Nuomonės

IŠKANDŽIOTAS KAIMO GYVENIMAS

Audinga SATKŪNAITĖ,
žurnalistė

Audinga SATKŪNAITĖ

Greičiausiai Lietuvoje yra nemažai kaimų, kuriuose gyvenamas trobas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O, atrodo, viskas dar buvo taip neseniai – kaimas, kuriame virė gyvenimas, tokį šiandien širdį draskantį vaizdą turiu laimės prisiminti ir aš. Nemažai mano gyvenimo prabėgo kaime, kuriame veikė pradinė mokykla, o ten – ir mano pirma aplankyta biblioteka, kone kiekvienoje ganykloje ganėsi po dvi tris karves ir kiekviename kieme buvo girdėti šurmulys.

Važinėdami po Kupiškio rajono apylinkes neretai pastebime, rodos, ilgiems metams užvertas langines, saulės spindulių iškankintas užuolaidas, už kurių nebesimato įtarių žvilgsnių į nelauktą atvykėlį. Kiekvienas kaimas turi savą istoriją, tačiau, pagalvokite, kaip baisu bus tam žmogui, kuris amžinai užmerkdamas akis turės susitaikyti su savojo kaimo pabaiga, ir jo troba bus ta, kurioje bus užgesinta paskutinė lempa.

Akivaizdu, kad mūsų kaimiškos vietovės sensta ir gęsta, bet ar galime kaltinti žmones dėl to, kad dauguma jų nė nesusimąsto apie gyvenimą kaime. Kol kas daroma viskas, kad netyčia kieno nors galvoje nekiltų netgi iliuzinis noras ten įsikurti. Valdžia pamažu iš kaimo žmogaus atima bet kokią tikimybę į visavertį gyvenimą.

Kaime A gyvenančios šeimos patogumų trūkumą sėkmingai galima skaičiuoti kilometrais. Uždarius mokyklą jų vietovėje, norint šaliai išugdyti dorą ir išsilavinusį pilietį, jis iki mokymosi įstaigos turi keliauti dešimt kilometrų. Klausimas, kada tas atstumas dar pailgės?..

Jeigu kaime B gyvena senolė, kuriai aštuoniasdešimt, o vaistų pas gydytoją jai reikia išsirašyti kas mėnesį, bet ją nuo tikslo skiria aštuoni kilometrai. Esame girdėję, kad per tam tikras kaimiškas vietoves iki Kupiškio važiuoja vos vienas autobusas, todėl grįžtant namo išsiruošusiems į miestą ir ilgus kilometrus reikia įveikti pėsčiomis.

O jei kaime C yra dvi bibliotekos – aišku, sako valdžios galvos, tiek nereikia, nes nėra skaitytojų. Tada kur dingti bibliotekininkei, kuri kone visą nugyventą laiką paskyrė savo darbui.

Valdininkai moka stebuklingą žodžių junginį „demografinė padėtis“, ant kurio gali padėti daugumą savo sprendimų, ir greičiausiai mes to norime ar nenorime, išgirdę tuos du žodžius, pulsime pritariamai linksėti. Tačiau ar nevertas tas, kuris rytoj gali užgesinti paskutinę lemputę kaime, oriai gyventi šiandien? O kartais tereikia pas jį tik užsukti ir išklausyti, koks gyvas kaimas jo atmintyje…

IŠKANDŽIOTAS KAIMO GYVENIMAS
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų