Kupiškio krašto kaimų istorijos

SENOJO BUIVĖNŲ ĄŽUOLO PAUNKSNĖJE

Čia prasideda Buivėnai.

Noriūnų seniūnijoje, Palėvenės kaimo šiaurinėje pašonėje, įsikūrusį Buivėnų kaimą nuo seno garsino senolis ąžuolas, netoliese stūksantis senkapis, vadinamas Milžinų kapais, vietinės reikšmės archeologijos paminklas. Taip pat lituanistai ir kiti savo krašto praeitimi besidomintys žmonės žino, kad iš čia yra kilęs kalbininkas habil. daktaras AleksandrasVanagas (1931–1995).

2011 metų statistikos duomenimis, Buivėnuose gyveno 19 žmonių. Kaip sekasi šiuo metu ten įsikūrusiems žmonėms, kokie praeities pėdsakai išlikę, kokia ateitis laukia šio kaimo?

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Rima Šoblevičiūtė-Bubilienė su anūke Daniele.

Kaimo kalvio sodyboje

Nuo Palėvenės pusės važiuodama ūksmingu kaimo keliuku, vinguriuojančiu skardžio pakraščiu, netrukus pamačiau Buivėnų kaimo nuorodą. Prieš akis vėrėsi žalumos jūra, padalyta stuomeningų medžių alėjos, abipus kurios tai vienoje, tai kitoje pusėje bolavo sodybėlių stogai. Vienur jie visiškai priartėdavo prie žvyrkeliuko, kitur nuo jo nutolę nedrąsiai kyšojo iš už sodo medžių. Į akis krito trys kaimo kryžiai.

Pirmiausia stabtelėjau prie rausvai dažyto namuko, kurį supo margaspalviai gėlynai. Tai Rimos Bubilienės, buvusios Šoblevičiūtės, valdos. Vasaros dienas moteris čia leidžia su anūke Daniele, atvykusia paviešėti iš Kauno. Aplinkui zuja ir prieš metus atklydęs priglaustas šuniukas. Bando jį Rudžiu šaukti.

Moteris papasakojo, kad jos tėvas Jonas Šoblevičius buvo auksinių rankų kalvis. Apie tai byloja ir sodybos puošybai panaudotos įvairių žemės ūkio padargų, ratų liekanos. Anot Rimos, tėtis darydavo ir pasagas. Jo kalvės palikimas buvo kur kas gausesnis, bet per trejus metus, kai sodyboje niekas negyveno, vagys daug ką išnešė.
Sodyboje puoselėjami gėlynai – tai jos mamos Janinos, labai mėgusios gėles, tradicijos tąsa. „Gaila buvo visa tai apleisti“, – sakė pašnekovė.
Rima į tėviškę grįžo, kai pasiligojo mama ir reikėjo ją slaugyti. Prieš dvylika metų jos neteko. Tėvas jau buvo miręs anksčiau.

Čia gyveno Buivėnų kaimo kalvio Jono Šoblevičiaus šeima.

„Čia gyvenu nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Žiemoju Noriūnuose, kur turiu butuką. Buivėnuose užaugau su broliu Algiu, kuris irgi miręs. Sodyboje daug ką reikia tvarkyti. Yra pjautinų senų liepų, reikėtų namuko kai kurias sienas perdažyti, pradėjo luptis“, – kalbėjo moteris.

Rima papasakojo, kad jos dukra Edita gyvena Kaune, o sūnus Audrius su šeima – Anglijoje. Šią vasarą laukia jų atvažiuojant. Laimė, kad su anūkais Eriku ir Dominyku dar susišneka. Jie, nors ir su akcentu, bet kalba lietuviškai.

„Į mokyklą ėjome 3 kilometrus į Noriūnus. Ten buvo tik aštuonmetė. Ją baigusi trumpai mokiausi Kupiškio vidurinėje. Prisižiūrėjusi filmų panorau tapti kino mechanike. Mama prie mokslų labai nespaudė ir leido man savo norus įgyvendinti. Tai ir pradėjau visame rajone kino filmus, kur nebuvo stacionaraus kino teatro, demonstruoti. Tuo metu buvau vienintelė moteris kino mechanikė rajone. Aparatūrą perveždavome arkliuku. Mano žinioje buvo ir patefonas. Tad prisidėdavau ir prie gegužinių organizavimo. Aprūpindavau šokių aikšteles elektros energija, kad tas patefonas galėtų groti. Paprastai prieš šokius būdavo demonstruojamas kino filmas. Bilietai kainuodavo po 5 ar 20 kapeikų. Žmonių minios prisirinkdavo. Dirbdama kino mechanike gyvenau pas tėvus. Pradėjo mane raginti ir kolūkietės pareigas atlikti. Tai manęs neviliojo. Kino mechanikės karjera baigėsi, kai nenorėdama būti kolūkiete suradau, kaip iš to kolūkio pasprukti. Išvykau į Ukmergę ir įsidarbinau kariniame dalinyje ryšininke, radiotelegrafiste. Ten gaudavome kelialapių per atostogas į Gruziją, Abchaziją, Estiją nuvažiuoti. Mėgau keliauti. Vėliau jau ištekėjusi apsigyvenau Panevėžyje ir įsidarbinau prie geležinkelio. Atlikdavau bėgių defektoskopiją. Reikėdavo per dieną sukarti po 18–20 kilometrų tikrinant, ar bėgiai neapgadinti, neįskilę ir pan. Su vyru gyvenimas nesusiklostė. Reikėjo vienai auginti du vaikus, dirbti keliose darbovietėse, kad pragyventume. Stengiausi dirbti tokį darbą, kad galėčiau ir vaikams skirti daugiau dėmesio. Nesiskundžiau gyvenimu ir tuo metu. Geležinkelininkams irgi būdavo sudarytos sąlygos pigiau keliauti. Pasinaudodavau tokiomis progomis ir nuvažiuodavau į Maskvą, Kaliningradą ir kitur. Dabar mėgaujuosi ramybe tėvų sodyboje. Gaudau saulės spindulius. Man patinka vienatvė. Žmonių draugijos itin nepasigendu. Galiu pasikalbėti, kai nieko nėra aplinkui, ir su gėlyte, ir su šuneliu. Anksčiau laikiau ožkytę, vištų. Šiuo metu irgi esu sumaniusi pastarųjų įsigyti“, – pasakojo apie savo gyvenimą moteris.

Pagyrus įdomiai tvarkomą sodybos aplinką, Rima mosteli ranka, kad daug kur reikia tvarkos, žolė stiebiasi lyg pasiutusi, bet jos apsisukimai nebe tie. Ko norėti, jau septinta dešimtis. Esanti panaši į daug mačiusį šio sodo stalą. Ir čia pat šiuos savo žodžius vaizdžiai papildo padeklamuodama vieno lietuvių poeto eilėraščio ištrauką apie seną stalą.

Prieš atsisveikindama su įdomia šios sodybos šeimininke jaunatviškai spindinčiomis akimis, dar pasmalsauju, kas buvo artimiausi jos tėvų kaimynai.

Pasak Rimos, šalia gyveno Tunkevičiai, Mukuliai, Jurgis Stonikus. Dabar jų sodybas nusipirkę kiti gyventojai. Netoliese į buvusią Prano ir Petro Stonikų sodybą atvažiuoja vasaroti jų palikuonys. Balčiūnų sodyboje ūkininkauja Algis Stonikus.

Albertas Stonikus savo gimtosios sodybos kieme.

Tėviškės trauka

Iš šios sodybos patraukiu į vasarviete tapusią Stonikų sodybą. Čia randu ką tik iš Utenos atvažiavusį Albertą Stonikų, Prano sūnų. Vyras atskubėjo nupjauti žolės, pasižiūrėti, kaip laikosi jo bulvių laukas. Daugiau daržų čia neturįs. Tik gėlių darželį prie namo.

„Čia užaugau su seserimi Jaronima. Kitoje namo pusėje gyveno dėdės Petro šeima. Jie turėjo tris vaikus – Algį, Dainių (nuskendo) ir Palmą. Pradinę mokyklą esu baigęs Elisono namuose Aukštaičių kaime.

Šioje sodyboje gyveno Prano ir Petro Stonikų šeimos.

Noriūnuose baigiau aštuonmetę mokyklą ir išvažiavau mokytis į Panevėžio politechnikumą. Po armijos pradėjau studijuoti tuometiniame Kauno politechnikos institute, įgijau inžinieriaus elektriko specialybę. Dirbau Vilniaus operos ir baleto teatre. Vėliau Valstybinėje energetikos inspekcijoje. Šiuo metu verčiuosi individualia veikla. Turiu dvi dukras. Agnė gyvena Rietave, o Renata įsikūrusi Anglijoje. Kur seneliai gyveno, jos abi gerai žino. Aš nuolat jaučiu tėviškės trauką. Čia labiausiai pailsiu. Atvažiuoju ne tik kai kurių darbelių nudirbti, bet ir pažvejoti. Juk čia pat Lėvuo teka“, – kalbėjo pašnekovas.

Pilkapių pašonėje

Danguolė ir Vytautas Žalnieriūnai prie savo namų.

Už ūksmingos Buivėnų kaimo alėjos riedant žvyrkeliu link kelio į Siaurius, arčiau miškeliu apaugusių pilkapių, dar yra kelios šio kaimo sodybos. Viena iš jų Vytauto ir Danguolės Žalnieriūnų. Pas juos ir užsuku.

Iš toli matyti, kad šios sodybos šeimininkas užsiėmęs ūkio darbais. Kieme prie namo pavyksta rasti tik jo žmoną. Moteris sutinka pasikalbėti, tik įspėja, kad yra ne vietinė ir apie Buivėnų praeitį daug papasakoti negalės.

„Ne visą laiką kaime gyvenau. Anksčiau buvau apsistojusi Panevėžyje. Dirbau „Lino“ fabrike. Persikėlus į vyro gimtinę dirbau ne vienoje rajone veikusioje siuvykloje. Šiuo metu šeimininkauju namuose. Darbo užtenka. Gyvename ūkiškai. Laikome karvę, telyčią, paukščių. Kiaulių dėl jų maro laikyti nebeleidžia. Dar turime daržų, kitokių pasėlių. Arčiau miškelio, kur pilkapiai, uždrausta ganyti. Sau pramisti to natūrinio ūkio užtenka. Mūsų kaimynystėje gyvena Kavoliūnai, gretimą vyro dėdės sodybą kiti nusipirkę, šalia dar yra Graičiūnų, buvęs Balčiūnų ūkis, kuriame šiuo metu ūkininkauja Algis Stonikus. Mano vyras iki pensijos dirbo mechanizatoriumi Noriūnų MSV. Aš esu kilusi iš Kauno rajono Alšėnų apylinkės. Kupiškio krašte gyvenu 33 metai. Pripratau ir jaučiuosi kaip vietinė. Buivėnai nėra Dievo užmirštas kaimas. Žiemą kelius seniūnija nuvalo. Iš mūsų pakraščio į Kupiškį nukakti daug patogiau nei pro Noriūnus, nes iki Siaurių–Kupiškio asfaltuoto kelio tik apie 1 kilometrą“, – kalbėjo moteris.
Jos kilmę galėjai nuspėti ir iš kupiškėnams nebūdingos tarties.

Žalnieriūnų kiemo grožybės.

Danguolė su vyru užaugino dvi dukras. Lina gyvena Kupiškyje, o Vaida įsikūrė netoliese, Aukštaičių kaime. Senelius aplanko ne tik jos, bet ir trys anūkai – Orestas, Ignas ir Ema.

Sustojus traktoriukui pavyksta pasikalbėti ir su pačiu Vytautu. Vyras teigė, kad šioje vietoje nuo seno gyveno jo seneliai, tėvai. Atnaujinta giminės troba, kurioje dabar įsikūręs, statyta 1922 m. Čia jis užaugo su dviem broliais – Broniumi (gyvena Palėvenėje) ir Romu (miręs). Iš jų esąs jauniausias. Seneliai turėjo apie 12 hektarų žemės.

Ąžuolo neapleidžia

Buivėnų ąžuolo didybė.

Nuvažiavus į Buivėnus būtina aplankyti ir senąjį šio kaimo ąžuolą. Prie keliuko, vedančio jo link, pamatau nuorodą, kad čia yra privati valda ir bitynas. Prie ąžuolo randu aplink žolę pjaunantį vaikinuką. Jis prisistatė esąs Dovydas Poliakovas, o čia yra jo tėvo Jurijaus Poliakovo valdos. Jų šeima čia nori įrengti kaimo turizmo sodybą. Patys gyvena Kupiškyje.

„Laikome bičių, pasodinome 5 tūkst. braškių daigų maždaug 60 arų plote. Turime daržą. Sodyba užima 7 hektarus. Taigi ir šienavimo per vasarą yra nemažai. Norėjome padaryti automobilių stovėjimo aikštelę prie senojo ąžuolo, bet negauname tam leidimo. Norėtųsi sudaryti sąlygas atvažiuojantiems pasigrožėti šiuo gamtos paminklu žmonėms geresnes sąlygas“, – kalbėjo vaikinas.
Jis pridūrė, kad sodybos kūrimo lėšų prasimano uždarbiaudami Norvegijoje.

Dovydas Poliakovas pjovė žolę aplink ąžuolą. Čia jo tėvo privati žemės valda.

Istorijos uždangą praskleidus

Remiantis „Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio pateiktais faktais, senkapyje šalia Buivėnų rasti radiniai liudija, kad žmonės čia gyveno nuo XV a. antros pusės. Pirmą kartą kaimas paminėtas 1603 m., priklausė ponui Suliatickiui. XVIII a. – Kupiškio parapijai, Palėvenės dominikonų vienuolynui. 1861–1915 m. priklausė Ukmergės apskrities Subačiaus valsčiui, 1919–1950 m. – Kupiškio valsčiui, buvo seniūnijos centras. Seniūnijai priklausė Aukštaičiai, Girelka, Kirdiškiai, Mikalauskynė, Mutkūnai, Kupiškis, Ropiškis, Suvainiškis, Siauriai, Vasalava, Stirniškiai.
1949 m. spalio 7 d. įkurtas M. Melnikaitės kolūkis, netrukus sujungtas su Aukštaičių kolūkiu, o vėliau prijungtas prie Byčių.

Pokario metais šalia kaimo kastas dolomitas, veikė Kupiškio statybinių medžiagų gamyklos kalkių degimo šachta Nr. 3.
Spėjama, kad kaimo pavadinimas kilo iš asmenvardžio Buivėnas, Buivė.
Buivėnuose 1775 metais buvo 14 dūmų (ūkių), 1779 metais – 12 baudžiauninkų dūmų ir keliolika laisvų valstiečių.

Per 1811 metų reviziją minimi šie baudžiauninkų dūmai: Jokūbo Dugno, Dominyko Ustjanausko, Mykolo Staniko, Jurgio Staniko, Motiejaus Dugno, Jokūbo Staniko, Motiejaus Staniko, Motiejaus Varno, Simono Greičiūno. Dar buvo 14 laisvųjų žmonių. 1820 m. buvo 15 dūmų ir 103 gyventojai.
Pirmi liustraciniai kaimo savininkai, gavę skirtinės žemės iš Aukštutinės Palėvenės Komaro dvaro, buvo Tomas Stanikas, Jokūbas Graičiūnas, Jurgis Laucius, Modestas Stanikas, Jokūbas Dugnas, Mykolas Graičiūnas, Benediktas Minkevičius, Jokūbas Dugnas, Juozas Stanikas, Juozas Vanagas, Vincas Smičius, Augustas Stanikas, Vincas Dugnas, Jurgis Laucius, Jonas Vanagas, Domas Varnauskas, Vincas Smičius, Vanagai. 12 valstiečių ūkių valdė po 20 dešimtinių, o kiti – po 3 dešimtines.
1903 metais Buivėnuose buvo 31 ūkis ir 143 gyventojai. 1914 metais čia gyveno 127 žmonės, o 1932 metais – 146.

Kaimo žemę 1927 metais matininkas Juozas Kynas išdalijo į vienkiemius. Ji atiteko 31 savininkui. Didžiausi ūkiai buvo Vinco Lauciaus (37,40 ha), Kazio ir Vinco Kavoliūnų (21,56 ha) ir Tado Staniko (21,12 ha).
1942 metais Buivėnuose buvo 40 ūkių ir 175 gyventojai.

Buivėnų kaimo kryžius.
Autorės nuotraukos

1959 metais kaime gyveno 148 žmonės ir buvo 42 ūkiai: Edvardo Vanago, Ambraziejaus Peštuko, Uršulės Vanagienės, Emilės Silickaitės, Vytauto Lauciaus, Elzės Graičiūnienės, Vytauto Zuozos, Vytauto Kavoliūno, Vinco Kavoliūno, Jono Minkevičiaus, Kazio Smičiaus, Vinco Minkevičiaus, Jurgio Stoniko, Apolonijos Jutkienės, Karolio Šandario, Petro Jurkevičiaus, Petro Bukio, Jono Javalacko, Akvilės Stonikienės, Uršulės Aleknaitės, Povilo Čečino, Jono Stoniko, Balio Minkevičiaus, Onos Minkevičienės, Kazio Lauciaus, Jono Čečino, Prano Stonikaus, Paulinos Tunkevičienės, Jono Šoblevičiaus, Jono Martinkaus, Vlado Jonuškos, Antano Starkaus, Marės Mukulienės, Kazio Navarsko, Petro Stoniko, Emilijos Graičiūnienės, Adelės Balčiūnienės, Povilo Bukio, Albino Žalnieriūno, Antano Vanago, Petro Žalnieriūno, Jono Vanago.

Vietovardžiai

Buivėnuose užrašyti tokie vietovardžiai: Dubina, Didžioji, Ganykla, Juodmarka, Lanka, Linkis, Praginė, Slanis, Užutekis, Zapasnas, (pievos), Gojelis, Laibučiai, Pakortuvas (krūmai), Juodkalnis, Maskaldbos, Milžinų kapai (kalneliai), Kumėlbala, Padrigminta, Pagrunda (balos), Paversmis (šaltinis), Beržytė (beržynėlis), Skalynė (nedirbama žemė), Salala (sekluma Lėvenyje), Plytničia, Žvirduobas.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų