Nuomonės

FARMACIJOS SUŠAUDYMAS

Rytas STASELIS

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sveikuoliai – ministras Aurelijus Veryga ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė netrukus gali prisižaisti iki būtiniausių vaistų deficito. LVŽS pagavo idee fixe esmingai ištirti vaistų kainodarą Lenkijoje ir ten žemesnes nei Lietuvoje vaistų kainas lemiančius burtus importuoti į Lietuvą. Vaistų kainas kaimyninėje valstybėje turėtų tirti Seimo (!) parlamentinių tyrimų departamentas. Kol kas pagal aktyvistų turimą informaciją linkstama link to, kad esmių esmė, lemianti kainų patrauklumą – atspėkite kas? Tikriausiai primiršote – valstybinis kainų didmenininkas. Nepavyko (kol kas) įkurti valstybinio alkoholio monopolio, organizuosime valstybinį farmacijos didmenininką. Laba diena.

Dar visame šiame vajuje žadama įvesti institutą slaptų vaistinių klientų, kurie naršytų nuo „Europos“ prie „Camelia“, nuo „Benu“ prie „Šeimos“ ir gaudytų nesąžiningus vaistininkus, kurie nenori parduoti pirkėjams pigesnių už brangiausius preparatų. Detektyvė Širinskienė tvirtina žinanti atvejų, kada farmacininkai skatina gydytojų keliones pasitobulinti šiltuose kraštuose (ji turbūt paskutinė Lietuvoje apie tai sužinojo…), o vaistinių tinklai skatina vaistininkus parduoti kuo daugiau brangių vaistų dėl didesnio pelno.

Nereikėtų p. Širinskienei tiek daug ir ilgai ieškoti. Užtektų pasiskaityti keletą dokumentinių knygų, kurios padėtų jai suprasti farmacijos verslo, tarpusavio karų principus. Viena rekomenduotina: Jamie Reidy „Hard Sell. The evolution of a Viagra salesman“ (liet. „Grubus pardavimas. „Viagros“ pardavėjo evoliucija“). Autorius buvo to verslo viduje – nuo „Pfizer“ kompanijos vadybininko iki gydytojus lankiusio, dovanas nešiojusio pardavėjo. Po to pasitraukė ir parašė lengvai kramtomą knygą, kurios jo buvę darbdaviai stengiasi nekomentuoti.

Antra vertus, neprošal dar ir paguglinti farmacijos temomis. Tokiu būdu galima surasti rimtų tekstų, kaip šiltuose kraštuose farmacininkų surinkti gydytojai kuria naujas ligas, moksliškai pagrindžia: jei žmogus tuštinasi tik kas tris keturias dienas, tai jis jau ligonis, nes garbingi gydytojai nusprendžia, kad „didįjį gamtinį reikalą“ sveikas žmogus privalo atlikti bent kas antrą dieną. Todėl, jeigu jums išeina tik kas trečią, gydytojas gali išrašyti farmacininkų rekomenduotų vaistų. Kad pasveiktumėte nuo kur nors saulės atokaitoje, ošiant jūrai, išgalvotos ligos.

Kadaise į „Verslo klasės“ žurnalą rašiau ilgą tekstą panašia tema. Ne tiek apie kainas, o apie galimai perteklinį visuomenės šėrimą medikamentais (chemikalais). Galėjau ir vietinio „Pfizer“ atstovo nuomonę šiuo klausimu išgirsti: esą jokio pertekliaus nėra, kaip rodo Europos Sąjungos (ir vėl jos, nelabosios) vaistų vartojimo statistika, Lietuvai dar toli ligi vidurkio.

Apie kainas – kiek kita tema. Visuotinai žinoma, kad kone kiekvienas sveikatos apsaugos ministro portfelį gavęs personažas, dažniausiai, pirmiausia griebia kompensuojamų vaistų sąrašą ir ima jį koreguoti. Kartais prisikoreguoja. Tik „ne ant savo“, o „ant kai kurių pacientų galvos“. Sėkmingą sprendimą vaistų klausimu, deja, prisimenu tik vieną: kada ministru buvo Algis Čaplikas, jam ar kažkam iš jo politinės komandos kilo mintis uždrausti gydytojams įrašyti į receptus medikamento prekės ženklą. Tik aktyviosios medikamento medžiagos pavadinimą, o misiją siūlyti klientams originalius arba generinius vaistus palikti vaistininkams. Jei neklystu, gydytojai dėl to keikėsi paskutiniais žodžiais, tačiau vaistų (ypač generinių) nukrito gal penktadaliu.

Nesiginčyčiau: nuo tų laikų šis bei tas galėjo pasikeisti, rastis įvairių grimasų. Tai mano atmintyje bene vienintelis atvejis, kada į farmacinių preparatų rinką plaukuotas rankas įkišę politikai ir pareigūnai nepadarė žalos pacientų kišenei ir nesukėlė visuomenės erzelio.
Kuo baigsis LVŽS sveikuolių naujausios iniciatyvos, baugu spėlioti. Plaukuotos rankos rinkoje dažnai pridirba bėdos. Pvz., kokia nors forma ėmus nurodinėti medikamentų gamintojams, kiek vienas ar kitas preparatas turi kainuoti didmenoje, mažmenoje ir dar kad didmena turi būti būtinai valstybinė, galima prisižaisti. Kad kai kurių reikalingų vaistų Lietuvoje nebus. Arba bus ne visur Lietuvoje (tas nekeičia problemos esmės, mano požiūriu). Arba bus atvežama iš kitų rinkų (Lenkijos, Latvijos) su papildomu antkainiu už atvežimą.

Man šiek tiek keista, kad mūsų politikai imasi svarbių problemų tokiomis primityviomis priemonėmis, kurių naudingumas – artimas nuliui. Ar kas nors šiame kontekste bent pasvarstė, kad, suprasdami savo vaistų rinkos menkumą ir ribotą patrauklumą, galbūt galėtume pasinaudoti ES teikiamais atviros rinkos pranašumais. Tarkime, jeigu mums (arba p. Širinskienei) labai patinka Lenkijos farmacijos verslo aplinkos reguliavimas, kodėl mes negalėtume savojo reformuoti taip, kad farmacijos milžinams galima būtų sakyti: jūs tiekiate medikamentus į Lenkiją, tai tomis pačiomis sąlygomis vežkite ir mums, nes mūsų reguliavimo aplinka yra lyg lenkiškosios tęsinys… Suveiktų? Kad niekas nebandė. Populistiškai žadėti armiją slaptų vaistinių klientų, viešai kabinti vaistininkų skalpus yra patraukliau.

Be to, išskaidrinsi rinkos reguliavimą, suvienodinsi su viena iš kaimyninių šalių, ką veiks tie, kurie iki šiol mano turį teisę už kiekvieną Lietuvoje akredituotą vaistą gauti kokį prizą?..

FARMACIJOS SUŠAUDYMAS
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų