Kupiškio krašto kaimų istorijos

BUGAILIŠKIAI. IŠTUŠTĖJĘ, BET VIETINIAMS BRANGŪS

Išsukus iš pagrindinio kelio, už poros kilometrų – Bugailiškiai.

Bugailiškiai – Šimonių seniūnijos kaimas prie Adomynės ir Šimonių kelio. Buvęs kolūkio centras. 2003 metų duomenimis, čia buvo 29 ūkiai, gyveno 63 gyventojai. Gretimi kaimai – Kurapkiškiai, Miškinėliai, Puzionys, Sokonys, Vodonys.
Atokūs, kažkada nemažai žmonių turėję Bugailiškiai dabar ramūs. Nepamiršti tik turbūt uogautojų ir grybautojų, kurie iš miesto į Bugailiškių mišką, netolimą Šimonių girią gėrybių pasirinkti skuba. Dar esama čia senbuvių, kurie kaimą vadina tikraisiais savo namais ir į jokį didmiestį Bugailiškių keisti nė už ką nenorėtų.

Jurgita BANIONIENĖ

Šiuose namuose seniau veikė Bugailiškių pradinė mokykla.

Senosios mokyklos šeimininkė

Ar įprasta diena, ar savaitgalis, gyvenimas Bugailiškiuose teka sava vaga. Yra dar keliolika gyventojų, kurie į darbus skuba ar savo ūkiuose, kiemuose triūsia. Žmonių čia toli gražu nebe tiek, kaip anksčiau – nemažai sodybų, kuriose jokio judesio nebėra, tik užkalti namų langai.

Vos įvažiavus remontuojamu keliu į kaimą dėmesį patraukia sena sodyba. Tai – buvusios Bugailiškių pradinės mokyklos pastatas. Dabar šiuose namuose šeimininkauja Kupiškio viešosios bibliotekos Adomynės padalinio darbuotoja Egidija Namiejūnienė. Ji papasakojo, kad anksčiau tai buvo Petro Baršausko namai. Senutėlis didžiulis gyvenamasis namas, pasak Egidijos, iki šiol beveik nepasikeitęs – tik čerpių stogas šiferiu pakeistas, gonkelis sutvarkytas.

Adomynės bibliotekos darbuotoja Egidija Namiejūnienė – tikra bugailiškietė.

Savo giminės istorija besidominti moteris sakė, kad Bugailiškių kaime (ūlyčioje) gyveno Tadaušas ir Ona Baršauskai. Jie turėjo keturis vaikus: Veroniką, Juozapą, Petrą, Anelę. „1921 metais ūkininkai parašė prašymą kaimą išskirstyti į vienkiemius. Į gautą sklypą buvo perkelti namai ir pradėti statyti nauji pastatai. Veronika jau buvo ištekėjusi, Juozapas išvyko į Argentiną. Vedė ir Petras, ištekėjo ir į Naujasodžio kaimą Surdegio parapijoje išėjo gyventi Anelė (mano močiutė). Sodyboje pasiliko gyventi P. Baršauskas. Kadangi kaimas užsiprašė priimti mokyklą, todėl namas buvo statomas didelis. Mokykla čia įkurta 1930 metais, o uždaryta 1964-aisiais. Ji veikė tik kairiajame namo gale, kitur gyveno savininkas P. Baršauskas su savo vaikais. Pasakojo, kad mokytoja pas juos ateidavo valgyti vėdarų, o vaikai dažnai atskubėdavo pažaisti su namo šeimininkų atžalomis“, – kalbėjo E. Namiejūnienė.

Egidijos Namiejūnienės močiutė Anelė Baršauskaitė-Šerienė (sėdi), po daug metų grįžusi gyventi į savo gimtinę su savo vaikais.

Gyventi į Bugailiškius, savo tėviškę, 1969 m. sugrįžo Egidijos močiutė Anelė kartu su sūnumi Petru. Jis šiuos namus įsigijo iš savo dėdės, vėliau vedė, įleido šaknis. Bugailiškiuose gimė ir Egidija. „Tėtis mirė 1973 metais, kai man buvo treji metukai, mama – kai tebuvau 26 metų. Esu viena, antros santuokos mama nesukūrė“, – pasakojo Egidija.

Šiuo metu gimtuosiuose namuose ji šeimininkauja kartu su vyru Vaclovu. Moteris tvirtino neįsivaizduojanti, kad galėtų gyventi kitur, o juo labiau – mieste. Nors buitinių patogumų neturi, sako, apsieinantys ir be to. „Čia viskas sava, įprasta – aplinka, miškai. Ateina stirnų, kiškių, lapių, beveik kieme elnio ragus esu radusi. Kitas vargu ar keliautų tokį atstumą į darbą, o aš – beveik penkis kilometrus su dviračiu, žiemą – pėstute. Kosmetiškai pasitvarkome, o erdvės name labai daug. Vien kambarys, kur veikė mokykla, 28 kvadratų, ir kiti kambariai dideli“, – kalbėjo pašnekovė.
Atžalų šeimų neturi. Pasak Egidijos, tikriausiai taip Dievo skirta: „Tėtis buvo iš penkių vaikų. Jo tėvas jaunas mirė, kai jam tebuvo penkeri metukai. Anksti ir mano tėtis išėjo. Tikriausiai, taip yra skirta, kad ši šaka turi pasibaigti.“

Sodybų tuštėjimo metas

Namiejūnai laiko nedidelį ūkį. „Karvytę kaime privaloma turėti. Būtų gerai ir kiauliukai, tik kad jų laikyti neleidžia“, – sakė Egidija.
Ji prisiminė, kad mama labai norėjusi, jog dukra išeitų į miestą, baigtų mokslus ir kaime vargti nereikėtų. Po vidurinės baigimo metus padirbėjusi įstojo į Rokiškio kultūros mokyklą mokytis bibliotekininkystės. Įsidarbino Adomynės bibliotekoje. „Rugpjūčio 1-ąją bus 26 metai, kaip čia dirbu“, – sakė E. Namiejūnienė.

Pašnekovės atmintyje Bugailiškiai išlikę kitokie. Kaimas anksčiau buvo pilnas žmonių. „Tai buvo kolūkio centras, turėjome mokyklą, medicinos punktą, biblioteką, parduotuvę, valgyklą. Kolūkio laikais žmonės dirbo, kiekviename name gyveno. O dabar kas antra sodyba tuščia arba jose gyvena po vieną. Yra keli namai, kur dar šeimininkaujama po kelis. Dauguma žmonių – nedarbingo amžiaus. Dirbančių Bugailiškiuose – aš, gaisrininkas Valdas Rimkus ir pardavėja Birutė Karlinskienė. Yra kelios jaunos šeimos – Lino Skemundrio šeima ūkininkauja, Virginija Bražė augina vaikučius, vyras užsienyje“, – teigė E. Namiejūnienė.

Pasak pašnekovės, liūdnos kaimo ateities perspektyvos, bet panaši situacija visur. „Sodybų tuštėjimo metas. Atsimenu Žeimių kaimą. Kiek sodybų čia buvo – dabar nė vienos nelikę. Važiuojant iki Adomynės visuose namuose buvo gyvybė – žiburiukai degė, kaminai rūko. Viso to nebėra. Kaimai nyksta. Žmonės negrįžta į juos gyventi, nes darbų nėra. Liūdna dėl to“, – apgailestavo bugailiškietė.

Albina ir Algimantas Skemundriai prie savo namų.

Po vienu stogu – kelios kartos

Tikri Bugailiškių kaimo senbuviai – Albina ir Algimantas Skemundriai. Albina, buvusi Baršauskaitė, čia gimusi ir augusi, jos vyras – iš Žeimių. Gražiai sutvarkytoje sodyboje šiandien jie šeimininkauja ne vieni. Po vienu stogu kitoje namo pusėje įsikūręs ir sūnus Linas su šeima – žmona Virginija ir dviem sūnumis – dešimtmečiu Luku ir trejais metais jaunesniu Ornelijumi. Jauna šeima turi gyvulininkystės ūkį. Tėvai džiaugėsi, kad vienintelė atžala nutarė grįžti iš Airijos ir įsikurti gimtinėje.

„Mūsų buvo keturi vaikai – aš, sesės Elena, Vanda ir brolis Juozas. Visi dar tebesame. Elena gyvena Marijampolės rajone, Juozas – Biržų, o Vanda beveik vietoje, Adomynėje“, – pasakojo A. Skemundrienė.
Moteris mokėsi Bugailiškių pradinėje mokykloje, paskui Svėdasuose, Vilniaus buhalteriniame technikume įgijo buhalterės specialybę. Visą laiką buhaltere ir dirbo. Algimantas kolūkyje dirbo vairuotoju, inžinieriumi. Kartu jiedu nuo 1971 metų. Sukūrę šeimą gyveno pas Albinos tėvus, paskui buvo persikėlę į Adomynę, o nuo 1990 metų visam laikui įsikūrė Albinos gimtinėje.

Paprašyta prisiminti ankstesnius Bugailiškius A. Skemundrienė teigė, kad seniau čia buvo daug žmonių, 22 kiemai. Kol kolūkis buvo, gyvenimas kaime virė. Vėliau, Bugailiškių kolūkį prijungus prie Adomynės, nemažai žmonių išsikėlė į Adomynę, Šimonis.

Dabar vienos sodybos perpirktos, jose nauji šeimininkai, kitose iš senųjų kaimo žmonių po vieną belikę. „Giedrio, Rimkaus, mūsų kiemas pilnesni. Kitur daugiausia po vieną. Mažai žmonių Bugailiškiuose bėra, trobos tuščios. Jaunimas negrįžta – darbo nėra. Bugailiškiai – pats rajono pakraštys, užkampis“, – pasakojo Skemundriai.

Nebėra ir parduotuvės kaime, tad jei ko įsireikia, skuba į Adomynę už kelių kilometrų. Algimantas dainuoja folkloro ansamblyje „Jara“, bažnyčios chore gieda. Ir tądien, kai pas Skemundrius svečiavomės, vis nerimavo, kad tik į repeticiją nepavėluotų.

Iš kaimyninių Puzionėlių kilusi Liuda Steponavičienė – viena seniausių Bugailiškių kaimo gyventojų.

Gimtinė arčiau širdies

Viešėdami šiame Šimonių seniūnijos kampelyje pasišnekėjome ir su viena seniausių kaimo gyventojų Liuda Steponavičiene. Bugailiškiuose prabėgo nemaža jos gyvenimo dalis – daugiau nei keturi dešimtmečiai, nors moteris kilusi iš Puzionėlių kaimo. „Atėjūnė aš. Kai melioracija ėjo, viską išdraskė, reikėjo į Bugailiškius eiti. Labai Puzionėlių gailėjau. Ten visko turėjome – sodas buvo, prūdas, nauji pastatai, viską išvertė“, – pasakojo senolė. Prisipažino, kad tėviškė iki šiol jai pati brangiausia, o namais tapę Bugailiškiai toli gražu nebe tokie, kokie buvo. „Anksčiau tirštai žmonių gyveno, vieni išvyko, kiti išmirė. Nyksta kaimas pas mus“, – sakė Liuda.

Pati ji daug metų sunkiai triūsė kolūkyje – karves melžė. Skundėsi, kad dabar sveikata nebeleidžia daržais, kiemu pasirūpinti. Bugailiškių piliakalnio pašonėje, Piliakalnio gatvėje, ji gyvena ne viena, su dukra Brone Surviliene. Beveik 30 metų didmiestyje – Kaune praleidusi B. Survilienė sakė niekada nemaniusi, kad sugrįš gyventi į kaimą, o dabar į miestą visai nebesinori.

Sofija Giedrienė su anūke.

Kaimo ūkininkai

Dar vieni tikri Bugailiškių kaimo senbuviai – Sofija ir Jonas Giedriai. Gražiai sutvarkytoje jų sodyboje sutinkame tik S. Giedrienę su pas senelius vasarojančia anūke. Šeimininkas į Šimonis pas gydytojus išvykęs. „Tai mano tėvų namai. Esu čia gimusi ir užaugusi, čia ir numirsiu“, – pokalbį pradėjo S. Giedrienė, buvusi Šlapelytė. Iš Bugailiškių kilęs dailininkas, dailėtyrininkas Ignas Šlapelis – moters dėdė. „Nelabai aš dėdę prisimenu, jis Amerikoje gyveno. Kai išvyko, dar maža buvau“, – sakė pašnekovė.

Ji buvo jauniausias šeimos vaikas. Iš viso augo septyniese – trys sesės ir keturi broliai. Visi po Lietuvą išsibarstę – Pakruojį, Panevėžį, Anykščius, Tauragnus. „Baigiau aštuonmetę Šimonyse, bet mokytis nenorėjau, tad kaime likau. 1974 metais ištekėjau, gimė dvi dukros, dabar turiu jau keturias anūkes“, – apie save pasakojo bugailiškietė.

Giedriai ūkininkauja. Turi mišrų ūkį – augina javus pašarams, laiko 20 karvių. „Buvo vienu metu ir keturiasdešimt, bet sumažinome. Vidutinis mūsų ūkis. Kolūkio laikais abu jame dirbome, o kai atėjo nepriklausomybė, pradėjome ūkininkauti. Nuo karvių pradėjome, žemę atsiėmėme“, – kalbėjo pašnekovė.

Ūkyje triūsia abu, papildomai žmonių nesamdo. Pasak S. Giedrienės, ir norinčių dirbti nebėra – paprasčiau iš pašalpų gyventi. Prisipažino, kad nelengva, bet nepasiduoda. „Kol sveikata leis, tol dirbsime“, – tikino. Tik neramu, kad nebus kam ūkį perleisti – dukros Rita ir Danutė sostinėje įsikūrusios ir apie grįžimą į kaimą nė viena negalvoja. Tik tėvams į pagalbą kiekvieną savaitgalį pasikeisdamos atskuba. Anot Sofijos, be dukterų prapultų – jos daržus sodina, prižiūri. Mėgsta pas senelius pasisvečiuoti ir visos anūkės – Rūta, Agnė, Akvilė ir Ugnė.

Senieji Bugailiškių gyventojai Ona ir Vytautas Rimkai.

Rimkų kiemas

Paskutinė sodyba, kurią aplankome – Onos ir Vytauto Rimkų. Kieme pasitikęs jų sūnus Valdas kviečia su tėvais pasikalbėti. Susėdę svetainėje trumpai ir šnektelėjame. Ona kilusi iš kaimyninio Sokonių kaimo, o Vytautas – vietinis, savo gimtuosiuose tėvų namuose likęs. „Aš pats mažasis buvau, turėjau sesę ir du brolius, vienas mirė trečiame mokyklos skyriuje. Įgijau vairuotojo specialybę, kolūkyje juo 37 metus ir išdirbau“, – apie save pasakojo V. Rimkus.

Ona į Bugališkius atitekėjo. Mokėsi Šimonyse, po vidurinės baigimo ketverius metus darbavosi Adomynės, o ilgiausiai – iki pat pensijos Bugailiškių bibliotekoje. Sutuoktiniai užaugino du sūnus. Jaunylis Valdas gyvena kartu su tėvais, Romualdas vadovauja Molėtų priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Turi dvi atžalas. Pašnekovai džiaugėsi, kad anūkai atvažiuoja, aplanko, parodė ir neseniai gimusią proanūkę. Kasdienybe Rimkai nesiskundžia, nors Onos pensija maža, tik vyro didesnė – kolūkietiška. Prisiduria prie jos iš nedidelio ūkio – laiko kelias karves, sūnus, dirbantis Adomynės priešgaisrinėje gelbėjimo. Pasak O. Rimkuvienės, iš tikrųjų kaimo gyventojų dabar belikę vos keturios šeimos – kaimynai Giedriai, Skemundriai, Genovaitė Sakalienė ir Bronius Baršauskas. Visi kiti pasikeitę. Gaila, kad žmonės sensta, išeina. Nebebus kaime kam žemės dirbti.

Vienintelis kaimo keturbutis namas šiuo metu visai tuščias – čia niekas negyvena.

Istorijos nuotrupos

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Bugailiškių kaimas greičiausiai susiformavo per Valakų reformą. Yra spėlionių, kad jo pavadinimas galėjo kilti iš asmenvardžio Bugailiškis.

XVII–XVIII a. kaimas priklausė Pienionių seniūnijai, Šernupių vaitijai. 1738 m. jame buvo 7 dūmai. 1795 m. kaime minimi Motiejaus Juškos, Jono Dubindrio, Motiejaus Keršulio, Jokūbo Černiaus, Tomo Ridiko (eigulio), Andriaus Šlapelio, Gasparo Šlapelio, Tomo Bugailiškio, Adomo Kaulakio, Jono Turčinsko, Tado Driskiaus, Mykolo Zlatkaus, Jono Stančiko dūmai. Panaikinus Pienionių seniūniją, kaimas priskirtas Šimonių valstybiniam dvarui, priklausė Kupiškio parapijai.
1861–1915 m. priklausė Ukmergės apskričiai, Puponių valsčiui.

2007 metų spalio 19 d. Bugailiškiuose, dailininko Igno Šlapelio gimtinėje, atidengtas akmuo. Jo statybą inicijavo Lietuvos dailės istorikų draugija, dailėtyrininkas, žurnalistas Vidmantas Jankauskas.
Autorės nuotraukos

1898 m. Bugailiškiuose buvo 19 sodybų ir 133 gyventojai, 1903 m. – 114 žmonių. 1907 m. keliolika po ne visą valaką turinčių kaimo ūkininkų – Simonas Šlapelis, Adomas Baršauskas, Justinas Vilėniškis ir kiti prašė leisti išsipirkti du su kaimu besiribojančius Pienionių valstybinio miško sklypus, bet to padaryti valdžia neleido.

1923 m. Bugailiškiuose buvo 19 ūkių. Kaimas ribojosi su Kurapkiškiais, Sokonimis, Puodžiukiškiu, Puzionimis, Puzionėliais, Davoniais, Vodonimis, Miškinėliais, Pelyšiais, Daukais, valstybiniu mišku. 1921 m. ūkininkai paprašė kaimą išskirstyti į vienkiemius. Jis padalytas į 56 sklypus 23 savininkams: Jurgiui Bočiuliui, Mataušui Motiejūnui, Petrui Bekevičiui, Onai Šlapelienei, Zigmui Savičiūnui, Antanui Baršauskui, Veronikai Klebonytei ir Emilei Tiburienei, Onai Gudaitei ir Juozui Janiuliui ir kt. Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas, kapai, molynas.

1920 m. kaime atidaryta pradžios mokykla. 1921–1923 m. čia mokėsi 60–65 mokiniai, 1932 m. – 63, 1935 m. – 45 vaikai. 1932 m. mokyklą baigė 3, 1933 m. – 6, 1934 m. – 3 mokiniai. Ji veikė B. Tručinsko, Baršausko, Vilėniškio namuose, turėjo 1 hektarą žemės. 1938 m. buvo pastatytas mokyklos pastatas. Mokytojavo Ona Žalytė, Uršulė Makutėnaitė, Juozas Žemaitis, J. Slavinskaitė, Kotryna Čepinskaitė-Daukienė, Ona Paurytė, Uršulė Rupšytė-Sabaliauskienė ir kt.

1950 m. sausio 19 d. kaime įkurtas „Šešiakalnio“ kolūkis, netrukus sujungtas su „Ąžuolo“ ir „Auksinės varpos kolūkiais“ į Bugailiškių kolūkį. Čia buvo kolūkio centras. 1959 m. gyveno 70 gyventojų. 8-ame dešimtmetyje jis prijungtas prie Adomynės kolūkio.
Iš Bugailiškių yra kilęs dailininkas I. Šlapelis, kunigas kanauninkas Bronius Šlapelis, partizanas Povilas Tručinskas-Smilga.

Užrašyti šie vietovardžiai: Šeštikalnis (krūmai), Stopuškės, Svasubala, Velniabala (pievos), Skutelynė (miškas).

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų