Rezervuota jaunimui

DIDMIESTĮ IŠKEITĖ Į RAMŲ GYVENIMĄ GIMTINĖJE

Sandra Andriūnaitė Kupiškyje tvirtai įleido šaknis ir niekur bėgti nesiruošia.
Jurgitos Banionienės nuotrauka

Ir Kupišky dangus žvaigždėtas

Susitikimą su kupiškėne Sandra Andriūnaite derinome ilgai. Jaunos direktorės pareigas einančios merginos dienotvarkė įtempta: darbas, o didžioji laisvalaikio dalis skirta bitininkystei. Suktis kaip bitelė Sandra visada buvo įpratusi. Kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoja. Po netrumpo didmiestyje praleisto laiko prieš šešerius metus į provinciją gyventi grįžusi kupiškėnė tikina nė karto nesigailėjusi šio savo žingsnio.

Jurgita BANIONIENĖ

Sandra, papasakokite apie save. Kur mokėtės, kokias studijas pasirinkote?

Gimiau ir augau Kupiškyje. Visos vasaros prabėgo senelių sodyboje Kupiškio rajone, Bugailiškių kaime. Baigiau Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, muzikos mokyklą. Įstojau studijuoti į Kauno technologijos universitetą žiniasklaidos. Papildomai vakarais tame pačiame universitete mokiausi verslo įmonių vadybos. Žiniasklaidos sritis mane traukė – visada buvau komunikabili, mane žavėjo darbas su žmonėmis. Augau verslininkų šeimoje, tėvelis turėjo savo įmonę, žinojau, kad man reikės kai kada ją perimti, todėl norėjau įgyti ir vadybinių žinių.

Nebuvau tokia, kuri studentavo, aš studijavau tikrąja to žodžio prasme – iš namų išeidavau aštuntą ryte ir grįždavau dešimtą vakare, kartais tą pačią dieną laikydavau po du egzaminus. Laisvo laiko beveik neturėjau.

Mano mama buvo ekonomistė, tad labai norėjau pasigilinti ir į šią sritį – baigiau tarptautinės ekonomikos magistrantūros studijas. Kaune prabėgo šešeri metai, skirti mokslams. Paskui išvykau dirbti į Vilnių.

Koks buvo gyvenimas didmiestyje? Kodėl vis dėlto čia nelikote?

Sostinėje praleidau septynerius metus. Dirbau, o pašlijus tėvelio sveikatai turėjau grįžti į Kupiškį. Visiškai to nesigailiu. Tarp savo pažįstamų turiu daug žmonių, kurie dirba nuo aštuntos ryto iki septynioliktos valandos vakaro. Aš niekada nebuvau tokia – mano darbai nesibaigdavo ištisą parą. Jei neturiu kuo užsiimti, man yra blogai. Gyventi Vilniuje buvo labai sunku – negalėjau pakęsti didelio srauto žmonių, šurmulio, smogo, automobilių kamščių. Dėl jų rytais važiuodama į darbą sugaišdavau pusantros valandos. Paskaičiavau, kad per mėnesį prarandu daugiau kaip 50 valandų man naudingo laiko, per metus – netgi daugiau nei 600 val.

Mėgstu ramybę. Nuomojau namą Turniškėse ir už tai mokėjau tikrai nemažus pinigus vien dėl to, kad būtų ramu. Kai įtemptai dirbi, reikia išsivalyti mintis, atsipalaiduoti. Vis dėlto atėjo toks periodas, kai pajutau, kad visiškai nebeturiu laisvo laiko, ėmė šlubuoti sveikata. Tiesiog supratau, kad yra džiugių gyvenimo dalykų, kad reikia kurti šeimą. Viską mečiau ir atvažiavau į Kupiškį.

Kuo užsiimate gyvendama čia?

Po tėvelio mirties perėmiau jo verslą. Jis gana vyriškas – vadovauju transporto įmonei, esu jos savininkė. Turiu prisipažinti, kad moteriai ši sritis gana sudėtinga. Kartais ir man, ir vairuotojams iškilusius klausimus spręsti sunku, tačiau džiaugiuosi, kad pas mus dirba labai darbštūs žmonės, kurie į reisą niekada neišvažiuos, jei autobusai techniškai neparuošti.

Šalia darbo įmonėje visada norėjosi užsiimti tuo, kas džiugina. Puoselėju tai, kas mūsų šeimoje buvo perduodama iš kartos į kartą – bitininkystę. Dėdė, sudarinėdamas geologinį medį, išsiaiškino, kad po 1863 metų sukilimo mano prosenelis, siuvėjas, kai buvo dalijama žemė, neėmė geros, o pačią prasčiausią, kalvotą, ir pareiškė, kad jos nears, o jo bitelėms bus ką veikti. Bites laikė ir dėdė, dabar tuo užsiima pusbrolis. Niekada nebuvo taip, kad neturėtume bičių.

Kuo jauną merginą sužavėjo šis senasis lietuvių amatas?

Aš užaugau su bitėmis. Kiti jų vengia, bijo, o mane bitelės traukia, ypatingas jų kvapas, dūzgimas. Prisimenu, kai tėvai kopinėdavo bites, maža būdama pribėgdavau ir kišdavau nosį į avilį, žiūrėdavau, kaip jos laksto po korius. Jau tada supratau, kad kiekviena bitelių šeima yra skirtinga: vienos ramios, kitos piktos, vienos darbščios, kitos tingios, vienos tvarkingos, kitos – ne. Tėveliai sakydavo, kad bitelės – kaip žmonės, labai panašios, bet kartu ir labai skirtingos.

Darbas su bitėmis yra tarsi hipnozė, čia niekada nepaskubėsi. Pas jas nueinu nusiraminti po visų darbų. Bityne tiesiog prarandi laiko nuovoką. Kiekvienas bitininkas patvirtintų, kad bitelė turi magiją. Valdau ir savo, ir mamos bitynus, tad iš viso turime apie 80 bičių šeimų. Kol kas bitininkystė yra mano pomėgis, o ne verslas. Bitininkaujant viską lemia ne tik bitės, bet ir Dievulis. Jei oras prastas – medaus nėra. Toks nesėkmingas bitininkams buvo ir šis pavasaris.

Grįžkime prie verslo reikalų. Ar jaunam žmogui būti verslininku, o dar provincijoje, labai sudėtinga?

Jokio skirtumo, kur tu būsi verslininkas – ar didmiestyje, ar mažame mieste. Antra vertus, mažame miestelyje konkurencija mažesnė. Be to, lengviau rasti darbuotojų.

Ar kada nors per šiuos metus buvo kilę minčių, kad galbūt reikėjo likti Vilniuje. Ar atvirkščiai, dabar jaučiatės esanti ten, kur ir turėjote būti?

Grįžti neketinau. Užbrėžiau brūkšnį ir nebandau atsisukinėti atgal. Pamenu savo dėstytojos docentės Ingos Dagytės žodžius: „Vaikai, grįžkite į kraštą, iš kurio esate kilę, ten reikia išsilavinusių ir protingų žmonių. Vilnius, Kaunas perpildytas jų, čia – didžiulė konkurencija, o periferijoje jų trūksta.“ Žinoma, žiūrint iš finansinės pusės, atlyginimai dideliame mieste didesni, bet ir pragyvenimo lygis kitas.

Kupiškyje aš tikrai turiu veiklos, kuo užsiimti. Ilgesniais žiemos vakarais einu šokti į kultūros namus, susigalvoju kitokių užsiėmimų.

Dažnai iš jaunimo girdime, kad mūsų mieste nėra ką veikti.

Aš augau Kupiškyje. Niekada netekdavo važinėti į didmiesčius pas tetas ar dėdes, visos vasaros bėgdavo sodyboje Bugailiškiuose ir man tikrai buvo kuo užsiimti. Draugai, marios, muzikos mokykla, jaunimo klubas „Amicus“ – debesis veiklos. Dabar jaunų žmonių poreikiai kitokie. Galbūt aktyvesnio kultūrinio gyvenimo – progų vaikams, jaunimui išvykti į teatrą, didesnį koncertą trūksta, tačiau mano amžiaus žmonės gali bet kada sėsti į mašiną ir nuvažiuoti kur tik nori. Kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų. Tiems, kurių tikslas yra gyventi mieste ant asfalto ir vaikščioti Gedimino prospektu, be abejonės, Kupiškyje bus pernelyg ramu, bet yra ir tokių, kurie neturi tikslo trintis tarp žmonių.

Koks yra Kupiškio jaunimas Jūsų akimis?

Jiems stinga idėjų ir iniciatyvos kažkuo užsiimti patiems. Tikimasi, kad kažkas kažką duos. Tai – šios kartos trūkumas. Aš pati užaugau labai darbščioje šeimoje, kurioje tėveliai visada buvo priversti galvoti, kaip išgyventi. Man nuostabą kelia jaunuolių požiūris į darbą. Išgirstu: „Užsiregistravau į  darbo biržą ir man ilgai nepasiūlo darbo.“ Žinoma, ne kiekvienas yra mąstantis, planuojantis, esama ir pasyvaus jaunimo, kurį reikia stumti į priekį, skatinti jo iniciatyvą ir nepalikti nuošalyje.

Šiuo metu ir gyvename kitaip. Anksčiau kiemuose būdavo pilna vaikų, dabar jų retai kada lauke pamatysi, nes visi gyvena virtualioje erdvėje, kurioje neribodamas gali kurti savo pasaulį. Kai tėveliams juos patraukus nuo kompiuterio reikia sugrįžti į realybę, kuri nėra tokia graži ir spalvota, jauni žmonės su tuo susitaikyti nebemoka. Tada jie ieško problemų, skundžiasi, kad bloga čia gyventi.

Ar pritartumėt minčiai, kad mūsų miestelis – puikus pasirinkimas gyventi jaunoms šeimoms.

Žinoma, kad taip. Kupiškyje viskas ranka pasiekiama – į mokyklas, meno, sporto įstaigas vaikai gali nueiti patys, pėsčiomis. Didmiesčiuose norėdami lavinti savo atžalas tėvai yra priversti juos visur vežioti. Atstumai didžiuliai, o dar kamščiai, smogas. Pas mus pramogų mažai, bet jei jų reikia – sėdi į automobilį ir nuvažiuoji ieškoti kitur. Tiesą sakant, gyvendama Vilniuje nespėjau tiek apsilankyti teatre, kiek būdama Kupiškyje. Dabar galiu tai daryti. Nėra tokio žvėriško bėgimo, koks yra didmiestyje.

Bet ir čia yra neigiamų dalykų – daug piktų žmonių, emocijų. Tai nėra gerai.

Taigi, ar žvaigždėtas tas dangus Kupiškyje?

Taip. Koks jis bus, priklauso nuo kiekvieno žmogaus vidinės būsenos, norų, poreikių, planų ir svajonių. Yra žmonių, kurie uždirba milijonus ir nėra laimingi, vaikšto prislėgti problemų ir nervingi, nes jiems maža pinigų. Kitiems užtenka atsikelti ryte – oras gražus, jautiesi sveikas, aplinkui mylimi ir artimi žmonės, turi ateities planus, užsidirbi, ko gyvenime daugiau reikia?

2 Komentarai

2 komentarai

  1. stasys (88.119.64.17)

    2017-08-24 at 13:36

    Na mergaite matyt neturi kuo pasigirt, ar reikia žurnalistams ką parašyt, jeigu dirba direktore 2 žmonem, autobusas važiuOja tik i KAUNĄ , ir gal koki privatu vežimą gauną, ir ar reikia direktoriaus? siek mergaite aukštesnio darbo, o ne su 2 vairuotojais, kurie dirba po puse stato užsiimk.

    • Kaip gi be tokiu komentaru (78.63.174.111)

      2017-08-29 at 07:18

      Kaip dziugu,kad yra tokiu zmoniu kaipsi mergina. Ir kaip teisingai pastebeta tiek daugumos,tiek sios merginos,kad pilna tokiu kaip komentatorius Stasys negatyviu

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų