Nuomonės

APIE KITONIŠKUMĄ

Ramūnas ČIČELIS

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis prieš kelerius metus yra ne kartą viešai sakęs, kad Lietuvos miestuose savivaldybės turėtų samdyti bohemą – mokėti pinigus laisviems menininkams vien už tai, kad jie tokie yra. Dar gana naujas Europos Sąjungos tyrimas atskleidė, kad lietuviai yra vieni iš mažiausiai empatiškų žmonių Europos Sąjungoje. Empatija – tai ne jausmingumas ir tapatinimasis, ne simpatija, o, priešingai, kito asmens skirtingumo suvokimas ir priėmimas. Šios dvi tezės nereiškia, kad esame bejausmiai, neturime atjautos ir kad mums nebūdinga pagarba kitiems žmonėms. Ir filosofijos profesoriaus, ir nuomonės tyrimas rodo tik vieną rezultatą – mūsų gyvenimuose ir aplinkoje trūksta kitokių žmonių. Esame standartiškai įpratę manyti, kad dirbantieji nuo aštuntos iki septynioliktos valandos penkias darbo dienas per savaitę, pageidautina, valstybiniame sektoriuje, yra dominuojanti mūsų visuomenės dauguma ir kitokių žmonių tiesiog nėra. Patirtis rodo, kad tuose mažesniuose Lietuvos miestuose, kuriuose egzistuoja poetų ar dailininkų bohema, gyvenimas yra daug įdomesnis ir margesnis nei monolitiniame, įprastiniame lietuviškame kaime, kur visi vienodai prižiūri gyvulius ir aria laukus, stebėtinai net ir ten dažnai išlaikydami savo originalų patirtinį mąstymą ir išmintį.

Įprastiniai ir niekuo neišsiskiriantys gyvenimai formuoja iš esmės klaidingą požiūrį, kad visuomenės daugumos nuomonė yra vienintelė ir privaloma visiems. Iš tiesų, dažnai aiškėja, kad šiame pasaulyje būnantys kitaip nei įprasta, bohemos atstovai savo vertybėmis ir laisve atveria mūsų buvimo ribas. Literatūrologė Viktorija Daujotytė prieš daugiau nei dešimtmetį yra rašiusi, kad kiekvienas buvimas šioje Žemėje privalo turėti ribas – jos saugo ir įrėmina mūsų mąstymą, suvokimą ir jausmus. Paradoksas toks, kad visuomenės centre gyvenantieji apie ribas paprastai nieko nenutuokia ir mano, kad tik jų požiūriai yra teisingi, nors, neretai atsidūrę viešosios erdvės dėmesio centre, tas moralės ir elgesio ribas peržengia. Tuo tarpu menininkai ir kūrybingi žmonės nuolat pavojingai patiems sau balansuoja ties ribomis, kurias peržengia labai retai ir neturi tiek cinizmo, kad mėgautųsi savo moraliniais paklydimais, kurių turime kiekvienas. Atvirkščiai – menininkai dažniausiai padidina savo kaltės jausmus ir labai stipriai išgyvena dėl kiekvienos santykių su kitais žmonėmis peripetijos. Aiškesnis socialinės tikrovės ribų suvokimas lemtų ir tai, kad sumažėtų užribio žmonių.

Mūsų laikai yra tas Vakarų civilizacijos tarpsnis, kai vertybe tapo ne pats žmogus, o jo santykis su tuo, ką amerikiečių filosofai pavadino žodžiu „Kitas“. Dažnai girdime, kad mažuose Lietuvos miestuose gyvenimas po nepriklausomybės atkūrimo keičiasi per lėtai, dominuoja stagnacija, pradedant XX amžiaus paskutinio dešimtmečio stiliaus apranga (tuomet nepakeičiami buvo treningai) ir baigiant mąstymu, kuris atmeta visas naujoves ir į bet kokį pokytį žiūri pesimistiškai ir skeptiškai. Padėtis gali keistis tik tuomet, kai mūsų nestebins ekstravagantiško stiliaus apranga ir sumanymas kurti mokslo tyrimų centrą ar privačią kultūros įstaigą mažame mieste ar kaime. „Tolerancija“ tapo nuvalkiotu žodžiu – dažnas paklaustas, ar yra tolerantiškas žmonių skirtingumui, turbūt sutriktų. Išeitis tik viena – pagaliau įsisąmoninti tai, kas okupacijos metais mums buvo uždrausta: kito žmogaus skirtingumas neatima mano tapatybės ir aš nesu prievartaujamas tapti toks, koks yra tas kitas žmogus. Jei ši nuostata abipusė, bohema, skirtingumai, įvairios vertybės netampa neapykantos priežastimis. Net ir dažna emigracijos priežastis yra ne pinigai, socialinė padėtis, o būtent žmonių, jų mąstymo ir gyvenimo būdų įvairovės ilgesys, kurį realizavus randasi pagarba ir pasitikėjimas.

Respektabilus santykis su kitoniškumu galėtų pakeisti ir dar vieną dominuojančią Lietuvos tendenciją – jaunimo vengimą gyventi mažuose miestuose. Juk Vilnius traukia ne vien pinigais, bet ir laisve, kuri puikiai galėtų skleistis ir ne sostinėje. Visiems šiems pokyčiams reikia vieno nepaprastai paprasto dalyko – kritinės masės drąsių žmonių, kurie rinktųsi gyventi mažame mieste, tačiau netaptų praeities prietarų, pasenusių klišių ir apkalbų vergais ir nebijotų performuoti šią tikrovę pagal savo norus ir vaizduotę, o ne ieškotų gatavos ir priimtinos realybės Vilniuje ar užsienyje. Netikėta yra tai, kad sostinėje ar užsienyje surasta „laimė“ reikalauja daug daugiau dvasinių prisitaikymo pastangų nei kūrybingas požiūris į Lietuvą mažuose miestuose. Labai norisi tikėti, jog neįmanoma yra tai, kad visa lietuvių mąstymo ir gyvenimo įvairovė ir toliau koncentruotųsi tik viename mieste arba emigruotų.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *







Į viršų