Kupiškio krašto kaimų istorijos

ATAINA SANOTUVA NEPRAŠYTA

Metanojos Žilėnaitės nuotrauka

Palmira KERŠULYTĖ

Oi, liūdna liūdna jauna širdala mono šitų rudenėlį. Vėlnias bazmanų užpakalin įkabino, nebagaliu čistai. Gol geriau bus, kė būsiu smėliu apipilta, tai nebagirdasma nieko? Kažin kokia šėmat bus Visų švinta, mat soko, jėgu Visų švinta su lapu, tai švintas Jurgis su ladu.

Žėdni matai vis atgalyn žmogus aini. Netropijau apsižėnyt, negaliu sugyvintėn. Krūvoj kur ti visi sugyvins, vis geriau prasiskirstyt. Nėkėp su uošvėni nemožna sutaryt. Kėp ir aš būčia kokia baširda, girtuokla ar nedorala. Kų ti sutorsi, kad akys kėp lapu kloja, už akių kėp šuva loja. Ratai kadu ir atsisadu, do asu boba riesta, galiu dirbtėn kėp briedis, viena taškaus taškaus kėp bitala. Va, bitas dirba ajejai, ir viena motinyta kiek šimtų laiko savo priežiūroj. O mono ošvėnala voro gėsmalį – ko žiovauji kėp vorna unt lėtaus, užsidink burnų runku, bo vėlnias pilvan įlįs, juokias – žiovuliai laužo, kė niekas nepagniaužo. Nė padėjuosi, toj – skundų maišėli, aik laukėlin, ti yr vėlnias, numaus tau kėlnias, toj gųsdina kėp možų vaikų – už kėlnių ir unt čvėkų!

Gerai, kad mono vyrėlis razumnas žmogėlis. Toks didžiausias ūlyčios pypkorius. Vis bėciju, mat nieko nedirba, tik pypkų muša. Šito pypka jom kūrinas ir kūrinas. Ošenai ir pliauškiu pliauškiu – smirdi kėp Posvalio karklynas. Tasai papt papt, pliaukš manį pabučiuoja, soko – savi bazdalai nesmirda, mašlas tai ir nekliudytas smirda. Papt papt, gol dvidešimtų kartų klausia, kėno undarokas smirda: marčios ar uošvas, atseit, suprosk, katro kaltasna? Papt papt ir dejuoja, kad unt sanotuvas prilendi ligų kėp šuva blusų. Ir kas vokar kėp vilkas už varčios ir vėl iš pradžios saka savo senėlio posakų. Gol kad mon bagota uošvėna pastaikė?

Senėlis unksti rytų užsikosėjo ir soko marčiai: „Martal, gyvanom nesutardami, matau, kad mon raikia mirtėn. Išeik iš gryčios, mon bus lingviau numirtėn.“ Marti suproto, kų senėlis noria darytėn. Jinai toj repečky repečky kopėčiom užulipa unt gryčios ir žiūria pro aukštinį. Senėlis nulipa no lovos, iš po poduškos išsitraukė pinigų mazgėlį, pokasa po pėčium ir soko: „Kas mono pagrabi pašoks ir padainos, tasai pajims pinigus.“ Senėlis numira, pašarvojo jį gryčioj, susrinko visi kaimynai, giminas. Marti, apsigaubus skaru, įlakė gryčion, kad jėma šoktėn ir dainuotėn: „Ošvėli, ošvužėli, tau jau neba žertas (neba jokai) – atsigulai unt lintalas paskutinį kartų!“

Kė nuvėjo marti kamoron, vyras nusekė iš paskos ir boras: „Kų tu padirbai, žmonas juoksis.“ Žmonala graitai nutilda vyrėlį ir paroda po skarali mazgėlį su pinigais (sakmę 1946 m. užrašė E. Glemžaitė-Dulaitienė Kinderių kaime iš 68 m. O. Bekevičienės).

ATAINA SANOTUVA NEPRAŠYTA
4 Komentarai

4 komentarai

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2017-11-03 at 13:01

    Ošen ar laukiu,galat tunkiau rašyt.Nemožna ažmiršt kupiškėniškos tarmas.

  2. Elvyra (78.63.172.105)

    2017-11-02 at 17:32

    Ošen tai tik ir laukiu, kadu bus įdatas koks naujas parošymas gerb.Palmiros Keršulytės.

  3. patikslinimai (212.117.7.253)

    2017-10-09 at 14:50

    Fantastika… štai kur pasislėpė mėgstama Kipškėnų kertala!
    Tai autentiškas tekstas,bet man teko girdėti ir kitokias tarmiškas formas: užpakalin-ažupakalin,aš-ošenai.

    • patikslinimai (212.117.7.253)

      2017-10-09 at 15:28

      Atsiprašau, Kupiškėnų kertala.

Komentarai

Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų