Nuomonės

TURISTINĖS REFLEKSIJOS

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kalendoriaus lapelis skelbia, kad iki Naujųjų metų liko mažiau nei mėnuo. Reikėtų įsijausti, kad artėja stebuklų metas. Manau, kad tikras stebuklas būtų, jei visi šiuo metu sulėtintų savo gyvenimo tempą ir rastų laiko neskubriems pokalbiams, pasikieminėjimui, pagaliau prasmingai vienatvės tylai.
Tik kažin ar tai yra įmanoma misija. Kartais esame tarsi kokie kareivėliai, marširuojantys pirmyn ir atgal. Laukiam nesulaukiam, kol mus išjungs ir pailsusius perkraus, kaip kokį kompiuterį.
Kartais tas „restart“ mygtukas yra labai ilgai lauktos atostogos ir kelionė į nematytus kraštus. Tik ne visada po tokios perkrovos pasijunti tarsi naujai užgimęs.

Pažįstami susitikę prašo papasakoti kelionės į Ispaniją įspūdžius. Bet kažko ypatingo jiems pasakyti negaliu. Sugrįžus apėmė toks keistas jausmas. Atrodo, kad niekur nebuvau. Nuvažiuota pirmyn ir atgal šeši tūkstančiai kilometrų. Na ir kas? Nuo nematytų vaizdų raibo akys, bet pro viską prabėgta beveik paknopstom, vaizdžiai tariant, čiuožta paviršiumi. Padėtas pliusiukas, kad dar į vieną šalį buvo koja įkelta. Gal šiek tiek perdedu. Juk niekada nereikia tikėtis, kad per devynias dienas spėsi perprasti, įsisąmoninti svečios šalies koloritą. Lieka tik refleksija. Emocinė, jausminė patirtis, o ne aplankytų objektų subtilybės.

Labiausiai prisimenu kvapą gniaužiantį važiavimą į Montserato vienuolyną vingiuotu kalnų keliu. Kai kurie bendrakeleiviai prasėdėjo ant autobuso grindų nesidairydami per langus visą kelią iki vienuolyno. Nervus tąsė tuo metu kažkieno paleista replika, kad kasmet kalnų keliuose per atitvarus į prarajas nusirita apie 12 autobusų. Nesidomėjau, ar tai tiesa, bet sugrįžus vakare per televizijos žinias parodė, kaip tokiu pat būdu dviratininkas nuskriejo į prarają.

Nerimo ir baimės pilnas buvo ir riedėjimas Pirėnų kalnų kelio kilpomis, dairantis į šiek tiek raminamai veikiančius žalsvus kalnagūbrio tolius. Mintyse keikiau Dali, kad jis sau priebėgą rado tokiame sunkiai pasiekiamame kalnų užkampyje. Aišku, balto, vietomis melsvomis spalvomis pamarginto Kadakeso miestelio vaizdas ant Viduržemio jūros kranto, išniręs už paskutinio kalnų kelio vingio, buvo tarsi priešnuodis kelionėje patirtam stresui. Ne veltui Dali kūrybos gerbėjų, menininkų didžiuliai būriai anksčiau čia traukdavo, nepaisydami sunkios ir pavojingos kelionės Pirėnų kalnais.

Dar atmintyje ilgam išliks vakaras kavinukėje ant uolos viršūnės prie žvakių šviesos, klausantis jūros bangų mūšos, nerūpestingai šnekučiuojantis su kelionėje sutiktais įdomiais žmonėmis.
Dabar žinau, kad norėčiau ne strimgalviško lėkimo per nepažintus kraštus, ne gulėjimo paplūdimyje. Norėčiau tuos kraštus pažinti iš esmės, neskubriai, su pasimėgavimu, ne kaip turistė.

TURISTINĖS REFLEKSIJOS
1 komentaras

1 komentaras

  1. kupiškėnas (85.206.210.161)

    2017-12-02 at 22:26

    Taip, laukiame naujų metų ir laukiame ,,stebuklo“, ir jis tikrai bus, pasidarysime vienais metais senesni…

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų