Kupiškio krašto kaimų istorijos

ILČIŪNŲ PRAEITIES PAMINKLAI

Pačiame rajono pakraštyje, Subačiaus seniūnijoje, prie kelio į Pajuostį (Panevėžio r.), tebėra Ilčiūnų kaimas. Aplinkui ošia to paties pavadinimo miškas. Per kaimą teka Bražiukas, dešinysis Vašuokos intakas. Prieš septyniolika metų čia buvo 4 sodybos ir aštuoni gyventojai. Panaši statistika išliko ir iki šių dienų.
Greta Ilčiūnų yra Bražiškiai, Užusieniai (Dundiškis), Subačiaus miestelis, Žviliūnai.
Benykstantys Ilčiūnai nustebino ryškių istorinių pėdsakų gausa ir netikėtais susitikimais.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Graži kaimo gamta

Važiuodami iš Subačiaus miestelio Pavašuokių II (Panevėžio r.) link privažiuosime Ilčiūnus. Deja, apie šio kaimo egzistavimą nėra jokios nuorodos. Turime pasikliauti navigacija ir savo nuojauta išstudijavę žemėlapį.

Kad tai esama kaimo, byloja tik trys sodybos – dvi, menančios senus laikus, dešinėje kelio pusėje ir moderni – kairėje.

Ilčiūnų gyventoja Stasė Račinskienė aplink gyvenamąjį namą kasmet prisodina daug vyšninės spalvos jurginų.

Pirmiausia pasibeldžiame į vieną senesnių namų. Į kiemą išėjusi jų šeimininkė Stasė Račinskienė sakė, kad čia gyvenanti su Daliumi Vaičikoniu. Turi du sūnus. Į Ilčiūnus atsikraustė prieš dvidešimt vienerius metus.

„Čia gyveno Mockevičiai, o prieš juos – Laureckai. Vienas namo galas statytas 1919 metais, o antras pristatytas vėliau. Apie sodybą yra per 3 hektarus žemės. Ji išnuomota. Mums užtenka kelių arų daržiuko, šiltnamio. Bulvių, svogūnų, morkų, burokėlių turime iki pavasario. Anksčiau laikiau ir karvę, vištų. Pieną veždavome į Pavašuokių II pieninę už pustrečio kilometro. Kai karvė tapo bergždžia, ją pardavėme, o kitos nebeįpirkome. Atsisakiau ir vištų. Uždarytas visą laiką laikyti neapsimoka, o palaidas išgaudydavo lapės, vanagai, tvarte ir šeškas įsisukęs buvo. Nusiperki parduotuvėje kelis kiaušinius ir užtenka“, – pasakojo apie savo kasdienybę moteris.

S. Račinskienė į Kupiškio kraštą atsikraustė iš Kauno rajono Pažėrų kaimo. Čia priprato. Graži gamta. Aplink miškeliai. Stūkso Ilčiūnų pilkapiai. Nesijaučia gyvenanti dideliame užkampyje. Žvyrkeliu kasdien nemažai automobilių iš Subačiaus miestelio Pavašuokių II kryptimi pralekia. Anksčiau ramybės neduodavo metalo rinkėjai. Pastaruoju metu ramu.

Šimtametę praeitį menanti buvusi ilčiūniečių Laureckų sodyba ir senas kryžius.

Apsipirkti ar prireikus į didmiestį nuvažiuoti, keliauja 5 kilometrus miško keliuku per Budrionis į Subačiaus miestą. Čia dažniausiai ir apsiperka. Subačiaus miestelis nuo Ilčiūnų yra šiek tiek arčiau, bet ten tik viena parduotuvė, o didžiajame Subačiuje jų net kelios, prekių pasirinkimas didesnis. Porą kartų per savaitę pro šalį važiuoja ir automobilinė parduotuvė iš Kupiškio Panevėžio rajono link.

Moters gyvenimo draugas dirba Kupiškyje. Dviračiu numina iki Subačiaus, o iš ten toliau keliauja autobusu. Aplinkiniai keliukai nuvalomi ir žiemą. Mat kursuoja mokyklinis autobusiukas atsivežti kelių šio rajono pakraščio mokinių. Juo į Subačiaus gimnaziją važiuoja ir devintokas S. Račinskienės sūnus.
Prie įvažiavimo kelio į šią sodybą yra pastatytas kryžius rezistencinės kovos dalyviams, išėjusiems ir negrįžusiems 1945–1951 metais, Broniui Laureckui, Broniui ir Juozui Zaremboms.

Pasak S. Račinskienės, šis paminklinis kryžius pastatytas 1996 metais. Kasmet iš Panevėžio jo aptvarkyti atvažiuodavo Petras Laureckas, kilęs iš šių vietų. Čia gyveno jo sesuo. Pastaruoju metu vyras nebepasirodo. Šią vietą patvarko jos sūnus.

Moteris ir prie medinio kryžiaus priešais namą, kuris, matyt, pastatytas senųjų šios sodybos gyventojų, kasmet pasodina gėlių, uždega žvakučių, taip pagerbdama ir saviškių, palaidotų kitame Lietuvos pakraštyje, atminimą.

S. Račinskienė sakė, kad gretimoje sodyboje yra buvusi Ilčiūnų pradinė mokykla. Šiuo metu ten niekas nuolat negyvena. Šią sodybą įsigiję žmonės, rodos, iš Panevėžio, ją pamažu tvarko.

Keliaujant į antrą sodybą

Senosios Ilčiūnų kaimo kapinaitės. Šiuo metu čia nebelaidojama.

Iš šios sodybos važiuojame keliuku, vedančiu per mišką į Žviliūnus, tačiau mūsų kelionės tikslas – senosios Ilčiūnų kapinaitės. Saulėtą savaitgalio popietę miške sutinkame ne vieną grybautoją, siaurame miško keliuke ir su automobiliais prasilenkiame. Pasijuntame tarsi didmiesčio šurmulyje.
Tarp senų miško medžių išnyra ir kapinių siluetas. Lyg tyčia čia irgi randame žmonių, tvarkančių kapavietes.

Prie Jono ir Onos Laureckų kapo užkalbintos dvi moterys pasisako, kad jos seserys, atvažiavusios aptvarkyti savo senelių iš tėvo pusės kapų.
„Esame Jono Laurecko dukterys. Jis buvo kilęs iš šių vietų. Mes užaugome Subačiaus geležinkelio stotyje. Aš esu gimusi Subačiuje, o mano sesuo Vida – Radžiūnuose. Abi baigėme Subačiaus vidurinę mokyklą. Iš giminių tik vienas kitas šiuose kraštuose yra likęs. Tėvai senatvėje buvo persikėlę gyventi į Panevėžį“, – pasakojo apie save Stanislava Laureckaitė-Starkėnienė.

Iš kairės: Vida Kertenienė ir Stanislava Starkėnienė tvarko savo prosenelių, gyvenusių Ilčiūnuose, kapus.

Ji šiuo metu gyvena Panevėžyje, daug metų dirbo felčere. Jos sesuo Vida Laureckaitė-Kertenienė sakė, kad gyvena Vilniuje. Yra inžinierė konstruktorė. Pasak moterų, kažin ar anūkai, proanūkiai prisimins šiuos kapelius. Visi turi savų rūpesčių, kitų artimųjų kapus prižiūri. Visgi kol yra gyvos, kol sveikata leidžia, šių kapų jos neapleidžia, kaskart atvažiuoja aptvarkyti, pagerbti senelių atminimo.
Taip mąstyti nuteikia ir bevardžiai, samanomis apaugę kapų kauburėliai, nulūžęs akmeninis kryžius, blunkantys paminklų užrašai…

Iš Ilčiūnų kapinių užsukame pas Kazimierą Balsevičių, kurio sodyba iš visų pusių apsupta miško.
Šiame kieme į akis krinta įvairiausios, dar sovietinius laikus menančios, spėjusios ir aprūdyti technikos gausa. Matyti ir vienas kitas naujesnis automobilis, traktoriukas. Kaip kontrastas senam sodybos namui, kieme iškilęs naujas sandėlio ir garažo pastatas.

Pasak K. Balsevičiaus, sodybos teritorija užima apie 1 hektarą. Iš pradžių šią sodybą pirkę kaip kolektyvinį sodą. Kai čia persikraustė iš Panevėžio, galvojo kurti verslą, mat buvo dirbęs automobilių servise. Deja, planų įgyvendinti nepavyko, tai ir visa technika tapo metalo laužu. Gal dar sūnums kas nors pravers. Jie linkę į technikos darbus. Panevėžyje dirba autoservise.
„Tą laužą išmesti visada spėsiu. Tai savotiška mano investicija juodai dienai. Esu iki panagių miestietis. Apsigyvenęs čia ūkininkauti nepradėjau.“

„Tam reikia didelių pinigų ir supratimo. Mums užtenka daržo, šiltnamio. Laikome vištų ir Stalino karvę – ožką. Kas sugeba, dirbti į miestą važinėja. Paskaičiavau, kad iki jo nuvažiuoti ir sugrįžti per dieną reikia ne mažiau kaip 5 eurų. Tai per mėnesį vien kelionei išeina apie 150 eurų. Kiek reikėtų uždirbti, kad tai apsimokėtų?“ – svarstė vyras.

Jis papasakojo, kad atsikraustę į Ilčiūnus sodybos tvora netvėrė. Jos ribas pažymėjo apsodindami eglaitėmis, klevais. Jie gražiai įsiliejo į aplinkui augantį mišką. Paklaustas, iš ko pirko šią sodybą, pašnekovas sakė nebeatsimenantis jų pavardės. Aplinkui senųjų Ilčiūnų gyventojų nebėra. Visos sodybos kitų perpirktos.

Ilčiūnų miške

Ilčiūnų pilkapių rodyklė.

Iš šios sodybos važiuojame Ilčiūnų miško keliu Budrionių kaimo link ieškoti senųjų pilkapių ir Antrojo pasaulinio karo aukų memorialo. Remiantis „Kupiškėnų enciklopedijoje“ pateiktais duomenimis, šis miškas priklauso Kupiškio urėdijos Subačiaus girininkijai. Plotas – 800 hektarų, medynų – 685 hektarai. Mišką iš pietų juosia Vašuoka (Viešintos kairysis intakas). Dirvožemiai velėniniai jauriniai, priesmėliniai bei priemoliniai. Net 92 proc. medynų yra savaiminės kilmės. Auga beržynai, eglynai, pušynai, drebulynai, juodalksnynai.

Kur yra senieji pilkapiai ir Kupiškio krašto sušaudytų žydų palaidojimo vieta, pastatytos bent kelios nuorodos. Prie žydų genocido vietos nuo kelio veda žole apžėlęs takas. Matyti, kad čia žmonės užsuka nedažnai. Visgi pati memorialo vieta atrodo tvarkingai.

Holokausto aukų kapai Ilčiūnų miške, Lapkalnyje.

Istorijos skraistę praskleidus

Išsamios informacijos apie Ilčiūnų kaimo praeitį galime rasti „Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko parengtame tekste.

