Kupiškio krašto kaimų istorijos

TARP MIŠKŲ IR PELKIŲ PASLAPTINGAS OBONIŲ PILIAKALNIS

Taką žymėjo raudoni raiščiai ant medžių.

Kelionė į Obonių piliakalnį įsiminė ilgam. Tai buvo ir pirma pažintis su pelkėta vietove, ir beveik kilometro ištvermės žygis, laimė, pasibaigęs be rugsėjo maudynių šaltame vandenyje. Netgi pavyko beveik nesušlapti kojų.

Viena, be oboniečio Petro Jakubkos palydos, jo žmonos Bronės paskolintų guminių batų, tikrai nebūčiau suradusi miško tankmėje pasislėpusio piliakalnio.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kelią rodė raudoni raiščiai

Internetiniame puslapyje, skirtame Lietuvos piliakalniams, yra pateiktas toks Obonių piliakalnio apibūdinimas: „Piliakalnis įrengtas pelkėje esančioje atskiroje kalvoje, miške. Aikštelė ovali, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 24×30 m skersmens, pakraščiais apjuosta 0,3 m aukščio, 3 m pločio pylimu. 3 m žemiau jo, šlaite, piliakalnį juosia griovys ir 140 m ilgio, 0,6–0,8 m aukščio, 4 m pločio pylimas. Šlaitai vidutinio statumo, 8 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Paminklo teritorijos plotas 0,59 ha.“

Kelią su kliūtimis į piliakalnį rodė Petras Jakubka.

Tokį gilia senove dvelkiantį piliakalnį, apaugusį lapuočiais, pamačiau ir aš. Piliakalnį rasti sunku, nes miškas labai tankus, pelkėtas, be didesnių orientyrų. Kelią mums rodė prie medžių pririšti raudoni raiščiai. Pasak P. Jakubkos, per šių metų Mindaugines grupelė oboniečių čia su visais giedojo „Tautišką giesmę“. Prieš tai jie pasitvarkė taką, vedantį į piliakalnį, ir jį pažymėjo raiščiais, kad būtų lengviau orientuotis ten einant.

Vietiniai žmonės nepatvirtino fakto, kad piliakalnis apardytas bulvių rūsių. Anot jų, čia niekas niekada bulvių nelaikė. Sunku ir būtų įsivaizduoti, kaip per pelkę jos maišais čia temptos. Greičiausiai Obonių piliakalnį apardė žvėrys, pamėgę čia savo urvus kasti. Savo akimis regėjau, kad ir šiuo metu jie sėkmingai šioje vietoje kuriasi ir rausia urvus. Buvo matyti, kad kai kurie takai į juos išrausti visiškai neseniai – iki urvų angų vedė puraus gelsvo dirvožemio tuneliukai. Pasak P. Jakubkos, čia mėgsta kurtis lapės ir usūriniai šunys.

Šiuo metu ant šio piliakalnio ir aplink jį yra daug vėjovartų. Reikėtų atnaujinti ir pradėjusią trūnyti medinę lentą, žyminčią, kad čia yra valstybės saugomas objektas.
Iš vietinių neišgirdau ir to, kad šis piliakalnis anksčiau vadintas Zubiškių vardu. Tikriausiai taip ir buvo, tik mums neišėjo iš kalbos.

Žvėrių karalystė

B. Jakubkienė papasakojo, kad jos senelio Prano Grižo žemė, apie 12 hektarų su miško gabaliuku, driekėsi iki pat Obonių piliakalnio. Vėliau ją dirbo jos tėvas Jonas Grižas, pokariu žuvęs partizanas. Netoli piliakalnio jis buvo įsirengęs bunkerį. Prieškario laikais ši vieta nebuvo taip apaugusi krūmais ir medžiais kaip dabar. Čia sodintos bulvės, sėti linai, arčiau piliakalnio pievose ganėsi karvės. Ta žemė krūmais ir medžiais apėjo sovietiniais metais.

„Pamenu mamos pasakojimą, kad po lietaus karvės ten vandenyje iki pilvų plaukdavo. Niekas šio piliakalnio netvarkydavo. Kiek žinau, ten buvo valstybinė žemė. Čia niekada nebūta jokių gegužinių, švenčių. Pelke apsupta vieta tam netiko. Obonių piliakalnis nuo seno žvėrių karalystė. Kolūkiniais laikais labai drastiškai aplink tą vietą medžioti usūriniai šunys. Mat jų kailio kepurės buvo madingos“, – pasakojo obonietė.

Antra šio kaimo gyventoja Elena Minkevičienė prisiminė, kad jos senelis sakydavęs, jog tą piliakalnį švedų ar kito krašto kariai kepurėmis supylė.
„Niekas nebežino, kokių karų kareiviai šitą piliakalnį supylė kepurėm. Gal jų čia nemažai buvo, kai kepurėmis žemę kasė. Mat toje vietoje bala atliko. Netoli Obonių, kitoje kaimo pusėje, dunkso ir Kepurinės miškas, o vidury to miško – Kepurinės ežeras ir bala. Tai čia nuo tų kariškų kepurių vardas liko“, – pasakojo Obonių kaimo ilgaamžė.
Obonių piliakalnį galima pasiekti važiuojant Adomynės–Juodpėnų keliu.

Aplankė romuviečiai

Obonių piliakalnį šių metų pavasarį aplankė ir rajone veikiantis folkloro ir paveldosaugos klubas „Jaunimo Romuva“, kuriam vadovauja Daiva Palionienė, konsultuoja Alma Pustovaitienė. Klubas renka informaciją rengiamam leidiniui „Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės“.
Šios išvykos dalyvė A. Pustovaitienė perteikė savo įspūdžius. Į Obonių piliakalnį juos tada palydėjo B. Grižaitė-Jakubkienė (ir mano kalbinta – aut. past.), užaugusi ir gyvenanti šiame krašte.
„Pasukome su Brone priekyje į mišką. Kiek paėję užlipome į labai gražią kalvelę, kurioje auga keletas ąžuolų ir kitokių senų medžių. Bronė sakė, kad šitos kalvelės vardas – Grūbala. Čia rudenį baravykai ir raudonikiai auga. Toliau prasidėjo žema vieta, bet dar ne pelkė. Priėjome mažą upelį, pavadinimo mūsų vedlė nežinojo, bet tai ne Aluotis, mažesnis.“

Kupiškio jaunieji romuviečiai šių metų pavasarį traukė į Obonių piliakalnį. Tolumoje matyti (trečia iš dešinės) jų vedlė obonietė Bronė Jakubkienė.
Audriaus Lauciaus nuotrauka

„Per upelį persikraustėme nuvirtusiu medžiu, kaip kokiu lieptu į kitą pusę.

Pro medžius matėsi piliakalnis, bet priekyje laukė tikra pelkė. Mūsų vedlė, išradingoji Bronė, nutarė grįžti atgal ir atnešti bent kelias poras botų jų neturintiems keliauninkams. Ne visi mūsiškiai buvo tokie neapdairūs kaip aš. Audrius ir Karolina avėjo guminiais batais. Jie jau brido piliakalnio link, o nubridę lyg mus erzindami aikčiojo, fotografavo, laipiojo ir grožėjosi. Net ir mums buvo matyti, koks mėlynas piliakalnis nuo žibučių žydėjimo. Ten pelkės gal bus koks 15 metrų, bet kaip užkerėta, iš visų piliakalnio pusių. Vėliau pagalvojau, kad ši pelkė seniau buvusi ir didesnė, lyg ir kokia apsauga nuo neprašytų svečių. Būdama piliakalnio apačioje, pajutau kažką nepaprasto, didingo ir labai pakilaus. Radome žmonių pastatytą lentą, kurioje buvo išdrožinėtas užrašas – Obonių piliakalnis. Užlipus į viršų pakerėjo piliakalnio unikalumas ir dideli, seni medžiai – liepos, ąžuolai, beržai, drebulės. Vienas ąžuolas labai storas ir visų didingiausias. Pats piliakalnis tikrai nedidelis, bet gana aukštas ir status. Apsauginis sluoksnis gerai išsilaikęs tik šiaurės rytų pusėje, vėliau pastebėjome, kad ten matyti net dviejų apsauginių sluoksnių vainikų liekanos. Kitoje kalno pusėje žiojėjo kažkokia didelė duobė, gal lapių ar barsukų urvai? Bronė sakė, kad jos su kaimyne kasmet čia ateina žibučių pasiskinti, buvusios ir šįmet“, – pasakojo A. Pustovaitienė.

