. Kiznytės nuomone, iki galo nėra aišku, kad rezistenciniu laikotarpiu nužudyti žmonės iš tiesų buvo nekalti, todėl kalbant apie tai yra svarbūs įrodymai.

„Kol kas mes neprieiname prie archyvų, kurie tą galėtų įrodyti. Galbūt tie žmonės buvo informatoriai? Ar mes galime rasti žmogų, kuris uždėtų nekaltumo antspaudą ir pasakytų, kad žmonių kraujas buvo pralietas nekaltai ir be jokios priežasties?“ – savo svarstymus dėstė mergina.

Anot apskritojo stalo dalyvių, partizanų tema iki šiol kelia aršias diskusijas dėl to, kad nuo minimo laikotarpio praėjo labai nedaug laiko ir jis vis dar nėra giliai išnagrinėtas.

„Kai bus užaugusi nauja karta, galbūt lietuvių tautos nebevaldys tokios stiprios emocijos, tačiau šiuo metu vyresnioji karta jaučia labai dvilypius jausmus“, – kalbėjo V. Aleknienė.

Ž. Kiznytės nuomone, svarbiausia, kad partizano paveikslas nebūtų pernelyg idealizuojamas. O esminis dalykas – suvokti, kad jie buvo eiliniai žmonės, kurie savo skirtingą patirtį atsinešė į miškus ir gyveno neįprastomis sąlygomis. Anot jos, kuriant dokumentinius filmus apie rezistencinį laikotarpį reikėtų išlaikyti objektyvumą ir atsikratyti noro viską parodyti išskirtinai teigiamai ir šviesiai.
Jai pritarė ir R. Kaunietis, kuris pabrėžė, kad miško brolių vardą apjuodino kai kurie likę gyvi partizanai, iškeldami save virš kitų ir primygtinai rodę savo herojiškumą.

„Kai su tokiais bendraudavau, visada jiems sakydavau, kad tikrieji didvyriai guli po velėna. O jūs esate tik butaforija“, – atviravo kraštotyrininkas.

Visi apskrito stalo diskusijos dalyviai sutarė, kad apie partizanus reikia kalbėti ir rašyti objektyviai ir įvairiapusiškai, o ne juos idealizuoti. Reikia nepamiršti ir to, kad mes partizanų dėka savo šalyje netapome mažuma.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video