Kupiškio krašto kaimų istorijos

STIRNIŠKIAI – KAIMAS PALĖVENĖS DVARO PRIEGLOBSTYJE

Stirniškių kaimo puošmena – Palėvenės dvaras. Tai buvo pagrindinė Komarų rezidencijos vieta. XIX a. pab.–XX a. pr. dvaras priklausė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui. Po jo mirties 1912 m. jis atiteko sūnui Bogdanui Komarui. 1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Sodybos pastatai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir per visą okupacijos laikotarpį. 1992 m. dvaras sugrąžintas B. Komaro anūkei Nijolei Marijai Milaknienei. Jos iniciatyva dvaras atgijo – dabar yra lankomas, čia švenčiamos asmeninės šventės.

Subačiaus seniūnijoje, Lėvens dešiniajame krante, įsikūręs Stirniškių kaimas užburia savo ramybe ir jaukumu. Gražiame slėnyje išsidėstęs nedidelis kaimelis garsėja Palėvenės dvaru. Jis dar turi ir antrą pavadinimą – sakoma, kad prie malūno veikusioje karčemoje buvę daug linksmybių, tad vietiniai žmonės dvarą praminė Paulianka.
Taip iki šiol dažnai pavadinami ir Stirniškiai. Stūkso čia ir to paties vardo piliakalnis. Greta yra Aukštaičių, Bajoriškių, Baronų, Karaliūnų, Pasuosių, Terpeikių kaimai. Apsilankę Stirniškiuose pasikalbėjome su senaisiais gyventojais, iki šiol menančiais garsią kaimo praeitį – bajorų laikus bei tą metą, kai kaime netrūko žmonių ir judėjimo.

Jurgita BANIONIENĖ

Atsiviliojo teta

Subačiaus seniūnijos pateiktais duomenimis, gyvenamąją vietą šiame kaime yra deklaravę 45 gyventojai, bet jų gyvena mažiau.
Pirmiausia atvykę į Stirniškius sukame pas Danguolę Stonikaitę-Kumštienę, įsikūrusią prie Dvaro gatvės stovinčiame name. Ilgus metus paštininke dirbusi moteris puikiai pažįsta ne tik visus stirniškiečius, bet ir aplinkinių Subačiaus, Valakų, Skverbų, Rudiškių, Bajoriškių, Radžiūnų kaimų gyventojus.

Danguolė Kumštienė savo namų kieme.

Stirniškiuose Danguolė gyvena nuo 1982 metų. Moteris kilusi iš gretimų Bajoriškių. „Šiedu kaimai ribojasi. Tik nieko Bajoriškių nebelikę, vos keturios sodybos, kai melioracija ėjo, visus iškėlė. Į Subačių, aplinkinius kaimus“, – apgailestavo pašnekovė.

Jaukioje sodyboje D. Kumštienė šeimininkauja kartu su sūnumi Šarūnu. Vyro Povilo tarp gyvųjų nebėra 4 metai. Jų pažinties istorija – visai paprasta. Danguolė darbavosi melžėja „Pergalės“ kolūkyje, o vyras, po armijos grįžęs, čia įsidarbino vairuotoju. „Jauna ištekėjau, 19 metų. Pradžioje gyvenome pas vyro tėvus Radžiūnuose, paskui nusipirkome savo namelį už Subačiaus, Smėlinkoje. Stirniškiuose gyveno vyro teta Elena Petrauskienė, ji vis vadindavo mus pas ją keltis – vietos daugiau, žemė geresnė, su abiem vaikais ir atsikėlėme. Kai apsistojome, tai ir likome, baigsiu čia gyvenimą nugyventi“, – pasakojo D. Kumštienė.

Sodyboje, kurioje įsikūrusi Danguolė Kumštienė, anksčiau gyveno Elena Petrauskienė (stovi). Nuotraukoje – su savo mama.

Moters sodyba skendi gėlėse. Pašnekovė prisipažino, kad tai – jos silpnybė: „Mėgstu visokias, ypač – senybines, turguje niekada neiškenčiu jų nenusipirkusi.“ Visada randa laiko ir knygoms. Tvirtino, kad net iš kelių bibliotekų jas ima.

Į svečius pas mamą dažnai atvažiuoja ir Kupiškyje gyvenanti dukra Loreta Murnikovienė, dirbanti gydomosios mankštos specialiste vaikų poliklinikoje. Anūkai jau dideli: vyresnėlis Andrius baigė biochemiją, Arūnas studijuoja architektūrą. Sūnaus atžala – Giedrius įsikūręs Didžiojoje Britanijoje, tad pas močiutę retas svečias.

Pavadinimų variacijos

Daugiau nei tris dešimtmečius Stirniškiuose gyvenanti D. Kumštienė paklausta, kokį ankstesnį kaimą prisimena, sakė, kad visko čia būta. Veikė pieninė, malūnas, kur darbavosi nemažai žmonių. „Buvo kaime kalkynas – ten, kur dabar atodanga. Kalkes čia kasdavo ir veždavo į Subačių“, – prisiminė pašnekovė.

Buvusi dvaro pieninė. Šioje sodyboje dabar šeimininkauja dvaro paveldėtoja – Bogdano Komaro anūkė Nijolė Marija Milaknienė. Sodyba buvo pripažinta gražiausia rajone.

Ji sakė, kad Komarų dvare dirbo vyro teta, buvusi šios sodybos šeimininkė E. Petrauskienė. „Ji pas Komarą tarnavo kambarine. Teta visada sakydavo, kad tai buvo patys geriausi jos gyvenimo metai. Ponas niekada nebardavo, tačiau jei ką ne taip padarei, indą kokį sudaužei, iš algos visada atskaičiuodavo. Laikė daug šunų – kurtų. Šalia dvaro buvo spirito varykla, jį darydavo iš bulvių. Kai aš augau, dvare kurį laiką veikė pradinė mokykla. Ir man čia dar teko mokytis, paskui perėjau į Subačių“, – pasakojo D. Kumštienė.

Pasak kaimo gyventojos, nuo seno Stirniškiai turi Pauliankos pavadinimą. Kai su šeima persikėlė čia gyventi ir nuėjo prisiregistruoti, tik tada sužinojo, kad tokio pavadinimo dokumentuose nėra. Sakydavo, kad dvare mėgdavę paulioti, tad Pauliankos pavadinimas ir prigijęs.

Sužavi gamta ir ramybė

D. Kumštienė tvirtino, kad senųjų kaimo gyventojų nebėra daug, žmonės keičiasi. Jos kaimynystėje gyvena Šimkai, Vincenta Putnienė, šviesaus atminimo Vapšių namus prižiūri dukra, buvusią Zuozų sodybą įsigijo panevėžiečiai. Jau įsitvirtinę Stirniškiuose ir dar vieni šio krašto atstovai – Darius ir Skaidra Vizbarai. Jų įkurtoje kaimo turizmo sodyboje „Apynių namai“ ramybę randa norintys pabėgti nuo miesto šurmulio. Antroje kaimo dalyje, už tilto, įsikūrę Gaidimauskai, Janina Šukienė, Montvilai, Milakniai, Viktoras Grigorjevas, Julė Urbonienė, Renė Tamošiūnienė, Rasa Šimkuvienė, dvi – Dambrauskų ir Vžesnauskų šeimos gyvena vieninteliame kaimo keturbučiame name.

Tuščių sodybų nėra daug, jas dažniausiai įsigyja kaimyninio Panevėžio gyventojai. Pasak D. Kumštienės, tikriausiai juos čia traukia graži gamta, ramybė. „Naujakurių netrūksta, todėl nemirštantis mūsų kaimas. Gyventi ši vieta patogi – pagrindinis kelias netoli. Džiaugiuosi, kad čia gyvenu, man ramu, gera, kaimynai puikūs. Tikrai niekur daugiau nenorėčiau“, – tikino pašnekovė.

Tikroji stirniškietė Eleonora Šimkuvienė su vyru Broniumi.

Kaime – gilios giminės šaknys

Antras kiemas, į kurio namus beldžiamės – Eleonoros ir Broniaus Šimkų. 81 metų E. Šimkuvienė – tikroji Stirniškių kaimo gyventoja. „Mano tėvai – Petras ir Adelė Petrauskai. Tėvas čia gimė, augo. Buvo Lietuvos savanoris, gavo žemės. Vedė Adelę Dūdaitę, kilusią iš Byčių. Susilaukė septynių vaikų, bet užaugo trys, keturi mirė“, – apie savo šeimą pasakojo moteris.

Eleonoros tėvas pas Komarą dvare tarnavo, kaip ir jos senelis, Jonas Petrauskas. Senelio sodintos senutėlės liepos ir dabar puošia Palėvenės dvarą.

Kaimo beržų alėja taip pat J. Petrausko sodinta, kai kuriems beržams, anot pašnekovės, jau du šimtai metų.

Moteris dar turi seserį Laimą, gyvenančią netoliese, Noriūnuose, brolio Viliaus jau nebėra tarp gyvų.
„Mes augome prie žvyryno, tėvas namelius buvo pasistatęs. Ėjau į dvare veikusią pradinę mokyklą, baigiau keturias klases, paskui Noriūnuose – septynias, bet reikėjo tėvams padėti, todėl anksti pradėjau dirbti, 15 ar 16 metų. Jauna ištekėjau. Su vyru Noriūnų dvare, šokiuose, susipažinome. Susilaukėme sūnaus Valdemaro, dukros Jūratės. Ji įsikūrusi Panevėžyje, sūnus gyvena Noriūnuose“, – kalbėjo Eleonora.

Prie Dvaro gatvės stovinčiame name pora įsikūrė 1961 metais. Gavę žemės sklypą, pasistatė namus. Iki šiol čia abu šeimininkauja, gražiai tvarkosi, vaikų į svečius atvykstant dažnai sulaukia, džiaugiasi keturiais anūkais.

E. Šimkuvienė 22 metus dirbo sandėlininke ūkiniame dvaro pastate veikusiame „Anykščių vyno“ filiale, kur buvo spaudžiamos obuolių sultys ir gaminamas kalvadosas. Pasak moters, per dieną čia buvo perdirbama net 100 tonų obuolių. Vyras buvo Noriūnų melioracijos statybos montavimo valdybos stalius. Šiuo metu abu pensininkai. Eleonora skundėsi, kad jos sveikata prasta. Gerai, kad vyras visur, kur reikia, pavaduoja.

Buvusio vandens malūno pastatas dabar rekonstruotas.

Stirniškių senbuvė tikino, kad dabar kaimas gerokai pasikeitęs – senieji žmonės išmirė, jaunimo irgi beveik nebėra. O jo kaime daug būdavo. Visi susirinkdavo į gegužines pamaldas, vadinamąsias mojavas, pas Jušką sodyboje, o paskui iki ryto vakaruodavo.

Bet Stirniškiai nėra užmiršti – dažnai į kaimo turizmo sodybą žmonės užsuka, Komarų dvaras irgi lankomas – ir turistų grupės, ir pavieniai lankytojai čia atvyksta, netrūksta gražiai sutvarkytoje salėje norinčių švęsti pobūvius.

Eleonoros vyras Bronius – ne vietinis, kilęs iš Viešintų. Paklaustas, ar per tiek metų pritapo Stirniškiuose, sakė, kad pamilo žmoną, negalėjo ir jos gimtojo kaimo nepamilti. Žvejyba – vyro aistra, tad dažnai prie visai šalia namų tekančio Lėvens su meškere skuba.

Vincentos Putnienės sodyboje netrūksta gražių akcentų.

Sava netapo

Prie Lėvens vardu pavadintos gatvės stovi Vincentos Putnienės namai. 87 metų moteris – vyriausia šio kaimo gyventoja, tačiau žodžio kišenėje neieškanti, guvi, humoro jausmo nestokojanti. Nors Stirniškiuose tvirtai šaknis įleido – lygiai šeši dešimtmečiai čia prabėgo, Vincenta prisipažino, kad šio kaimo nepamilo.

