Kupiškio krašto kaimų istorijos

ŽMOGUS ŽMOGŲ TURATŲ MYLAT

Valio Staburo nuotrauka

Palmira KERŠULYTĖ

Mūsų nedidalaj ūlyčioj labai lingvūs žmonas sustikt, paskalbatėn, mėlaširdingi visi. Paskalbosiji su kaimynėliais, tai užsitrinki, nėt geriau. Su vienu šeimu tik nesuveinam, nesanai šitan kraštan atsikrausta, tokė kavaitai, labai nepadabna pora, ale susitarmosijo ir gyvana. Paprunta žmogus lakstyt, ir nebar žmogaus, iškliunka. Gol iš gėro gyvėnimo žmogus labai pasipučia? Vienas ir neidamas bažnyčion daug gerėsnis, kitas ir aidamas blogėsnis, čia palei žmogų. Piktan žmonas labjau traukia negu geran.
Ok tu svieti mono, ir šindėn no pot ryto nebegolia tė mūsų naujiejė gyvintojai paskalbat žmoniškai, ury ury kėp ir griausmas. Kaimyno pati tokia švaistas, pasims algų, toj lakia miestan, ištoško visus pinigus. Jėg šunio, kad boras, patsai loibas, runkoj vadalas, tai rėkia – ot, gera mono pačios patalnia (sėdyna), tai dainuoja – ūtiti šolta, pyrogai nemolta, turgun nevažiuota, pati nebučiuota, tai dejuoja – žmonala – ne runkova, neišversi neišversi.

Žmonyta ir unt tos pačios patalnios kepta, ir su parkūnu golia ait spordytųs. Vis soko, kad tas jos vyrėlis – tikra Dievo užkara (vargas). Už pakarpų vos ne kasdėn aina, koks ti gyvėnimas, jėckau Marijėla.
Mono vyras tai gėras, kėp smatanskas inžinėrius, širdin tiko jo gatunkas, unt dorbų lakia nokabrazdu (galvotrūkčiais), soko – mas kaimiečiai ne mėsčionys, triūsaunykai kaimo žmonas. Iš meilas didalas tekėjau, nu kur ti! Tabasam inskliopijį meilan ir šindėn. Jis bant kiek minkštabumbis, jautrus, ne savimeilis, man visadu ažjaučia, kė sargu, laidžia papoguliaut vidūdėnio čėsi. Vosarų pogulis praverčia. Bulbų pravardu ir rioksom. Meila no bodo nemiršta. Už kalnierių nigdi nebuvom įsitvėrį. Gyvanam kėp Dievo užunty. Do ne pencijonai, ne tinginiai, nulakiam ar ti turgun, ar ti Rygon, prisiparkam daiktų, kokių raikalinga. O žėdnan sekmadėnį matam dorbus, vyrėlis vaikus mokina, kad savybaj bortis, nesutort labai negražu, saka posakų, katro rodžia, kad davolei visako unt svieto ėsčia, ale pats žmogus turia laikytis razumnai.

Važiovįs vienas žmogus Rygon pirktėn oitvaro. Priroda jom tokį pirklį, katras parduoda. Tasai pirklys sutikįs parduotėn, tik pasokįs – mokėk su jo apseitėn. Kė pati pastiks pasilgus, tai tujen pasakyk: „O kad tau vėlnias širdin!“ Dova jom puntį tokį ir vėžkis.

Važiuoja žmogus namo, puntį pajėmįs, brungiai sumokėjįs, ir mislia: „Kėpgi ošen tėp sakysiu?“ Bavažiuojunt nutrūko jienų atasija. Žmogus neturėjo virvas ir pririšė su to punčiu. Parvažiovusį namo pati pastiko, o jis pasilgįs pasokė: „Kad tau vėlnias užpakalin!“

Tai tasai vėlnias kad lakė kad lakė – ir parlakė namo. Ūkinykas grįžo jieškotėn. Kė jisai nuvažiovo Rygon pas tų potį pirklį, tasai rodžia visų kruvinų puntį ir boras: „Mat, nemokėjai užlaikytėn ir sukruvinai parvažiuodamas! Kad nebūtum tėp pasokįs, tai jis būt paprotįs.“

Tėp ir sugrįžo namo tasai žmogus, negovįs oitvaro (užrašyta Palėvenėje iš Matkevičienės 1910 m.).
Okatusudau, razumnas tatas duotas patarimas – prasti popėriai, visa dulkėm pavirsta, kė lėžuvio galu pasakai, visai ne no širdės.

ŽMOGUS ŽMOGŲ TURATŲ MYLAT
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2017-10-09 at 14:55

    Apie Pandėlį sakydavo -kaimynaliais (kaimynėliais),neturajo( neturėjo).

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *







Į viršų