Nuomonės

AKADEMINĖMS BENDRUOMENĖMS REIKIA SKAISTYKLOS

Rytas STASELIS

Kauno technologijų universiteto rektorius Petras Baršauskas interviu Andriui Tapinui „Laisvės TV“ tikino, kad didžiausios nuodėmės, kurių galėjo pasitaikyti jo habilitaciniame darbe (po jo suteikiamas mokslinis habilituoto mokslų daktaro laipsnis), dėl kurio praeitą savaitę kilo garsių įtarimų, esą reikšminga jo dalis buvo nuplagijuota cituojant anksčiau išleistus visame pasaulyje darbus, tačiau nenurodant nei jų pavadinimų, nei autorių, gali būti pasitaikę korektūros bei citavimo klaidelių. Suprask – jos tokios nereikšmingos, kad tik puskvailiam gali kilti noro revizuoti p. Baršauskui suteiktą habilitaciją. Ekspertai, šių reikalų žinovai, turėtų savo svarią nuomonę pasakyti ilgai netrukus.

Yra, žinoma, toks bjaurus klausimėlis – nelygu, kas tyrinės. Jei tie patys žmonės, kurie buvo habilituoto daktaro komisijoje, išvada gali būti viena. Jei grupė kurių nors užsieniečių ekspertų, dantis prakandusių šiuose, akademiniams žmonėms nemaloniuose reikaluose – kitokia.

Iš teisybės, antro varianto KTU bendruomenei ir asmeniškai p. Baršauskui reikėjo griebtis gerokai anksčiau. Jis pats tvirtina, kad ši problema kočiojama 2–3 metus. Ir niekada nekilo noras jos užbaigti civilizuotu, ekspertiniu būdu, jei prof. Algis Avižienis, garsus išeivijos mokslininkas, su savo ypatinga nuomone iškilus šiam reikalui nieko nereiškia?

Ko gero, ne. Nes dabar, vertinant tas komunikacines šiukšles, kurios burbulais iš KTU virsta į viešąją erdvę, galima įtarti, kad didelio noro pasirinkti civilizuotą problemos sprendimo kelią nėra. Koks jis galėtų būti? Vienas variantų – kadangi p. Baršausko moksliniame darbe anglų kalba cituojama nemažai kolegų iš Vokietijos veikalų, galima būtų kreiptis į Vokietijos akademinės etikos instituciją, kuri pamėsinėjusi p. Baršausko opusą pasakytų, kaip jis atrodo Vokietijoje vyraujančiais standartais. Nutildytų p. Baršausko kritikus, jį išteisintų arba verdiktu pasakytų, kad p. Baršausko mokslinis darbas etikos požiūriu yra didis nesusipratimas. Tada p. Baršauskui reikėtų uždaryti KTU rektoriaus kabineto duris ir ropštis į habilituotų mokslo daktarų luomo viršūnę sąžiningesniais būdais stebimam dešimčių per padidinamąjį stiklą įsistebeilijusių akių.

Gali atrodyti, kad tokiu atveju „gyvenimas nepavyko“, kaip dabar madinga sakyti interneto folkloro stiliumi, bet kitos išeities nėra. Prastesnių pasekmių irgi galėtų būti. Tarkime, jeigu šio plagiavimo skandalėlio bangelės ims įkyriai ošti palei ausis tų užsienio mokslininkų, kurių atžvilgiu p. Baršauskas galbūt pasielgė neetiškai, ir jei jie patys kreipsis į kokias sau artimesnes etikos priežiūros institucijas, tai bus smūgis ir KTU, ir visam Lietuvos mokslui. Toks stiprus, kad „nepavykęs“ p. Baršausko gyvenimas bus tik žiedeliai, vertinant pasekmes.

Kodėl tai yra svarbu? Pirma priežastis, mano galva, yra tokia, kad Vyriausybei skelbiant aukštojo mokslo reformą, akademinės bendruomenės reikalauja sau svarbaus, jei ne reikšmingiausio balso, atsakant į klausimą, kokios tos reformos turi būti. Tačiau jeigu akademinės bendruomenės nesugeba susitvarkyti su šiuo plagiato skandalu, ką reikš reikšmingas jų balsas reformai įsibėgėjant? Mano kolega, žurnalistas, TV laidų vedėjas ir šiaip dar – akademinis žmogus Rytis Zemkauskas, socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje įrašė: „O jeigu taip padarius rimtą VISŲ disertacijų reviziją pas mus? Įtariu, kad tai ir būtų pati geriausia aukštojo mokslo reforma.“ Situacija gal ir nėra visiškai tragiška, tačiau retas, bent kiek susipažinęs su aukštųjų mokyklų, akademinės bendruomenės reikalais, nėra girdėjęs apie disertacijų fabrikus, įkainius ir kt. Ir dėl to iš akademinės bendruomenės vardu kylančio spaudimo, kurį patiria politikai: į valstybės tarnybą – tik su aukštojo mokslo diplomu, į tam tikras pareigas – tik su magistro ar net daktaro laipsniu. Antai dabar edukologai sujudę: bendrojo lavinimo mokyklos mokytojai privalėtų turėti ne žemesnį nei magistro laipsnio išsilavinimą. Galime tik įtarti: jeigu ši norma bus įteisinta kada nors, kokia industrija telksis magistrų gimdymo reikalu. Nes kitaip nebūna akademinėse bendruomenėse, kurios nesugeba susikurti savireguliacijos instrumentų ir išspręsti bent etikos klausimų. Taip ir yra: Lietuvos akademinė bendruomenė iš antro karto sugebėjo atsiriboti nuo sovietinių metų paveldo – aukštųjų partinių mokyklų diplomų, tačiau kaip ji tvarko nacionalinio lygmens reikalus, paklauskite p. Baršausko.

Negaliu nepaminėti ir dar vienos problemos, kuri gali tapti neišsprendžiama dėl čia minimų valios recidyvų apsikuopiant savo kieme ir siekiant bent elementarios švaros (grubiai, kad kalbant su profesoriumi, mokslų daktaru iš Lietuvos, neapimtų šlykštus abejonių kupinas jausmas – panašus, kaip bendraujant su rusais-akademikais). Andrius Kubilius, remdamasis įvairiašale patirtimi, ketvirtadienį portale „Delfi.lt“ paskelbė įdomų tekstą „Ar gali Lietuva turėti pasaulinio lygio universitetą?“ Pono Kubiliaus požiūriu, gali, bet tai lemtų ir tam tikros būtinos sąlygos. Viena – kryptingas vieno ar kelių tokį tikslą išsikėlusių aukštųjų mokyklų finansavimas valstybės ir privataus kapitalo lėšomis. Tarkime, Vilniaus universiteto (jeigu jis taptų šio proceso garvežiu) vienerių metų biudžetas turėtų siekti apie 580 mln. eurų. Jei antru garvežiu taptų KTU – dar ne mažiau pusės milijardo.

Ir čia išryškėja abejonių kontūrai: ar politikai šia tema norėsis kalbėti su KTU bendruomene ir asmeniškai su p. Baršausku? Ar mokesčių mokėtojai neprieštaraus, kad tokios lėšos kad ir dėl šventų tikslų būtų skiriamos KTU, kurio rektorius mokslinius straipsnius tik droždamas pastraipomis ar ištisais puslapiais tekstus iš jau parašytų veikalų?

Štai kodėl trumpa p. Zemkausko replikos „Facebook“ forma iš tikrųjų yra tokia neproporcinga, lyginant ją su turiniu.

AKADEMINĖMS BENDRUOMENĖMS REIKIA SKAISTYKLOS
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *







Į viršų