Partizanų fotografijos yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijos istorijoje. Jos buvo kaip žinia ar paliudijimas ateities kartoms puikiai suvokiant, kad jų prireiks. Šiandien žvelgdami į šias archyvines fotografijas, darytas tiek pačių partizanų, tiek čekistų, regime to istorinio laikotarpio ženklus, žmonių nuotaikas, buitį.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
Gyvavo pogrindyje
Lietuviškoji karo fotografija atsirado Nepriklausomybės karų pradžioje, 1918 metais. Tada profesionalų ir mėgėjų fotoaparatų objektyvuose atsidūrė ką tik susikūrusi Lietuvos kariuomenė – jos kasdienybė ir mūšiai su bolševikais, lenkais bei bermontininkais. 1940 metais, Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, Lietuvos kariuomenės nebeliko. Ji atgimė tik po penkerių metų, kai prasidėjo partizaninis pasipriešinimas Sovietų Sąjungai, dar vadinamas „karu po karo“.
Tai laikas, kai Sovietų Sąjungos užimta ir aneksuota Lietuvos Respublika, partizanų dėka, aštuonerius metus gyvavo pogrindyje, šešėlyje, tarsi fotografijos negatyve – miškuose, laukuose, sodybose įrengtuose bunkeriuose. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, atsidengė ištisas šio „paralelinio pasaulio“ klodas – šimtai partizanų fotografijų.
Karo fotografijos
Lietuvos fotomenininko Stanislovo Žvirgždo nuomone, partizanų fotografijos yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijos istorijoje. Jos buvo daromos kaip žinia ar paliudijimas ateities kartoms, kad šalia okupuotos Lietuvos, miškuose, bunkeriuose gyvavo ir nepriklausoma Lietuva. Tos fotografijos buvo daromos puikiai suvokiant, kad jų prireiks, norint visa tai įrodyti.
S. Žvirgždas sutinka, kad partizanų fotografijos laikytinos karo fotografijomis.
„Partizanų pasipriešinimas okupantams, tikrąja to žodžio prasme, buvo karas dėl krašto nepriklausomybės. Be to, partizanų būriai buvo panašūs į kariuomenės dalinius, kovotojai nešiojo uniformas, turėjo statutą, vadus, karinę struktūrą. Todėl visiškai logiška partizanų fotografiją laikyti karine, nors beveik neturime kovinių veiksmų fotografijų“, – sako fotomenininkas ir teigia, kad neturėtų stebint, kodėl nėra užfiksuota kovinių veiksmų. Esą tai buvo todėl, kad partizanai neturėjo karo korespondentų.
Partizaninio karo fotografai dažniausiai buvo mėgėjai ir tik keletas profesionalų, tad ir apie jų padarytas nuotraukas galime kalbėti tik kaip apie dokumentines, kuriose galima išskirti daugybę klodų: aprangą, ginkluotę, mokymus, buitį, apdovanojimus, žygius, poilsį, partizaninės spaudos leidimą.
Partizanams fotografija tapo viena iš jų liūdno ir skurdaus gyvenimo pramogų. Nuotraukose galima matyti įvairius kovotojų gyvenimo momentus. Panevėžio Žaliosios girios partizanai.
Padaugėjo nuotraukų
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išleistame partizanų nuotraukų albume „Už laisvę ir tėvynę“ rašoma, kad 1944–1946 metais partizanai fotografuotis vengė, todėl to laikotarpio nuotraukų praktiškai nėra.
1946 metais keitėsi veiklos taktika, prioritetu tapo konspiracija, smulkėjo būriai ir būtent beveik tuo pat metu pastebimai padaugėjo nuotraukų, ypač nuo 1947 metų. Buvo fotografuojami vadų sąskrydžiai, susitikimai. Fotografavosi tiek vadai, tiek eiliniai partizanai, ryšininkai. Ypač mėgo su partizanais įsiamžinti jų kovos ištikimiausios draugės, seserys, kurių broliai, sužadėtiniai tuo metu kovojo partizanų gretose.
Savotiška pramoga
Itin daug to sudėtingo laikotrapio fotografijų sukaupęs ir išsaugojęs knygų apie Aukštaitijos partizanus autorius ir leidėjas Romas Kaunietis sako, kad, kiek jam teko kalbėtis su išlikusiais gyvaisiais laisvės kovotojais, fotografuotis buvo tapę viena iš jų liūdno ir skurdaus gyvenimo pramogų.
„Fotografuodavosi su ginklais ir be jų, kai kuriose nuotraukose imituojamos kautynės, kitose – vienas iš savųjų aprengtas stribo „šimtasiūle“, kepurėn įsegta raudona penkiakampė žvaigždė, o kiti stovi apsupę jį iš visų pusių ir į jį nukreipę ginklus. Panevėžio Žaliosios girioje buvo toks vienas partizanas Julius Stakė-Chomkė, kuris mėgo fotografuotis krūtinę apsisegiojęs rusiškais ordinais ir medaliais, rastais pas nušautus rusų enkavedistus. Jis buvo kilęs iš Aukštuolių kaimo nuo Karsakiškio, visi jį vadino žydu, nes nešiojo ilgą barzdą.
Turiu vieną nuotrauką, kurioje partizanai molėtiškiai žiemos metu iš sniego nusilipdę didžiulį Stalino biustą, aplink jį susėdę juokiasi“, – pasakoja apie išlikusias partizanų fotografijas R. Kaunietis.
Rizikavo fotografuodami
Pasak R. Kauniečio, partizanai fotografuodavosi gyvi.
„Tačiau čekistai labai mėgo juos fotografuoti nušautus, visaip išniekintus, bet pašaliniams to daryti neleido, buvo griežtai uždrausta fotografuoti žuvusiųjų kūnus. Kartais kai kas surizikuodavo ir labai atsargiai „iš po skverno“ pro šalį eidamas slapčia nuspausdavo fotoaparato „knipsiuką“. Vieną iš tokių savo galva rizikavusių fotografuotojų galiu paminėti – tai kupiškėnas Steponas Martinonis iš Šalnakundžių kaimo“, – aiškino kraštotyrininkas ir sakė, kad tokiu būdu fotografuotą S. Martinonio nuotrauką turi ir jis.
Partizanai mėgo įsiamžinti su jų kovos ištikimiausiomis draugėmis, seserimis. Juk jų broliai, sužadėtiniai tuo metu kovojo partizanų gretose. Pilėnų tėvūnijos partizanai: Ema Šimonienė ir Indrikas Robertas-Medžiotojas.
Nuotraukos iš Romo Kauniečio asmeninio archyvo
Išlaikė sakingoje kaladėje
Pasiteiravus, kas išsaugojo ir kaip išsaugojo partizaninio laikotarpio fotografijas ir negatyvus, R. Kaunietis neslėpė: „Keliaudamas po Lietuvą ir užrašinėdamas laisvės kovotojų prisiminimus, kartu domėjausi ir partizanų nuotraukomis. Mano tikslas buvo gautas nuotraukas perfotografuoti, o originalus grąžinti tiems, iš kurių buvau paėmęs. Kadangi gerai žinojau, kad didžiąją daugumą okupantų draudžiamų lietuviškų raštų, knygų, taip pat ir nuotraukų, iki šių dienų išsaugojo tik paprasti eiliniai žmonės. Visas šis nacionalinis turtas archyvuose, muziejuose buvo beatodairiškai sunaikintas. Palyginti labai maža dalis partizanų nuotraukų išliko valdiškose institucijose, nors jų čekistai savo archyvuose turėjo prisikaupę tūkstančius. Pokario metų partizanų nuotraukas bei negatyvus žmonės išlaikė gerai užsandarintuose induose: stiklainiuose, buteliuose, pakasę juos kur nors gryčios palangėje, po slenksčiu, kad po daugelio metų nesunkiai būtų galima rasti. Kiek žinau, metaliniuose bidonuose užkastos nuotraukos išsilaikė blogai, nes per daugelį metų metalą praėdė rūdys, į vidų pateko drėgmė ir viskas, kas buvo viduje slėpta, sugedo nebepataisomai.“
R. Kaunietis prisiminė, kad vienas žmogus Panevėžio rajone nemažai partizanų nuotraukų išlaikė paprasčiausioje pušinėje smalingoje kaladėje, numestoje ant kiemo tarp kitų kaladžių.
„Ta kaladė buvo perskelta pusiau, viduje išskaptuota tuštuma, ten gerai supakuotos ir sudėtos nuotraukos, o kaladės abi dalys sukaltos „jėzusiniais“ vinimis.
Žmogus pasakojo kaip stribai darė kratą, nes buvo įskųsta, išvertė visą gryčią, nuo sienų nuplėšė popierius bet jokių nuotraukų nerado, išėję laukan dar paspardė tas kalades ant kiemo ir nieko nepešę keikdamiesi nuėjo per laukus“, – dalijosi prisiminimais jis.
Fotografavo savi
Pasidomėjus, kas dažniausiai fotografuodavo partizanus, R. Kaunietis teigė, kad daugiausia fotografuodavo jų ryšininkai, rėmėjai arba šiaip artimi ir patikimi žmonės.
„Kiek apie fotografavimą teko girdėti pasakojimų iš pačių partizanų lūpų, paprastai partizanai vengdami į būrį atsivesti pašalinį žmogų, fotoaparatą dažniausiai pasiskolindavo ir patys fotografuodavosi, paskui atiduodavo ryškinti juostas ir daryti nuotraukas. Fotografijas partizanai dažniausiai nešiodavosi su savimi, o kada žūdavo, jas radę pasiimdavo čekistai. Kiti savo nuotraukas palikdavo saugoti pas artimus, patikimus žmones“, – pasakojo metraštininkas ir prisiminimų apie partizanus saugotojas.
Saugojo nepaisydami sunkumų
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis sako, kad šiuo metu žinoma apie trisdešimt partizanus fotografavusių asmenų.
„Nepriklausomybės pradžioje negatyvus ir nuotraukas slėpę žmonės – daugiausia tai buvo kaimiečiai – bijojo, tarsi kažko lūkuriavo ir tik vėliau įsidrąsino. Šiuo metu kartkartėmis pokario tyrėjų paraginti žmonės prisimena turintys partizanų fotografijų“, – teigė jis.
R. Kaunietis prisiminė, kaip buvo išsaugotos Pandėlio apylinkėse Pilėnų tėvūnijos Trimito būrio vado Jono Baltušio-Trimito nuotraukos: „1955 metų vasarą Jonas Baltušis-Trimitas ėjęs nuo Panemunio per Kučgalį aplankyti savo motinos, kuri tuo metu gyveno Buivėnų kaime, Pandėlio valsčiuje. Tarsi ką blogo nujausdamas, Kučgalyje užsuko pas mažai pažįstamus žmones Paliulionius pailsėti ir pasiteirauti, ar apylinkėje nepastebėjo vaikščiojančių stribų ar rusų NKVD kareivių. Pernakvojo, o ryte išeidamas iš planšetės išsiėmė nemažą pluoštelį (apie 80 vnt.) nuotraukų ir paliko jas namų šeimininkei Janinai Paliulionienei-Januševičiūtei. Kitą dieną Baltušis buvo išduotas KGB agento ir suimtas, o vėliau teistas ir sušaudytas. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai lankiausi pas Paliulionius Kučgalyje ir užrašinėjau jų prisiminimus, tas nuotraukas Paliulionienė ištraukė iš už pečiaus, atnešė ir padėjo ant stalo. Suprasdama, kad jas galėsiu kažkur panaudoti, geranoriškai man atidavė. Jei ne ši atkakli ir drąsi kaimo moterėlė, šiandien tų nuotraukų neturėtume nei mano išleistose knygose, nei Genocido centro išleistuose albumuose.“
Pasak R. Kauniečio, šiose nuotraukose buvo įsiamžinę visi Pilėnų tėvūnijos partizanai. Ir ne tik Pilėnų tėvūnijos partizanai, bet ir pas juos atvykę svečiai iš Vyčio, Algimanto apygardų. Ne vienoje jų įsiamžinęs garsus poetas, partizaninės spaudos leidėjas biržietis mokytojas Bronius Krivickas-Vilnius bei daugelis kitų to meto Pandėlio, Panemunio, Kvetkų, Papilio, Biržų, Kupreliškio apylinkių partizanų.
Fotografavo ir patys partizanai
R. Kaunietis pasakojo, kad fotografavo ir patys partizanai: „Nemažai (apie 150 vnt.) Panevėžio Žaliosios girios nuotraukų Atgimimo metais visai atsitiktinai pateko į mano rankas. Kartu su nuotraukomis buvo išlaikyti ir visi negatyvai, iš kurių vėliau fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius padarė gana geras parodines nuotraukas ir kurias, kiek man žinoma, demonstravo ne vien Lietuvoje, bet ir Amerikoje.
Šias nuotraukas (negatyvai 6×6 ir 6×9) fotografavo ir darė Žaliosios girios partizanas Antanas Žygas-Aptiekorius. Vėliau jis buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas. Kaip žinoma, jis, baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, ten mokėsi ir, baigęs Abvero žvalgybos mokyklą, desantu 1945 metais buvo permestas į rusų okupuotos Lietuvos teritoriją – Panevėžio apylinkes. Su gana didele ginkluote iš Vokietijos atsigabeno ir plačiajuostį fotoaparatą. Iš esamų nuotraukų galima spręsti, kad Antanas Žygas-Aptiekorius ne tik kitus mėgo fotografuoti, bet mėgo fotografuotis ir pats. Kas antroje nuotraukoje jis įsiamžinęs vienas ir su kovos bendražygiais, ginkluotas ir be ginklo. Šios nuotraukos taip pat labai gausiai papildė mano leidžiamų knygų Aukštaitijos partizanų prisiminimai tomus. Negaliu nepaminėti ir partizanų ryšininko Kazio Juknevičiaus, kuris fotografavo Pašepečio partizanų būrio partizanus.“
Anot R. Kauniečio, šis žmogus, turėjęs auksines rankas, statė partizanams bunkerius, darė slėptuves, buvo vienas iš pagrindinių Pašepečio būrio partizanų tiekėjų.
„Tais laikais jau turėjęs motociklą, juo vežiojęs partizanų vadus į įvairius sąskrydžius ir pats, kaip ryšininkas, motociklu daug partizanų būrių apkeliavęs, kol pagaliau buvo išduotas ir įkliuvo į čekistų nagus. Jis fotografavo fotoaparatu Moskva-5“, – prisiminė kraštotyrininkas ir sakė, kad didelis mėgėjas fotografuoti buvo Kupiškio rajono Salamiesčio apylinkių, arba dar kitaip vadinamo „salamiestėnų“, partizanų būrio vadas, buvęs Lietuvos aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis-Dėdė, kilęs iš Gineišių kaimo, Pandėlio apylinkės.
Tačiau, jau okupuotoje Lietuvoje būdamas partizanu, fotografavimo visai atsisakė ir kitiems griežtai draudė fotografuotis iki pat savo žūties 1949 metais. Nuotrauką jis laikė vienu iš pavojingiausių dokumentų, nustatančiu ir įrodančiu partizano, ryšininko ar šiaip partizanams artimo žmogaus tapatybę. Tik kelios jo partizanavimo laikų nuotraukos yra išlikusios, ir tai fotografuota kito partizano su plačiajuoste kamera.
Sukūrė perfotografavimo sistemą
R. Kaunietis prisiminė, kad pirmąsias keturias partizanų nuotraukas savo gyvenime pamatė apie 1975 metus.
„Gavau jas iš mokytojos Vandos Vaivadienės-Baltušytės. Jose buvo įsiamžinę su ginklais jos brolis partizanas Jonas Baltušis-Trimitas, Romas Styra-Rėksnys, Alfonsas Valentėlis-Bankininkas-Vailokaitis ir Stepas Giedrikas-Girietis. Tai buvo Biržų, Pandėlio apylinkių partizanai. Šias nuotraukas nutariau perfotografuoti ir jas aprašyti, bet ilgai galvojau, kaip paprasčiau ir aiškiau jas sunumeravus. Iš mažų kalendoriukų iškarpiau skaičius, kuriuos paeiliui dėjau ant nuotraukų kamputyje, taip ateityje ėmiau perfotografuoti šimtus partizanų nuotraukų. Jas perfotografavęs ir aprašęs, gerai supakavau, įliejau į smalą ir su kitais antitarybiniais raštais pakasiau po žeme. Viskas kuo puikiausiai išsilaikė iki šių dienų. Tokiu būdu susikūriau ir savą partizanų nuotraukų perfotografavimo sistemą. Vėliau, gavęs bet kokią partizanų nuotrauką, ją perfotografuodavau, uždėjęs kamputyje numeriuką eilės tvarka, padarydavau apyrašą ir iškart slėpdavau tik man vienam žinomoje vietoje – reikėjo išlaikyti ir išsaugoti partizanų nuotraukas ir tuo pačiu apsisaugoti pačiam nuo akylai mane sekusių čekistų“, – pasakojo partizanų prisiminimų fiksuotojas apie fotografijų išsaugojimo subtilybes sovietmečiu.
Ryškino primityviai
Knygų apie partizanus sudarytojas R. Kaunietis negalėjo pasakyti, kokiame Panevėžio regione daugiausiai partizanai fotografuodavosi.
„To šiandien niekas tiksliai negalėtų pasakyti. Kadangi mėgėjiška fotografija pokario metais labai išpopuliarėjo, atsirado neblogų plačiajuosčių rusiškų fotokamerų: „Liubitel“, „Liubitel-2“, „Moskva“, „Moskva-3“, „Moskva-5“, „Iskra“. Tai buvo vokiškų fotoaparatų kopijos, jų kainos nebuvo didelės, azartiškas mėgėjas galėjo paaukoti keliasdešimt rublių ir įsigyti sau ir kitiems tais laikais nuostabų prietaisą. Be to, kai kas dar nuo vokiečių okupacijos metų turėjo įsigiję jau siaurajuostes „Leicas“. Tačiau iškildavo problema dėl nuotraukų padarymo. Tada kaimuose elektros nubuvo. Jei kas turėjo siaurajuostį didintuvą su 12 voltų lempute, galėjo nuotraukas daryti pasijungęs akumuliatorių.
Plačiajuostės kameros buvo tuo patogesnės, kad iš bėdos tiko kontaktiniam nuotraukų spausdinimui, nereikėjo jokio didintuvo, nors tos nuotraukėlės ir nebuvo didelės – 6×6 arba 6×9 cm dydžio, bet vaizdas palyginti išeidavo ryškus, o ir keliaujančiam žmogui (partizanui) kišenėje patogus nešiotis. Išradingesni vyrai neblogas nuotraukas pasidarydavo ir patys iš bet kokio negatyvo bunkeriuose dienos šviesos pagalba panaudodami tą patį fotoaparatą. Tokiu būdu man irgi teko dauginti nuotraukas dar gyvenant kaime apie 1958 metus“, – aiškino kraštotyrininkas apie partizanų turėtus fotoaparatus ir nuotraukų ryškinimą.
Išsaugojo tikrovę
XIX amžiuje buvo žavimasi fotografijos objektyvumu. Vyravo požiūris, kad fotografijos, priešingai nei tapyba, vaizduoja tikrovę tokią, kokia ji yra. Juolab kad XX amžiuje, totalitarinėms valstybėms neregėtai išvysčius propagandos technologijas, būta pernelyg daug manipuliacijų vaizdais. Klaidingas, tačiau sugestyvus prierašas prie fotografijos, jos pritaikymas atitinkamam kontekstui, jau nekalbant apie brutalų retušavimą, iškreipdavo užfiksuoto momento reikšmę.
Žvelgdami į partizanų fotografijas, darytas tiek pačių partizanų, tiek čekistų, iš naujo bandome įvertinti vaizdus. Stengiamės pamatyti, kas iš tiesų nuotraukose pavaizduota, o ne tai, ką sovietmečiu buvome išmokyti matyti. Kitais žodžiais tariant, kovojame su sovietinės propagandos keturis dešimtmečius mums pasakota partizaninio karo interpretacija, kuria buvome maitinami.
Jei nebūtų likę nė vienos partizanų fotografijos, partizaninis pasipriešinimas mums būtų psichologiškai dar tolimesnis, o apie jį žinotume tik iš pasakojimų ir sovietmečiu sukurtų filmų.