Ten rašoma, kad toje vietovėje nuo seno gyventa žmonių. Tai mena šiaurinėje kaimo pusėje stūksantis pilkapynas, kuriame išlikę du apardyti (7 ir 9 m skersmens) pilkapiai. Jie datuojami I tūkst. po Kristaus. Vietiniai juos vadina milžinkapiais, taip pat pasakojama, kad čia palaidoti 1863 metų sukilėliai. Subačiaus girininkijoje yra ir pailgas kalnas Lapkalnis, kartais vadinamas piliakalniu, kurį supylę švedai.
Enciklopedijoje rasime informacijos, kad Ilčiūnai susiformavo iš XVII a. minimų Bražiškių bajorų valdų. Spėjama, kad anksčiau buvo dvi vietovės, vadintos Bražiškiais. Manoma, kad antrieji Bražiškiai gavo Ilčiūnų pavadinimą nuo ten ūkininkavusių Ilcevičių pavardės.
XVIII a. Ilčiūnai buvo virtę bajorkaimiu, kuriame buvo keli palivarkai.

1852 metais Ilčiūnuose minimi 3 dūmai (ūkiai) – Petro Šablevičiaus, Vincento Gintauto, Igno Ivanausko.
1914 metais Ilčiūnuose buvo 57 gyventojai. Matininkas Vytautas Vitortas tais metais pradėjo kaimą skirstyti į vienkiemius, bet kilęs karas nutraukė darbą. 1920 metais ūkininkai vėl paprašė atnaujinti skirstymą. Kaime tuo metu buvo 9 ūkiai: Kazio Gutpetrio, Paulinos Šateikienės, Dominyko Bartulio, Marijonos Kublickienės, Liongino Zarembos, Jono Stoniko, Barboros Girijotienės, Jono Laurecko, Mataušo Laurecko.

Ilčiūnų dvarininkų Teofilio Ivanausko, mirusio 1870 m., ir Jono Vilimavičiaus, mirusio 1891 m., kapas.
Autorės nuotraukos

Nuo 1920 metų iki septinto dešimtmečio čia veikė pradinė mokykla. Ji buvo įkurta buvusioje Vilimavičiaus sodyboje, kuri po jos savininko mirties perėjo į valstybės globą.
1923 metais Ilčiūnuose buvo 15 sodybų ir 80 gyventojų. 1942 metais kaime gyveno 17 šeimų: Jono Gutpetrio, Juozo Bartulio, Vlado Bartulio, Antano Bartulio, Magdalenos Laureckienės, Jono Astrausko, Onos Jurevičienės, Klemo Petrausko, Vlado Grigelio, Domo Jankausko, Broniaus Astrausko, Felikso Savičiaus, Jono Laurecko, Povilo Kazakevičiaus, Liongino Zarembos, Onos Žaliauskaitės. Tuo metu iš viso čia gyveno 80 žmonių.

1941–1942 metais ties Ilčiūnais, Radutiškio–Ilčiūnų miške (Lapkalnyje), sušaudyta 80 (kitais duomenimis apie 300) Kupiškio ir Subačiaus žydų.

1959 metais Ilčiūnuose buvo 18 ūkių: Jono Laurecko, Povilo Kazakevičiaus, Povilo Brazdžiūno, Kostės Savičienės, Petro Šulskio, Barboros Murauskaitės, Adolfo Vanago, Felikso Savičiaus, Stasio Urbono, Antano Bartulio, Juozo Jankausko, Onos Grigelienės, Jono Astrausko, Juozo Janulionio, Viktoro Jurevičiaus, Jono Gutpetrio, Leono Ovalto, Juozo Ovalto. Iš viso čia tuo metu gyveno 61 žmogus.
Kaimas priklausė „Pirmūno“, vėliau „Šviesos“ kolūkiams. Į pietvakarius nuo kaimo, prie keliuko į Žviliūnus, yra seni kapeliai.

1935 metais Ilčiūnuose buvo užrašyti tokie vietovardžiai: Kelmyna, Lieknalis, Užubala (balos), Laužyna, Naudoris (ariamoji žemė), Mindrinytė, Užuberžynis (pievos), Smėlyna, Šakalyna (kalneliai), Bražiukas (upelis).

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *







Į viršų