Anot pašnekovės, kai pirmą kartą čia apsilankė, gilų įspūdį paliko kalvotos vietos, slėnis, šalia upės stovintis malūnas. Įsikūrus ne viskas paprasta pasirodė – ganyklas, ir tas norint pasiekti, į įkalnę reikėdavo kopti, o paskui kibirais nešinai – žemyn. „Tarpukalnė čia. Visiems gražu, bet kai gyveni, to grožio nebėra“, – su šypsena kalbėjo V. Putnienė.

Moters tėviškė – Paryžės kaimas. Į Stirniškius gyventi atėjo 1957 m. „Putna mane išsirinko ir nuo Subačiaus miestelio atsitempė“, – linksmai pasakojo seniausia Stirniškių kaimo gyventoja. Tokių senbuvių, kaip ji, nedaug belikę, o ir gyventojų gerokai sumažėję. „Iš 29 trobesių bėra tik 15 gyvenamų kiemų, o iš 33 žmonių tik devyni darbingo amžiaus, visi kiti – senoliai arba šio krašto svečiai“, – sakė pašnekovė.

Vyro Vlado nebėra dešimt metų. Atsitiktinė ir linksma judviejų pažintis „vakaruškoje“ labai greitai peraugo į draugystę, o vos po pusmečio – į santuoką. Anot Vincentos, kas skirta, niekur neprapuls, tad ir juos likimas suvedė. Pora užaugino vienturtę dukrą Daivą. Kai Stirniškiuose lankėmės, ir ji su vyru pas mamą viešėjo. Vincenta džiaugėsi, kad pagalbos visada sulaukia. Pačiai sveikata jau nebeleidžia daržų nusiravėti, tik vištas ryte pasilesina ir artimųjų atvykstant laukia. Turi du anūkus. Anūkė Laura tris dukras augina, o anūkas Aurimas visai neseniai vedė.

„Apynių namų“ kaimynystėje Vincentos sodyba. Buvusio dvaro kumetyno, kur anuomet gyvendavo Komarų dvaro darbininkai, pašonėje įsikūrusi moteris sakė, kad linksmybių užtenka, tačiau skųstis nelinkusi. Gražiai su kaimynais sutaria.

Labai džiaugėsi, kad Stirniškiuose yra puikių žmonių. Viena jų – gera drauge tapusi D. Kumštienė. Kasdien moterys susiskambina ar susitinka.

Vytautas ir Tonia Dambrauskai gyvena vieninteliame Stirniškių kaimo daugiabučiame name.

Lanko stirnos

Vieninteliame Stirniškių kaimo keturbučiame name įsikūrę Vytautas ir Tonia Dambrauskai. Šis kaimas – Vytauto gimtinė. Kartu su dviem sesėmis ir broliu jis užaugo Petro ir Domicelės Dambrauskų namuose. Dabar šią sodybą įsigijo žmonės iš Panevėžio. Pasak Vytauto, labai gražiai viską pertvarkė, atvyksta daugiausia vasaromis paviešėti. 72 metus baigiantis V. Dambrauskas dar turi sesę Aldoną, kuri įsikūrusi Puponyse.

Toli ir ilgam nuo gimtųjų namų Stirniškių kaimo gyventojas pabėgęs nebuvo – pustrečių metų tarnavo armijoje Baltarusijoje, o grįžęs įsidarbino „Anykščių vyno“ filiale. 17 metų čia dirbo katilinės operatoriumi. Susipažino ir su žmona Tonia, gavo butą. „Šiame keturbutyje mes 48 metus gyvename. Dabar tik dvi šeimos belikusios – mes ir Vžesnauskai“, – kalbėjo pora.
Dambrauskai užaugino dvi dukras. Vyresnioji Vita įsikūrusi Vilniuje, o Rasa gyvena Stirniškiuose. Seneliai džiaugiasi keturiais anūkais.

Paprašytas daugiau papasakoti apie savo gimtąjį kaimą Vytautas prisiminė, kad dvare vykdavo smagūs jaunimo šokiai, daug sueidavo jaunimo ir iš Stirniškių, ir iš aplinkinių kaimų – Noriūnų, Terpeikių, Subačiaus. „Dabar to jaunimo nebėra. Paseno kaimas, nykstame“, – teigė vyras.

Visai prie pat kelio gyvenantys Dambrauskai pasakojo, kad labiau Stirniškiai atgyja vasaromis, dažnai pro virtuvės langą pastebi iš Palėvenės bažnyčios pro šalį lekiančias jaunųjų ir jų palydos mašinas, tačiau vestuvininkai ar į kaimo turizmo sodybą atvykstantys svečiai nė kiek netrukdo. „Niekur kitur neičiau, gerai man čia – ramu. Daržą šalia turime, daržovių užsiauginame, kiemas erdvus, vietos užtenka“, – apie ramią kasdienybę Stirniškiuose kalbėjo Tonia.

Vytautas dar pridūrė, kad labai dažnai mato per kelią lankstančias stirnas: „Kai važiuoji, būtinai turi jų saugotis. Atsimenu, kai dar kalvadose dirbau, ant kalno išversdavo obuolių išspaudas, tai jų po trisdešimt ir daugiau susirinkdavo. Gal ir kaimo pavadinimas nuo to kilęs.“

Per kaimą eina senasis Kupiškio–Subačiaus kelias.
Autorės nuotraukos

Praeities vingiai

„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, Stirniškių kaimas įsikūrė 1927 metais išparceliuoto Palėvenės (Žemutinės Palėvenės, Pauliankos) dvaro žemėje. 1920 m. dvaro savininkas Bogdanas Komaras prašė Panevėžio apskrities valdybą prijungti dvarą prie Subačiaus valsčiaus, bet prašymas nebuvo patenkintas. Vykdant 1929 m. seniūnijų reformą, Žemutinės Palėvenės dvaras ir I Stirniškių kaimas priskirsti Subačiaus valsčiaus Dvariškių seniūnijai, o II Stirniškių kaimas (Lėvens dešiniajame krante) – Terpeikių seniūnijai.

Smarkiai apkarpytame ir skolų slegiamame ūkyje Komarai vertėsi nelengvai – 1933 m. jiems buvo iškelta net 18 bylų dėl skolų. 1932 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurašė daugiau nei 25 tūkst. litų skolą valstybei. Spirito varykla su įrengimais parduota iš varžytinių. Sklypas su vandens malūnu 1934 m. įkeistas žemės bankui. Ketvirtajame dešimtmetyje II Stirniškių kaime įsteigta Palėvenės pieno perdirbimo bendrovė „Muštuvas“. 1939 m. rugsėjo 3 d. pašventinta bendrovės pieninė. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nusavino, Komarų turtas buvo išgrobstytas, šeima – išblaškyta. Rūmuose įsikūrė sovietų karinis dalinys, kuris įrenginėjo Skverbų aerodromą.

Sovietiniais metais buvę dvaro pastatai naudoti gamybinėms reikmėms: rūmuose veikė musgaudžių cechas, spirito varyklos patalpose – „Anykščių vyno“ filialas, vėliau čia įsikūrė Panevėžio autokompresorių gamyklos ir „Šviesos“ kolūkio bendras cechas. Dalį pastato naudojo Kupiškio miškų ūkis.

1954–1963 m. dvaras ir Stirniškiai priklausė Palėvenės, vėliau – Subačiaus apylinkei. 1949 m. Stirniškiuose įkurtas „Nemuno“ kolūkis. 1950–1975 m. priklausė Aukštaičių, vėliau – Byčių kolūkiui.

5 Komentarai

5 komentarai

  1. Vilija (2.224.135.93)

    2017-08-05 at 08:44

    Nuostabi nauja rubrika! Puikūs straipsniai! Nauja svetainė lengva naudotis ir pagaliau galima skaityti straipsnius per plančetę.

  2. Robertas (88.118.132.81)

    2017-07-25 at 14:17

    Prie straipsnių būtų gerai parašyti publikavimo datą.

  3. ? (212.117.7.253)

    2017-07-16 at 21:31

    O kur dingo Kupiškėnų kertala?

  4. tadas (95.241.205.147)

    2017-07-14 at 10:56

    o ka nors blogiau nebuvo galima sugalvot?…

  5. jonas (188.69.211.158)

    2017-07-13 at 14:12

    Jūsu naujas puslapis tokd pats, kaip ir Gedimino gatvės žiedas – kas kur, visai neaišku

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų