Rezervuota jaunimui

GATVĖ – ERDVĖ NAUJOMS TRADICIJOMS KURTI

Paulius Remeikis.
Autorės nuotrauka

„Jei turėčiau stebuklingą lazdelę“

Apie gyvenamąją aplinką, gatvę, prie kurios gyvena, pasikalbėjome su subatėnu Pauliumi Remeikiu. Pasirodo, ir mažame miestelyje yra užtektinai erdvės įgyvendinti visokioms labai realioms svajonėms. Svarbiausia, mokėti į savo aplinką pažvelgti tarsi iš šalies, kitomis akimis.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apibūdink gatvę, prie kurios gyveni?

Aš gyvenu Subačiuje, prie Vilniaus gatvės, individualių namų kvartale. Čia yra apie 30 namų. Tai rami gatvė, nors kiekvienas kiemas turi savo šunį. Šuns amsėjimas mažame miestelyje yra savaime suprantamas dalykas ir aplinkinių labai neerzina. Mano gatvė asfaltuota, bet čia nėra šaligatvių. Jų ir nereikia, kadangi automobilių judėjimas minimalus. Ši gatvė prasideda nuo Aukštaičių aikštės ir tęsiasi iki pat geležinkelio. Taigi esame beveik miesto centre, kur verda šioks toks gyvenimas – čia pat seniūnija, kultūros namai, autobusų stotelė, mokykla, vaikų lopšelis-darželis, parduotuvė.

Kai gyvenau už geležinkelio, vargindavo kaskart uždaroma pervaža. Šiuo metu tos naštos nebėra. Net pamiršti, kad pro šalį kai kada prarieda traukiniai.

Ką gatvėje norėtum keisti?

Norėčiau, kad mano gatvė naktį būtų apšviesta. Būtų visiems saugiau. Dabar jos apšvietimas taupumo sumetimais sutemus išjungiamas.

Būtų gerai atnaujinti visus jos namus. Tai suteiktų gatvei šviežumo ir žavesio. Antra vertus, dabar įdomu ja keliauti stebint ir naujoviškus, ir sovietinės statybos namus. Pro akis prabėga atkarpėlė gyvos miestelio istorijos.

Visgi didžiausius pokyčius siečiau su parkeliu, kuris tarsi remiasi į Vilniaus gatvę ir yra už Subačiaus kultūros namų pastato. Būtų smagu, kad ši vieta taptų tradicine bendruomenės renginių vieta. Čia reikėtų įrengti sūpuokles, vaikų žaidimų aikštelę, pastatyti treniruoklių, suoliukų. Sukūrus tokią infrastruktūrą tikrai čia galėtų leisti laiką vaikai su tėvais, seneliais.
Mano gatvės gyventojai neturi bendrai puoselėjimų tradicijų, bet vieni kitus daugmaž pažįsta. Labiausiai bendruomeniškumas pasireiškia, jei kaimyną ištinka kokia nelaimė, pavyzdžiui, mirus artimam žmogui. Tuomet visi kaimynai stengiasi palaikyti gedintį žmogų.
Tradicijas galime patys pabandyti susikurti. Pavyzdžiui, gal reikėtų pradėti minėti Vilniaus vardo dieną, kuri yra balandžio 15-oji, o gal pririšti tą bendravimą prie sostinės dienų tradicinių renginių. Tuomet visi kaimynai pasidarytų šventę, pasivaišintų, kad ir parkelyje, naminiais pyragais, pabendrautų, geriau susipažintų linksmesne proga.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų