Prisiminti negalima pamiršti

KINO FILME – POKARIO KOVŲ AIDAS

Scenos, kuriose vaizduojamos partizaninės kovos, buvo filmuojamos Ukmergės apylinkėse. O filmui reikalingus rekvizitus geranoriškai paskolino čia įsikūrusio klubo „Miško broliai“ nariai, kurie atliko ir epizodinius vaidmenis.
Povilo Vireliūno nuotraukos

„Kas pasakys, kieno vieta istorijoje svarbesnė ir kieno auka – didesnė? Nukankinto kūdikio ar nepalaužiamo kario kovotojo? Ir ko verta išdaviko atgaila?“ – tokiais žodžiais baigiasi prieš dvejus metus režisierės Vilijos Morkūnaitės ir operatoriaus Povilo Vireliūno sukurtas filmas „Kupiškio krašto rezistencijos istorija“.
Šios eilutės žiūrovą priverčia pasinerti į skaudų istorijos tarpsnį, kurio pėdsakai dar ryškus ir dabartyje. Filmas, atskleidžiantis A. Tindžiulio asmenybės svarbą sudėtingu istoriniu laikotarpiu, yra skirtas prisiminti Kupiškio krašte pokariu žuvusiems 650 partizanų.

Audinga SATKŪNAITĖ

Išarti medžiagos aruodai

Prisiminimuose apie Salamiesčio krašto partizanų vadą A. Tindžiulį randama liudijimų, kad jis buvęs jautrus, protingas, mokėjęs išlikti ramus, bet griežtas vadas. Visi ryškiausi A. Tindžiulio gyvenimo įvykiai ir asmenybės pokyčiai skleidžiasi vaidybiniame filme „Kupiškio krašto rezistencijos istorija“, sulaukusiame didelio žiūrovų palaikymo. Jo kūrimui ir fnansavimui projektą parengė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, o idėją įgyvendinti ėmėsi dviejų žmonių komanda – režisierė V. Morkūnaitė ir operatorius P. Vireliūnas. Pastarasis tvirtino nesitikėjęs tapti vaidybinio filmo bendraautoriumi, bet tai buvęs vienas ryškiausių jo gyvenimo epizodų.
„Man rezistencijos tema yra labai artima ir įdomi, todėl norėjosi apie ją prabilti. Jei dėl A. Tindžiulio asmenybės būtų kilę kokių nors kontroversiškų klausimų, į kuriuos pati sau nebūčiau galėjusi atsakyti, šio darbo nebūčiau apsiėmusi. Šis partizanų vadas tuo sudėtingu istorijos laikotarpiu buvo gana švarus žmogus. Neabejoju, jei būtų reikėję kurti filmą apie Antaną Slučką-Šarūną, manęs būtų laukę visai kitokie išbandymai“, – sakė filmo „Kupiškio krašto rezistencijos istorija“ V. Morkūnaitė. Ji tikino, kad filmą kurti nebuvo sudėtinga, nes partizanų vado asmenybė nesuteikia peno kontroversiškiems svarstymams. Anot V. Morkūnaitės, prieš imantis filmavimo iš anksto buvo pagalvota ir apie filmo trukmę, o pagrindiniu adresatu laikyta jaunoji karta. „Planavome sukurti tokį filmą, kurį būtų galima naudoti kaip mokymo priemonę per pamokas. O po jo peržiūros užtektų laiko diskusijoms, emocijų aptarimams ar pokalbiams“, – pabrėžė V. Morkūnaitė.

Vilijos Morkūnaitės teigimu, unikalią medžiagą, susijusią su partizanų vado Albino Tindžiulio gyvenimu, išsaugojo Rokiškio rajone gyvenantis jo sūnėnas Rimvydas, kuriam dėdė iki šiol yra didžiausias pasididžiavimas.

Prieš imdamasi scenarijaus kūrimo, režisierė pirmiausia susipažino su medžiaga, kurią saugojo Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas.
Daug istorinės medžiagos vaidybinio filmo kūrėjai gavo iš kraštotyrininko Romo Kauniečio, surinkusio ir išleidusio Lietuvos laisvės kovotojų prisiminimų knygų. Vertingų eksponatų ir prisiminimų išsaugojo A. Tindžiulio sūnėnas Rimvydas, gyvenantis partizanų vado gimtinėje, Rokiškio rajone Gineišių kaime. Šioje sodyboje išlikusi autentiška pokario metų aplinka, buities reikmenys, partizanų vado baldai, drabužiai, rašomoji mašinėlė, užrašai. Nemažai pasakojimų pateikė ir kupiškėnai Gediminas Laužikas, Bronius Stanionis, kuriuos galima išvysti ir filme. V. Morkūnaitė tvirtino, kad gyvi ir autentiški liudytojų pasakojimai yra didžiausias turtas, filmui suteikiantis unikalumo.

„Filmo medžiagą nagrinėjau visais įmanomais parametrais. Domėjausi, kas yra parašyta ir apie Aukštaitijos krašto partizanus. Muziejaus turima medžiaga daugiau kalba apie patį A. Tindžiulio asmenį, jo gyvenimo istoriją, kurią galima atsekti ir Lietuvos aviacijos muziejuje. Tai nėra unikalūs faktai. Tik tai, kas išsaugota sūnėno namuose, ir gyvi žmonių liudijimai yra tikroji autentika ir tiesa“, – tvirtino V. Morkūnaitė. Nors A. Tindžiulio sūnėnas yra garbingo amžiaus, tačiau, pasak režisierės, ar pasakoti prisiminimus apie dėdę filme, jis nė nesvarstęs, nes jam šis žmogus iki šiol yra pasididžiavimo ir garbinimo objektas. „Taip po truputį dėliojosi vaizdas, kaip aš įsivaizduoju filmą ir koks jis turėtų būti. Į daug klausimų turėjau atsakyti pati sau – ne tik iš istorinės, bet ir iš moralinės pusės“, – tikino pašnekovė.

Anot jos, daugumoje istorinių filmų, ypač apie rezistenciją, dominuoja vienplanis arba deklaratyvus kalbėjimas ir žmogui nepaliekama erdvės pamąstyti, nes faktai pateikiami kaip neginčijama tiesa.

„Nenorėjau, kad filmas būtų lėkštas ir sudėliotas iš nuotraukų, dokumentų ar kalbančių galvų. Norėjosi, kad filme būtų vaidybinių intarpų, kurie paliestų žiūrovo emocijas. Galų gale, jei žmogui yra neįdomi pati tema, galbūt jam bus įdomus kaimynas ar klasės draugas, kuris vaidina filme, o per tai susipažįstama ir su tema“, – kalbėjo V. Morkūnaitė.

Netikėtas atradimas nuotraukoje

 

Filmo režisierė Vilija Morkūnaitė atskleidė, kad ją didžiausias netikėtumas apėmė pamačius Albino Tindžiulio nuotrauką, užfksuotą 1948 metais Sypsalėje. Tuomet ji pamaniusi, kad tai į antrą gyvenimo pusę pervirtusio žmogaus vaizdas, tačiau vyrui joje vos trisdešimt. Iš šios nuotraukos žvelgiantis Albinas Tindžiulis režisierei ir Kupiškio etnografjos muziejaus
direktorei Violetai Aleknienei pasirodė išoriškai panašus į Kazį Stančiką, kuris filme ir įkūnijo partizanų vadą.

Režisierė atskleidė, kad didžiausias emocijas jai sukėlusi nuotrauka, iš kurios žvelgė partizanų vadas po keleto metų buvimo miškuose.
Žvelgdama į A. Tindžiulį, V. Morkūnaitė pamanė, jog joje žmogus, pervirtęs į antrą gyvenimo pusę, todėl didelė naujiena jai buvusi, kad partizanų vadui tėra vos trisdešimt metų.

„Jų buitis buvo iš tiesų sudėtinga, didelę įtaką padarė ir nepaliaujamas slapstymasis bei žiemos. Kai pamatėme barzda apžėlusio A. Tindžiulio nuotrauką, mes kartu su Kupiškio etnografijos muziejaus direktore Violeta Alekniene nusprendėme, kad jis panašus į Kazį Stančiką. Jų išorinis panašumas iš tiesų žavėjo“, – apie vaidmens atlikėjo pasirinkimą pasakojo V. Morkūnaitė.

Anot pašnekovės, pagrindinių atlikėjų, reikiamų vaidybiniams filmo intarpams, ieškota tarp pažįstamų žmonių. O svarbiausiu atrankos kriterijumi tapo žmogaus paslankumas.

„Mes neturėjome tiek daug laiko, kad paruoštume žmogų filmavimui, todėl jis privalėjo turėti prigimtinius duomenis“, – pabrėžė V. Morkūnaitė.

Mažojo Albinuko vaidmenį atliko Gabrielius Petuchovas. Režisierė pradžioje galvojusi apie visai kitą berniuką, kuris jai atrodė tinkamas vaidmeniui. Pamačiusi pastarojo išvaizdos pasikeitimus, V. Morkūnaitė pasirinko Gabrielių. Tam tikrose filmo scenose galima pamatyti ir Salamiesčio muzikantus.

„Scena, kurioje rodomas atlaidų vaizdas, nėra suvaidinta. Mes iš tiesų tuomet pataikėme į Salamiestyje vykstančius atlaidus. Visi vaidybiniai intarpai filme yra atkurti, remiantis šaltiniuose paliudytomis istorijomis, o ne sugalvoti, kad taip galėjo būti“, – tikino režisierė.

A. Tindžiulio ryšininkės Janinos Rasimavičiūtės vaidmenį atliko iš Salamiesčio kilusi bibliotekininkė Regina Vilčinskienė. Filmo režisierė iš karto pagalvojusi, kad ryšininkės vaidmenį skirs būtent šiai moteriai.

„Filmams reikia veidų, kuriuos labai myli kamera. O jos veidas iš tiesų buvo labai dėkingas, neeilinis“, – teigė V. Morkūnaitė.
Vaidybinis filmas buvo filmuojamas maždaug pusę metų ir jame atsispindi visi sezonai, nes, pasak V. Morkūnaitės, jos tikslas ir buvo sekti įvykių chronologiją. O finalas, kuriame vaizduojamas A. Tindžiulio suėmimas ir nužudymas, užfiksuotas Viktariškiuose, tačiau filmavimo vietų būta kuo įvairiausių.

„Siekėme visą istoriją papasakoti kuo autentiškiau, todėl reikėjo autentiškos aplinkos, sodybos, kad fonas būtų be civilizacijos apraiškų. Norėjome kalbėti ir viską parodyti teisingai. Keletas epizodų, kurie atrodo lyg vykę vienoje erdvėje, nufilmuoti netgi skirtinguose namuose. Nebuvo taip, kad vienoje patalpoje viską rasdavome, ko mums reikėjo, vienur turėjome paieškoti lovos, o kitur – grindų“, – sakė V. Morkūnaitė.

Anot jos, žmonių, kurie vaidino filme, nereikėjo primygtinai įkalbinėti imtis vieno ar kito vaidmens.

„Tų žmonių nereikėjo įtikinėti, kad šis judėjimas, apie kurį kalbame, yra vertybė. Pats rezistencinių kovų faktas yra nekvestionuojama vertybė. Žinoma, dėliojant individualią istoriją piešiami visokie žmogaus gyvenimo paveikslai. Filme atsiveriančių istorijos liudytojų taipogi nereikėjo įkalbinėti, nes jie viską yra matę ir patyrę savo kailiu, daugelio šeimos yra nukentėjusios. Su mumis dirbo žmonės, kuriems šis istorijos faktas yra svarbus ir vertingas“, – akcentavo V. Morkūnaitė.

Nerimauti nevertėjo

 

Spėjama, kad meile lėktuvams Albinas Tindžiulis užsidegė dar vaikystėje.
Šiuos keistus padangę raižančius aparatus vaikas galėjo pamatyti bėgiodamas po laukus Pirmojo pasaulinio karo metu. Filme mažą ir guvų Albinuką įkūnijo skapiškietis Gabrielius Petuchovas.

Dauguma atlikėjų, pasirodžiusių filme, savo vidumi alsavo skaudųjį istorijos laikotarpį, tačiau mažojo Albinuko vaidmenį atlikusio G. Petuchovo režisierė į sudėtingą etapą nemurkdė.

„Jam netgi nereikėjo apie jį nieko žinoti. Gabrielius turėjo kuo natūraliau atkurti emociją, kaip vaikas augdamas kaime vasarą leidžia savo nerūpestingas dienas. Aš susidariau vaizdą, kad A. Tindžiulis buvo žingeidus, smalsus berniukas. Juk ne kiekvienas kaimietis pasirenka aviatoriaus kelią“, – kalbėjo V. Morkūnaitė.

Su vyresnio A. Tindžiulio vaidmens atlikėjais Robertu Žvirbliu ir K. Stančiku režisierė taip pat nesileido į bendras istorines diskusijas, tik aptardavo vaidybinę situaciją ir kaip jie turės joje elgtis. Pasak V. Morkūnaitės, kaip įprastai, filmuotos medžiagos buvo labai daug, iš jos vėliau buvo pasirinkti būtent tie kadrai, kuriuose žmonės jaučiasi atsipalaidavę ir pamiršę, kad yra filmuojami.

„Kai filmavome po atlaidų vykusį kermošių, pradžioje žmonės atrodė susikaustę ir tarsi galvojo, kaip jiems atrodyti prieš kameras. Po kurio laiko tarp jų prasidėjo įprastas bendravimas, tada ir gimsta kadrai, kurie įtikina ir žiūrovą“, – džiaugėsi V. Morkūnaitė. Jos pastebėjimu, vyresnio amžiaus žmonės turi kur kas mažiau baimės ir kamera juos varžo ne taip ryškiai kaip jaunuosius atlikėjus.

„Vyresnio amžiaus žmogų nuspalvina gyvenimiška patirtis ir jam nebereikia sukti galvos, ar jis gražiai atrodys prieš kamerą“, – sakė režisierė.
Filmo premjera įvyko prieš porą metų, tačiau V. Morkūnaitė iki šiol mena, jog tądien jautusi nerimą, nes baiminosi R. Kauniečio, kuris išmano visą rezistencinių kovų žemėlapį ir per savo rankas yra perleidęs begalę minėto laikotarpio medžiagos, vertinimo.

 

Anot Vilijos Morkūnaitės, kai kurios vaidybinio filmo scenos nėra suvaidintos, o yra tikros. Pavyzdžiui, Salamiestyje
vykstančių atlaidų ar kermošiaus vaizdai. Moteris pasakojo, kad priešais kamerą žmonės pradžioje jautėsi kiek nejaukiai, tačiau įsijautus į bendravimą visi pamiršo esą filmuojami.

„Jie turi viską – vokiškas, lietuviškas, rusiškas karių aprangas, nuo peilio iki karo lauko virtuvės. Mums Ukmergės klubas labai daug padėjo. Kovinės scenos buvo filmuojamas tų apylinkių miškuose, nes ukmergiškiai turėjo visą reikalingą tecnhiką – vokiškus motociklus, sunkvežimius ir t. t. Pradėjus galvoti apie filmą, didžiausia problema ir buvo, iš kur gauti rekvizitus, nes norėjome jaunimui sukurti vaizdą, kuris užkabintų emocijas“, – atskleidė filmo režisierė.

V. Morkūnaitė prisiminė juokingą detalę, kad nuvykus pas klubo narius su vienu pagrindinių vaidmenų atlikėjų K. Stančiku, jie vyrą pavertė panašų į carą Nikolajų II. Režisierė karo entuziastams paaiškino, kad vyras vaidins partizanų, o ne armijos vadą.

„Jeigu viską būtų reikėję iš ukmergiškių nuomotis, tai būtų greitai suvalgę mūsų finansinius išteklius. Jie mums dar ir košės miške išvirdavo“, – gero žodžio negailėjo pašnekovė teigdama, kad šiuo filmu jos kūrybinis kelias, nagrinėjant rezistencijos temą, dar nesibaigė.
Filme skamba klasikinės muzikos garsai, o finalinėse scenose – grupės „Skylė“ ir Domanto Razausko dainos. Pastarųjų atlikėjų leidimu naudoti jų muziką vaidybiniame filme pasirūpino pati režisierė. Anot V. Morkūnaitės, šių muzikantų dainos labai gerai sukelia vidines sielos emocijas.

Nesijaučia nusipelnęs

 

Režisierė džiaugėsi, kad daugelis žmonių prie filmo kūrimo prisidėjo neskaičiuodami nei savo laiko, nei pinigų. Pasiaukojantis geranoriškumas ir bendrystė padėjo į dienos šviesą iškelti archyvinę medžiagą, kurią privalu parodyti ateities kartoms.

Vyresnio A. Tindžiulio vaidmenį atlikęs K. Stančikas tvirtino nenustebęs, kai sulaukė pasiūlymo vaidinti kino filme „Kupiškio krašto rezistencijos istorija“. Abejonių būta, ar jo senjoriškos išvaizdos veidas iš tiesų tinkamas filmui, bet jas greitai pašnekovas nustūmė į šalį. K. Stančikas teigė, kad yra matęs daug kamerų, „Bijojau, kad nebūtų prasilenkta su istorine ir faktine tiesa. Džiaugiuosi, jog atsiliepimai buvo labai palankūs ir net niekas nepagalvojo, kad visą filmą sukūrė tik du žmonės. Nuostabu, ką padarėme, turėdami tokius techninius ir finansinius išteklius. Negalėjome įgyvendinti visų dalykų, ką būtų buvę galima padaryti, nes ne visą reikiamą techniką turėjo Kupiškio televizijos studija. Dėl to būtų reikėję ją nuomotis, – sakė pašnekovė. – Žinoma, švarinti darbą visada galima iki begalybės. Tačiau filmas yra rodomos iki šiandien ir visur yra sutinkamas labai palankiai.“

Ukmergiškių pagalba

V. Morkūnaitė džiaugėsi, kad likimas ją suvedė su Ukmergėje veikiančio klubo „Miško broliai“ nariais, kurie geranoriškai paskolino didžiąją dalį filme naudojamų rekvizitų bei aprangos. Todėl nepatogumo dėl jų filmavimo aikštelėje visiškai nejautęs. „Mane kiek papiktino tai, kad mano pavardė titruose yra pati pirmoji, tarsi aš būčiau pagrindinis to filmo atlikėjas. Galbūt taip jie padarė, norėdami pagerbti mano amžių?“ – svarstė pašnekovas.

Anot vaidmens atlikėjo, atsižvelgiant į tai, kad filmo biudžetas buvo minimalus, produktas išėjo itin vykęs, nors iki idealo visuomet yra kur stiebtis.

„Tą filmą kūrę ar jame vaidinę žmonės neskaičiavo nei laiko, nei pinigų. Juk dalis filmavimo vyko Ukmergėje, todėl reikėjo nemažai važinėti. O kiek kartu su operatoriumi P. Vireliūnu apvažinėjome vietų, kad rastumėme atitinkančias rezistencinių kovų laikotarpį. Kartais dėl filmo kadro tekdavo ir už 15 kilometrų palėkti. Aišku, pačios režisierės Vilijos padarytas darbas buvo iš tiesų titaniškas“, – dėstė K.
Stančikas, kuris džiaugėsi žmonių, o ypač senosios kartos, geranoriškumu kuriant vaidybinį filmą.

Vyras neslėpė susižavėjimo Salamiesčio partizanų vado asmenybe, kurią pavadino tikro karininko pavyzdžiu. Anot K. Stančiko, A. Tindžiulis kaip ir daugelis galėjo pasitaikius progai pasitraukti iš Lietuvos, tačiau jis didvyriškai liko iki pačios gyvenimo pabaigos.

„Buvau pažįstamas ir su A. Tindžiulio artimaisiais. Jis buvo tokia asmenybė, apie kurią bent mano vaikystės ir paauglystės metais vis iškildavo tam tikrų nuotrupų. Labai gerai pažinojau ir tą žmogų, pas kurį jis žuvo – Rudį. Mano dėdė, mamos brolis, irgi žuvo A. Tindžiulio būryje. Vėliau išsiaiškinau, kad partizanų vado sesers, pas kurią jis pradžioje dažnai glausdavosi, vyras yra man tolima giminė. Mes labai daug ko nežinome, ypač savo šaknų“, – apgailestavo K. Stančikas.

 

Albino Tindžiulio suėmimo ir nužudymo scena buvo filmuojama Viktariškiuose.

Jis atskleidė, kad 2002 metais apie Vytauto Jakšio savo sodyboje Suvainių kaime rastus A. Tindžiulio cheminiu pieštuku rašytus sąsiuvinius pats pranešė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorei V. Aleknienei, kad jais būtų pasirūpinta. Iki suradimo sąsiuviniai buvo sudėti puodynėje, kuri V. Jakšio tėvų namuose antrame aukšte po spaliais išgulėjo 56 metus. Per ilgą laiką popierius sudūlėjo, tekstas išbluko. Retu radiniu vėliau susidomėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras – Genocido aukų muziejus, kuriam ir atiteko A. Tindžiulio archyvas, o Kupiškio etnografijos muziejus gavo dokumentų kopijas.

K. Stančikas mano, kad lietuviai yra mažai padarę, jog istorinis palikimas būtų išsaugotas ateities kartoms.

„Panašaus pobūdžio įvairiai projektinei veiklai reikėtų skirti didesnį dėmesį, nes jų išliekamoji vertė nenuginčijama. Pastaruoju metu pastebima tendencija kurti vienadienius produktus, o pirmiausia turime gerbti tuos, kurie ne tik gali, bet ir turi būti pavyzdžiu Lietuvos visuomenei. Pavyzdžiui, ką šiandien žino jaunimas apie knygnešių epopėjas? Tokie dalykai, kaip kino filmas, ir primena, ir parodo, ir duoda peno jaunam žmogui. Geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti“, – sakė K. Stančikas

 

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *







Į viršų