KAD SVAJONĖS VIRSTŲ TIKROVE, REIKIA ATKAKLUMO

Krašto apsaugos savanoris Gytis Peciukonis įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi išmanyti, ką reikės daryti, jei šalies saugumui kiltų grėsmė.
Nuotrauka iš asmeninio Gyčio Pečiukonio albumo

„Ir Kupišky dangus žvaigždėtas“

Jaunystė – ieškojimų, apmąstymų, svarstymų metas. Kokiu gyvenimo keliu pasuksime, tuo metu lemia ne tik tėvų, mokytojų pavyzdys ar patarimai, bet ir kitų žmonių, ypač bendraamžių, įtaka, įvairios gyvenimo aplinkybės.

Pakalbinome Gytį Peciukonį, kuris baigęs gimnaziją pasirinko tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Papasakok apie save. Iš kur esi kilęs, kur užaugai, mokeisi?

Esu gimęs ir užaugęs Kupiškio rajone, Laičių kaime. Čia baigiau tris klases. Toliau mokslus tęsiau tuometinėje Skapiškio vidurinėje mokykloje. Čia baigiau dešimtą klasę, o vienuoliktą ir dvyliktą – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje.

Kuo svajojai būti vaikystėje?

Mane žavėjo policininko profesija. Įsivaizdavau, kad tai darbas, kupinas nuotykių, visokiausių išbandymų kovojant su blogiu.

Kas lėmė Tavo susidomėjimą kariškais dalykais?

Man labai patikdavo kariniai filmai. Su didžiuliu susidomėjimu vartydavau tėčio, tarnavusio anuomet sovietinėje armijoje, nuotraukų albumą. Žavėjo jo, uniformuoto jauno vyro, fotografijos. Taip pamažu formavosi mano supratimas, kad tapti kariškiu gali būti garbinga. Ši profesija pirmiausia asocijavosi su vyriškumu.

Dvyliktoje klasėje vienas mano draugas įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Po kelių mėnesių ten pat pasuko ir vienas mano pusbrolis. Jų pavyzdys ir mane paskatino pamąstyti apie savanorišką tarnybą krašto apsaugoje. Juolab kad šie vyrai man vėliau papasakojo, ko ten išmoko, kad tų įgūdžių gali prireikti kiekvienam, jei šaliai iškiltų karinė grėsmė, kad ir aš galiu prie to prisidėti paimdamas ginklą į rankas. Taigi draugų ir artimųjų paskatintas pasukau į KASP kartu su dar vienu savo bičiuliu.

Kaip toliau klostėsi Tavo karinė veikla, kokios patirties pasisėmei?

Baigęs gimnaziją ilgai nesvarstęs toliau nutariau gilintis į karinius dalykus. 2013 metais Rukloje baigiau 3 savaičių bazinį kario savanorio įgūdžių kursą (BKSĮK). Grįžau pilnas įspūdžių, išmokęs daug ko – taktikos, maskuotės, orientuotis ir naktį, ir dieną, nustatyti taikinius ir t. t. Buvo nelengva. Reikėjo patirti ir didžiulį nuovargį, bet viską ištvėriau. Žinau, kad iš nedidelio Laičių kaimelio maždaug tuo pačiu metu buvome net penki kariai savanoriai.

Toliau savo, kaip kariškio, karjerą tęsiau Kupiškyje 504 kuopoje. Po pusmečio išvykau į 2 savaičių kulkosvaidininko kursus Rukloje. Gavau pažymėjimą ir tapau kulkosvaidininku, nebe šauliu. Esu skatintas padėka už pavyzdingą tarnybą. Laikui bėgant pakilo ir mano karinis laipsnis. Baigęs BKSĮK, buvau jaunesnysis eilinis. Vėliau tapau eiliniu, o po poros metų – vyresniuoju eiliniu. 2015 metais iškovojau taikliausio Kupiškio 504 kuopos šaulio vardą ir laimėjau taurę. Šioje kuopoje tarnauju penkerius metus. Šiuo metu esu trumpam išvykęs padirbėti į šiaurės Airiją.

Kokie šiuo metu Tavo ryšiai su Lietuva?

Lietuva yra ir bus mano namai, nes čia mano šeima, mama, tėtis, brolis, sesė ir giminės. Grįžęs aplankyti saviškių visuomet užsuku ir į savo kuopą, kadangi ten mano draugai, kolegos, vadai. Manau, kad į Lietuvą tikrai grįšiu. Visada esant reikalui esu pasiruošęs grįžti ir padėti savo šaliai. Kiekvienas turi jai padėti, ne tik patriotai, bet ir visi piliečiai. Esu už šauktinių kariuomenės grąžinimą, nes kiekvienas žmogus turi išmanyti, ką reikės daryti, jei kiltų grėsmė šalies saugumui. Kuo daugiau bus tai išmanančių, tuo stipresni mes būsime.

Ką patartum, palinkėtum jaunuoliui, kuris turi daug svajonių, siekių, mąsto, kaip visa tai įgyvendinti?

Gražias jaunimo svajones reikia visuomet palaikyti. Jiems linkėčiau ne tik svajoti, bet ir atkakliai veikti, kad svajonės taptų realybe. Visada pasiseka tiems, kurie nenuleidžia rankų iškilus pirmiems sunkumams ir dega didžiuliu noru siekti savo tikslų.