Jai niekada nelankytas Obonių piliakalnis padarė ypatingą įspūdį. Jis kažkoks lyg užkonservuotas juosiančios pelkės, išsilaikė toks nepažeistas su visa savo praeities aura. Pietinėje kalno papėdėje – labai graži aikštelė, lygi kaip kokia terasa. Tos aikštelės pakraščiuose auga keletas medžių – eglučių, beržų.
„Man net kilo mintis, kad toje aikštelėje galėjo žmonės užsiimti kažkokiais amatais: gal puodus žiesti, apdoroti žvėrių kailius, degutą virti ar pan. Ant piliakalnio ir toje aikštelėje, žinoma, ir daug išgriuvusių medžių, kurie natūraliai pūva ten, kur ir augo. Kalbėdamasi su Brone suvokiau, kad šių dienų žmonės dar gerbia savo paveldą, jų sąmonėje išlikęs šventumo ir neliečiamybės jausmas. Gaila, bet tokių žmonių yra ne per daugiausiai, ypač tarp jaunimo. Todėl ir džiaugiuosi Kupiškio šauniu jaunimu – mūsų jaunaisiais romuviečiais, kuriems rūpi protėvių paveldas“, – sakė pašnekovė.

Saugomas nuo seno

Petras Jakubka prie medinės informacinės lentos, kurioje užrašyta, kad Obonių piliakalnis yra saugomas valstybės.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Pasak Savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialisto Vyčio Zavacko, Obonių piliakalnis jau prieškario Lietuvoje buvo saugomas valstybės kultūros paveldo objektas. 1998 metais Obonių piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu. 2007 m. jis įtrauktas į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų sąrašą ir į ženklintinų rodyklėmis valstybės saugomų objektų sąrašą.
Ar čia buvo atlikti kokie nors tyrimai, kasinėjimai, duomenų nėra.

„Bandyta šį piliakalnį tvarkyti, tačiau gerus norus stabdo sunkiai prieinama vieta. Kultūros paveldo departamentas ten planavo ir piliakalnio ženklinimą šiemet atnaujinti, bet dėl tos pačios priežasties šiuos darbus atidėjo ateičiai. Jie įtraukti į rezervinį sąrašą. Šiuo metu ir Savivaldybė nėra numačiusi tvarkyti šios vietos. Ten viską reikėtų padaryti rankomis, nes per pelkę neprivažiuosi su jokia technika, nebent užeitų dideli šalčiai žiemą“, – sakė paminklosaugos specialistas.

Įspūdingos vėjovartos ant Obonių piliakalnio.

Kultūros paveldo departamento duomenų bazėje yra keletas prieškario metų dokumentų, kuriuose minimas Obonių piliakalnis. Viename dokumente rašoma, kad šis piliakalnis yra Panevėžio apskrities žemės tvarkybos žinioje, kad žemę ir kalną dvejiems metams išnuomojo Grigaliūnas (vardas nežinomas), gyvenantis Grubų viensėdyje, Skapiškio valsčiuje.

Kitame dokumente 1936 metais birželio 16 d. Skapiškio valsčiaus policininkas Jonas Sargūnas rašo, kad šio valsčiaus Stukų kaimo gyventojo Povilo Grigaliūno teiravosi, ar jis žino ką nors apie Obonių piliakalnį. Šis atsakęs, kad žinių apie jį neturi, kad tas piliakalnis yra Šimonių valsčiuje prie Zubiškių kaimo.

Matyt, policininkas daro išvadą, kad apie piliakalnį reikėtų klausti aplinkinių kaimų gyventojų ir vietoje sudaryti situacijos planą. Dėl piliakalnio apsaugos reikėtų prašyti Valstybės archeologijos komisijos, kad ji nustatytų Panevėžio apygardos žemės tvarkytoją, kuris piliakalnio apsaugą galės pavesti nuomininkui išnuomodamas jam pievas.

Kultūros muziejui 1937 metais matininko K. Klemerausko siųstame paaiškinime dėl Obonių piliakalnio rašoma, kad parceliuojant Panevėžio apskrities Šimonių valsčiaus žemę, „Miško pelkę“, piliakalnis buvo „Miško pelkės“ tvarkomame plote ir 1936 metais jį išskyręs. Kalnas pavadintas Obonių piliakalniu todėl, kad matuojant Obonių kaimo Šimonių valsčiuje žemes jis atiteko mainais valdžiai ir buvo prijungtas prie Šimonių valsčiaus „Miško pelkės“ žemės.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *







Į viršų